Hedonisto užrašai

Man nepatinka nejautrūs ir nejausmingi žmonės.

 

●

 

Turėjau homoseksualų draugą vardu Feliksas. Akivaizdžiai gražus žmogus: pusilgiai banguoti šokolado spalvos plaukai, šviesiai mėlynos akys, aukštas, plačių, tvirtų pečių. Mes buvom labai geri draugai. Kai susipažinau su Feliksu, supratau, kad labai retais atvejais, mane gali patraukti ir vyrai.

Mus siejo sielų bendrystė, neįtikėtinas susišnekėjimas, humoro jausmo sutapimas ir kiti esminiai dalykai. Turėjom tradiciją susitikti „King and Mouse“ viskio bare, gerti airišką dūminį viskį ir šnekėtis. Kadangi Feliksas labai išsilavinęs, dažnai šnekėdavomės apie istorinius įvykius, architektūrą, operą, žmones, gyvenimą, nuklysdavom į kosmoso, religijos ir anapusinio pasaulio temas. Prisimenu, kartą maždaug dvi valandas be perstojo šnekėjom apie galaktikas, fizikos dėsnius, pomirtinį gyvenimą (šitoj vietoj nesutarėm, nes aš sakiau, kad tokio nėra, o jis griežtai tvirtino atvirkščiai), o po įnirtingos diskusijos išėję į lauką užtraukti dūmelio pradėjom riebiai juokauti apie moteris ir jų artimus santykius su kosmetika bei kitokias nesąmones.

 

●

 

Nors esu gan ramus ir (niekam) nededu pernelyg daug pastangų, vis susiduriu su įdomiais žmonėmis ir neįprastom situacijom, primenančiom filmų siužetus. Vieną tokių dabar ir papasakosiu.

Buvo vasara. Su draugais ir draugėm linksminomės mieste, gėrėm daug „Jack Daniel’s“. Paryčiais nusibeldėm dasimušt į „Absento fėjas“*. Paprastai ten būna griežtas face control ir jeigu neatrodai puikiai – lieki už durų. Nors ir gerokai girti, į vidų patekom. Kelios mūsų kompanijos merginos buvo vienišos ir apsvaigusios, tad jų tikslų ir elgesio komentavimas, sakyčiau, nebūtinas. Buvo jau gal šešta valanda ryto, bet mes vis dar gėrėm šotus. Mūsų vienišes užkalbino kažkoks režisierius, jis supažindino su savo draugu, kitu režisierium, ir kai kuriom Lietuvos, tarkim, žvaigždėm. Žvaigždūnai pasiūlė mūsų merginoms važiuoti kažkur pas juos į afterparty. Jos, žinoma, sutiko, bet liepė mus pasiimti kartu. Mūsų chebros poros (jų buvo dvi) atsisakė ir išvyko namo. Aš ir mano dvi draugės įsėdom į taksi, kuris vežė į „Čarlio šokolado fabriką“. Taip jie vadino to žmogaus, pas kurį važiavom linksmintis, namus.

Išlipom iš taksi. Naujamiestis. Pakilom laiptais. Atidarom duris – tikrų tikriausias Čarlio šokolado fabrikas arba, tiksliau, Čarlio svaigalų fabrikas: nenusakomas kiekis viskio, kolos, vyno, degtinės, krūva žmonių iš teliko, butas – neįtikėtino prabangumo. Akys raibsta.

Daug gėrėm, uostėm kokainą, tiek prisisvaiginau, kad viskas pasidarė nebeaišku: kas čia per žmonės, kur mano draugės, kodėl šita milžiniška vonia pilna vandens ir mes visi vien tik su apatiniais joje murkdomės. Kodėl kažkokia mergina malasi man tarp kojų? Iš kur ta antroji mergina? Kur dingo vanduo ir visi žmonės ir kodėl mes trise likom visai be drabužių? Kodėl tos dvi merginos mane bučiuoja ir glostinėja? Garsiai groja muzika, daug mėlynos, žydros ir juodos spalvų, viskas sukasi, merginos aimanuoja, akys, blakstienos, plaukai, papai, papai, lūpos, lytiniai organai, rankos, raudonai lakuoti kojų nagai, grakščios kulkšnys, nuostabus šlapias užpakalis… lubos.

