Dievas kaip Hiperpoetas

Dievas paprastai suprantamas per metaforas. Žmonijos istorija, be kitų dalykų, yra ir Dievo metaforų raidos bei kaitos istorija. Senajame pasaulyje Dievas buvo suprantamas, viena vertus, kaip monarchas, visatos valdovas, kita vertus, kaip amatininkas – Demiurgas. Demiurgo, amatininko, metafora ateina iš Platono „Timajo“ ir apaštalo Pauliaus Laiško romiečiams. Naujaisiais amžiais įsigalėjo Dievo kaip matematiko metafora. Tai įvyko XVII a., kai filosofija mėgino į savo mąstymą integruoti matematiką ir kai buvo manoma, kaip teigė Galileo Galilėjus, kad gamtos knyga parašyta matematikos kalba. Tuo metu visi filosofai buvo vienokie ar kitokie matematikai arba fizikai. Pavyzdžiui, René Descartes’