 

●

 

Vingio parke po medžiu įsijautęs skaičiau knygą, kai į mane atlėkė seilėtas ir purvinas raudonos spalvos šuns kamuoliukas. Jam iš paskos – bjaurus, juodas su baltu sargis, kuriam iš paskos – lieknutė gražaus veido tamsiaplaukė. Akys – didelės, žydros, gražios, nosis – daili, trikampė, vos vos riesta, lūpos – nei per storos, nei per plonos, nei per bespalvės.

– Uoj, atsiprašau, – tarė ji šypsodamasi ir pridususi nuo bėgimo.

Padaviau jai kamuoliuką, slapta nusivaliau pirštus į žolę ir tariau:

– Nieko baisaus.

Ji iš visų jėgų į tolį metė kamuoliuką savo beveisliui, ir šis tekinas nubėgo jo paimti.

– Grįš? – paklausiau.

– Grįš. Mano Bubis protingas šunelis, – su meile šuniui atsakė mergina.

Šyptelėjau.

– Ką skaitai? – ji tęsė pokalbį.

– Neskaitau, tik apsimetu, kad žmonės manytų, jog aš protingas.

Nusijuokėm.

– Aš irgi kartais taip darau.

Bubis parnešė kamuoliuką šeimininkei.

– Šaunuolis, Pūki, šaunuolis, – gražuolė pagyrė savo šunpalaikį ir vėl sviedė jam kamuoliuką.

– „Trečiasis policininkas“ – vaizduotės lavintojas, – atsakiau pavėlavęs ir pagalvojau, kad prieš tai reikėjo pasitarti su Džo**, nes atsakymas nuskambėjo labai jau mandrai. Tačiau ji neišsigando, o tik meiliai nusišypsojo ir pasilenkė apžiūrėti viršelio. Po palaidine pasimatė nedidelės dailios formos krūtys.

– Knygos neskaičiau, bet viršelis gražus. Gal Romo Oranto?

– Nežinau, pažiūrim. Taip, Orantas, iš kur žinai? – užmetęs akį į knygos dailininko pavardę, atsakiau aš.

– Aš maketuoju knygas, Orantas – mūsų siekiamybė, – šyptelėjo.

„Popiete, tu ką tik tapai įdomi“, – iš Simpsonų bajerį pasiskolinusi, tarė Džo.

– Marija, – prisistatė, tiesdama grakščią, smulkią dešinę plaštaką, ką tik ištrauktą iš didelės purvinos pirštinės. Atsakiau jai Dovydo vardu ir savo dešiniąja.

Ji prisėdo šalia. „Puikūs kvepalai“, – susijaudinusi konstatavo Džo.

Šuo jau kurį laiką malėsi aplink. Iš mandagumo jį paglosčiau, bet pasigailėjau, nes paskui niekaip negalėjau atsikratyti nešvaros pojūčio ant rankos.

Pradėjom šnekėti apie perskaitytas knygas, aptarinėti matytus filmus, pasakoti istorijas. Kalbos pylėsi lyg vanduo iš atsukto čiaupo. Negalėjau patikėti, kad tiek daug bendrų temų galima rasti su ką tik sutiktu žmogum. Buvo matyti, kad ir jai malonu. Ji daug ir meiliai šypsojosi, o man nuo tos šypsenos lėkė stogas. Aš, žinoma, stengiausi neišsiduoti, bet nemanau, kad pavyko.

Ilgai šnekėjom, juokavom ir malėm šūdą – net nepastebėjau, kada sutemo ir kaip ją palydėjau namo. Atsipeikėjau prie jos laiptinės tą tylią akimirką prieš bučinį. Tada nieko taip nenorėjau, kaip pabučiuot ją, Mariją.

– Tai ką, iki, – droviai šypsodamasi ištarė ji.

– Iki, – droviai šypsodamasis tariau aš.

Apsikabinom, šuns pavadėlis kartu su pačiu šunimi apsivijo mano kūną taip, lyg būtų Marijos kūno tęsinys.

– Uoj, – šyptelėjo.

– Labanakt, Marija, – pasakiau.

– Atia, – atsisveikinimą užtvirtino ji ir dingo už durų.

Dar kurį laiką nejudėdamas spoksojau į duris. Gali būti, kad ten visą valandą prastovėjau.

Lėtai nužingsniavau Čiurlionio gatve Santuokų rūmų link. Stebėjau ant šaligatvio krentantį savo šešėlį. Jis keliavo iš mano užnugario į priešakį, vis kartodamas tą patį veiksmą. Kai nuo Tauro kalno atsivėrė Vilniaus panorama, nusprendžiau surūkyti cigaretę. Užtraukęs pirmą dūmą, supratau, kad geriau šiandien man jau nebus.

●

 

Sėdėjom su Marija prie upės. Ji man papasakojo savo sapną. Sapnavo, kad stovi vidury ilgo tiesaus kelio, nusidriekusio horizonto link ir apsupto didelių medžių. Buvo gana tamsu. Neaišku, iš kurios pusės sklido gelsva šviesa ir atsimušdama į nematomas sienas sudarė spindulių raizgalynę. Priešais, ant kelio, gulėjo milžiniška, kampuota ir skylėta rožinės spalvos konstrukcija, iš jos sklido šaižūs metaliniai bildesiai. Marija jautė, kad turi įveikti šią bauginančią kliūtį ir eiti tolyn keliu link horizonto. Jai buvo baisu, ją apėmė diegiantis skausmas ties klubais ir pažvelgusi žemyn į savo kūną Marija pamatė, kad jis skystėja – virsta klampia, melsva, pusiau permatoma mase. Tada, būdama pusiau žmogus, pusiau želė, ji nuslinko prie kliūties. Vidinė to nenusakomo daikto pusė buvo kur kas sudėtingesnė nei išorinė. Tai atrodė neįveikiama. Visi esam sapnavę tokių sapnų, kai nerandi kelio iš kur nors, pavyzdžiui, iš miško, pastato ar kitos erdvės, kai stengiesi, klaidžioji pirmyn, atgal ir vis vien grįžti ten pat arba į dar vieną aklavietę. Šitam sapne Marija jautėsi būtent taip. Ji taip ir nerado išėjimo prieš pabusdama.

 

●

 

Įdomus dalykas apie spalvas. Kai kurios spalvos man patinka dėl savo savybių, pavyzdžiui, dramblio kaulo spalva. Nedaug kas iš tikrųjų yra matęs dramblio kaulą, bet visi žino, kaip ši spalva atrodo. Manau, kad jos savybės ypatingos: subtili, švelni ir nenusakoma, kaip ir alyvuogių skonis, nenusakoma niekaip kitaip, kaip tik niekada nematyto daikto pavadinimu. O štai būna spalvų, kurioms kiek sunkiau priskirti kokias nors savybes. Tarkim, mėlyna. Kokia yra mėlyna spalva? Mėlyna spalva yra tiesiog mėlyna. Galima ją pavadinti gražia, sodria, ryškia, tiršta, skysta… Bet tai labai priklausys nuo konteksto, t. y. nuo kitų spalvų. Nors visos spalvos priklauso nuo šalia esančių, minėtoji dramblio kaulo spalva visada bus savo vietoje. Ji gali būti šiek tiek tamsesnė ar šviesesnė, tačiau niekada nebus įžūli ar rėkianti, niekada nebandys atkreipti į save dėmesio, ką, pavyzdžiui, raudona daro nuolat. Netgi labai susigūžusi, raudona cypia. Jeigu necypia, vadinasi, tai jau nebe raudona, o vyšninė, oranžinė ar rausva. Raudona pati nuo savęs pavargsta. Tiesą sakant, man jos kartais gaila. Tikiu, kad ji ne visada nori būti dėmesio centre, bet jai kitaip neišeina.

Manau, kad raudona ir mėlyna spalvos yra kažkuo panašios. Žinoma, jos abi yra iš trijų pagrindinių spalvų, bet, pavyzdžiui, apie geltoną visai nėra ką šnekėti. Ji yra kaip mažas, įkyrus, kiauksintis šunytis, kuris visus tik erzina, bet nieko doro nepasako. Geltona dar visai vaikas ir nemanau, kad kada nors išaugs. O mėlyna ir raudona yra du subrendę ir žinantys, ko nori, žmonės. Drįsčiau teigti, kad raudona ir mėlyna yra susituokusios. Nors nesu tuo tikras, manau, kad jeigu taip ir yra, jųdviejų sąjunga yra kažkas nerealaus. Tokiu atveju, pagal visus gamtos dėsnius, violetinė yra šios išraiškingos poros atžala, tačiau man ji panašesnė į brandžią, bet nelaimingą raudonos seserį. Galbūt geltona galėtų būti mėlynos ir raudonos vaikas, bet ji yra visai kitos prigimties ir neturi tam tikrų savybių, leidžiančių jai tapti lygiaverte šeimos nare.

Jeigu būčiau spalva, manau, būčiau Ivo Kleino mėlynos, vandenyno žaliai mėlynos, tamsiai pilkos ir tamsiai baltos mišinys.

Tokios mintys mane užplūdo parūkius hašišo.

 

___

* „Absento fėjos“ – prabangus ir paslaptingas Vilniaus klubas, kuriame renkasi garsūs žmonės, pramogų verslo atstovai ir kitokios žvaigždės.

** Džo – Flanno O’Brieno romano „Trečiasis policininkas“ pagrindinio veikėjo siela, su kuria jis kartais pasitardavo.

 

●

 

Marija, be knygų maketavimo, užsiima keramika. Savo kambaryje ji turi tam skirtą kampą arba, kitaip tariant, kampą su stalu. Jį dengia meniška netvarka: indelis su drumzlinu vandeniu, molėti teptukai, gremžtukai, rėžtukai, švitrinio popieriaus atraižėlės, kartonai, kartonėliai, molio skeveldros, užbaigti keramikos darbai, keramikos darbų detalės, ąselės, dangteliai ir t. t.

– Kartais mane užplūsta didžiulis noras nulipdyti ausį, – taria ji.

– Geras, – atsakau.

– Bet dažniausiai tai būna kur nors, kur tam nėra sąlygų, o kai grįžtu namo, tas noras jau būna praėjęs arba tenka užbaigti kitą darbą.

Marija lipdo labai skoningus, lakoniškus indų servizus, primenančius Bauhauzo mokyklos stilių. Kai kurie iš tų darbų dekoruoti netaisyklingais, „kairiarankiškais“ žmogaus kūno piešiniais, primenančiais antikines skulptūras.

Atsargiai paimu vienintelį tame kambaryje esantį arbatinį. Ant jo šono puikuojasi būtent toks piešinys, kokį ką tik apibūdinau.

– Kanova. Amūras ir Psichė, – konstatuoja Marija.

– Mm… – numykiu.

– Norėjau išgauti griežtos formos ir antigriežtos linijos kontrastą.

– Atrodo puikiai. Man labai patinka.

– Ei, neužmirškim, ko čia atėjom, – šypteli ji.

– Gerai, pradedam, – švelniai, bet tvirtai atsakau aš.

– O davai, aš šian tavo ausį nulipdysiu? – kikendama pasiūlo Marija. – Bus proga bent vieną iš jų pamatyt, – tęsia koketišką kikenimą.

– Davai! – šypsodamasis pritariu. – Aš lipdysiu nosį, gerai? Bet turėsi mane pamokyt, okay?

– Gerai, galėsiu duot anatomijos knygą. Sėsk čia, – paliepia atitraukdama kėdę.

Man atsisėdus Marija savo švelniais, smulkiais pirščiukais prisega segtuku mano garbanotus plaukus taip, kad matytųsi kairioji ausis. Mėgaujuosi jos pirštų galiukais ir atsargiais bei subtiliais prisilietimais. Noriu, kad tai nesibaigtų. Įsivaizduoju, kaip fone pradeda groti „Smoke City“ daina „Underwater Love“. Tą minutę mano vidinis „aš“ lėtai atsistoja ir stebi viską iš šalies. Viskas pradeda vykti labai pamažu. Vidinis „aš“ mato, kaip lėtai lėtai nukrenta segtukas ir Marija lenkiasi jo kelti, o aš sėdžiu šiek tiek palinkęs, nuleidęs galvą ir droviai šypsausi apimtas gražių minčių. Vidinis „aš“ paglosto mergelei Marijai ranką ir lėtai grįžta ant kėdės.

– O tavo ausis graži! – nustemba ji.

– Ačiū dievui, – padėkoju.

Taip mes leidom vakarą. Ramiai, kontempliatyviai, lipdydami ausis, nosis, pirštus ir kitokias neįpareigojančias kvailybes. Paskui dažėm jas ryškiom spalvom. Marijos nulipdyti daiktai, ypač ausis, kruopštūs ir tobuli, maniškiai – kaip labai meniško vienuolikmečio kūrybos rezultatas.

 

●

 

Patenkintas ir lengvai apsvaigęs nuo žolės stovėjau pasirėmęs į jau nebeveikiantį dešrainių kioskelį. Festivalis, aštunta valanda ryto, netoliese ošė jūra, rūkiau. Šalia manęs juokavo draugas. Prie mūsų priėjo neblaivi, bet graži tobulos figūros mergina šlapiais drabužiais, su cigarete tarp dviejų dešinės rankos pirštų.

– Gal trit žibtvėlį? – paklausė.

– Žinoma, – atsakė draugas.

Jis pridegė merginai cigaretę. Aš žiūrėjau, neatitraukiau akių. Mūsų akys susitiko, ji nusišypsojo. Aš irgi. Pro jos girtumą sunkėsi rafinuotas mąstymas ir šiluma. Mano draugas jau buvo pasiruošęs ją kabinti, bet pamatęs, kaip mudu spoksom vienas į kitą, suprato, kad nieko nebus. Buvo akivaizdu, kuo baigsis šis rytas.

– Š su rbais mdžiausi jroj, – kikeno mergina.

Jos girtumas buvo žaviai juokingas.

– Gal einam prisėst prie tavo draugų? – už poros minučių pasiūliau aš.

– Okay, – pritarė.

Netoliese ant suoliuko sėdėjo čiuvelis, jam ant kelių – jos draugė. Atsisėdau šalia ir nejučiom pasisodinau ryto viešnią sau ant kelių. Paskui ją pabučiavau. Visi draugai greitai išsiskirstė, o mudu nusprendėm nusipirkti sidro ir eiti į paplūdimį. Nešiau jos raudonus, sunkius, vandens prisigėrusius guminius batus.

Pusiaugula įsitaisiau prie rąsto, ji išsitiesė ant manęs ir padėjo galvą man ant peties taip, lyg būčiau gultas. Glosčiau jos rankas ir klubakaulius, bučiavau kaklą. Mes daug šnekėjom, gėrėm sidrą ir rūkėm cigaretes. Be abejo, paskui be atvangos bučiavomės ir glamžėmės. Voliojomės ant smėlio, visur už drabužių byrėjo smiltelės, žmonės į mus spoksojo ir laidė nešvankias replikas, bet mums, žinoma, buvo nė motais.

– Su tavim norėčiau peržengt visas padorumo ribas, – sušnabždėjo ji man į ausį.

 

●

 

Visų dalykų grožis priklauso nuo to, kaip seniai ką nors dulkinai. Ir, be abejo, kokios kokybės dulkinimas tai buvo. Jeigu vakar barškinai gražią, karštą mergą, greičiausiai šiandien visi daiktai tau bus gražūs, negražūs žmonės atrodys patrauklesni ir netgi gali kilti noras su jais bendrauti. Muzika, kuri tau kažkada labai patiko, bet atsibodo nuo per dažno klausymo, suskambės labai veržliai ir įkvepiančiai. Tau viską daryti bus gera: eiti gatve, žiūrėti į nuobodžius pastatus ir šaligatvius, bendrauti su žmonėmis, netgi dirbti sunkų ar nuobodų darbą. Tau viskas taps įdomu, netikėta ir įkvėps naujoms idėjoms ar darbams.

Dulkinimasis ir pasaulio grožis yra du vienas kitam proporcingi dydžiai.

 

●

 

Kai nebežinau, kokios muzikos klausyti, pasileidžiu klasikos. Dažniausiai Mocarto. Jo muzika ypatinga tuo, kad nekelia asociacijų su jokiais žmonėmis, vietomis ar įvykiais. Nekelia apskritai jokių asociacijų.

Ne per seniausiai patyriau gražų Mocarto muzikos išgyvenimą. Kaip viskas vyko? Per savo galingas kolonėles paleidau Amadėjaus kūrinį ir išsitiesęs ant lovos užsimerkiau. Absoliuti pilnatvė, nieko daugiau nereikia. Guli ir klausaisi. Atrodo, kad girdi, kaip eina laikas, kaip muzika groja laiko tėkmę. Arba atvirkščiai – laiko stovėjimą, neegzistavimą. Apima toks jausmas, kad visas tavo kūnas paskęsta muzikoje, lyg ji būtų šilta, švelni vandens pavidalo masė. Ir tu plūduriuoji toje metafizinėje masėje ir tau nereikia kvėpuoti, nes tavo kvėpavimas yra muzika. Masėje, kuri egzistuoja visur ir niekur vienu metu.

Įpusėjus šiam aktui mano galvoje kažkas prisuko apelsiną. Šitam „filme“ aš vaidinu Aleksą, o Mocartas – Bethoveną. Mudu su Mocartu vaidinam filmą. Man tinka Alekso vaidmuo. Ir išvaizda mes panašūs, ir cinišku charakteriu. Skirtumas tik tas, kad aš nesmurtauju, nebent labai retai ir tik mintyse.

Po dviejų valandų klasikinės muzikos jaučiuosi pakvėpavęs grynu oru, atsigėręs tyro vandens iš šaltinio ir pasveikęs nuo ligų, kuriomis net nesergu.

 

Apie hedonistą

 

Mėgstamiausi hedonisto filmai:

1. Jimo Jarmuscho „Išgyvena tik mylintys“

2. Jimo Jarmuscho „Kontrolės ribos“

3. Xavier Dolano „Įsivaizduojamos meilės“

4. Toddo Robinsono „Vienišos širdys“

 

Mėgstamiausios hedonisto dainos:

1. „Smoke City“ „Underwater Love“

2. „Sqürl“ „Funnel of Love“

3. „Massive Attack“ „Angel“

4. „Sigur Rós“ „Svefn-g-englar“

5. „Lovage“ „Archie and Veronica“

6. Tricky „Poems“

7. „Slowdive“ „Avalyn 2“

8. „Die Antwoord“ „Liewe Maatjies“

9. Juliano Fane’o „Coronation“

10. „Timber Timbre“ „Black Water“

 

Mėgstamiausios hedonisto knygos:

1. Henriko Radausko „Visi eilėraščiai“

2. Oscaro Wilde’o „Doriano Grėjaus portretas“

3. Michailo Bulgakovo „Meistras ir Margarita“

4. Friedricho Nietzschės „Štai taip Zaratustra kalbėjo“

5. Ajahno Brahmo „Atverk savo širdies duris“

 

Mėgstamiausios hedonisto spalvos:

1. Balta

2. Juoda

3. Dramblio kaulo

4. International Klein Blue

 

Mėgstamiausia hedonisto veikla:

1. Žiūrėti į tekantį vandenį

2. Gerti raudonąjį pusiau sausą vyną ir valgyti juodąsias alyvuoges, įdarytas feta

3. Gerti juodą kavą ir rūkyti „Marlboro Gold“ cigaretę

4. Sėdėti lauko kavinėje šiltą vasaros dieną ir gurkšnoti šaltą kvietinį alų

5. Skaityti knygą pievoje

6. Žiūrėti į laužą

7. Žiūrėti į dangų

8. Filmuoti žmones

9. Fotografuoti

10. Aprašinėti patirtis

 

Ko hedonistas negali pakęsti:

1. Vandens, nutekėjusio už rankovės

2. Arbatos maišelio kartonėlio, plikant arbatą įkritusio į puodelį

3. Viešojo transporto turėklų

4. Neskustų pažastų

5. Svogūnų kvapo ir skonio

6. Daug skirtingos prigimties daiktų vienoje vietoje

 

Kokie žmonės žavi hedonistą:

1. Gražūs

2. Švarūs

3. Skoningi

4. Įdomūs

5. Išsilavinę

6. Mandagūs

 

Kokie žmonių bruožai hedonistui nepatinka:

1. Šviesūs antakiai

2. Supermiela šypsenėlė su duobutėmis

3. Storos, putlios lūpos

4. Putlūs skruostai (būna išimčių)

5. Mažos akys su šviesiom blakstienom

6. Trumpi pirštai su pernelyg trumpais nagais

7. Patamsėjusios pažastys

8. Per anksti praplikusios vyriškos galvos

 

Kas virpina hedonisto širdį:

1. Akimirka prieš bučinį

2. Akimirka prieš sueitį

3. Išsiskleidusių alyvų kvapas

4. Ainio Storpirščio vaidyba

5. Daili ausų forma

6. Panteonas

 

Kas hedonistui kelia šleikštulį:

1. Daug mažų tos pačios prigimties objektų vienoje vietoje, pvz., kirmėlės, skylutės, pūslelės (tai negalioja žirniams, aguonoms, sezamų sėkloms, prieskoniams ir pan.)

2. Riebaluoti plaukai

3. Nenukirpti nagai purvinomis panagėmis ir apšerpetojusiomis odelėmis

4. Daugiasluoksnis prakaito kvapas

5. Arogancija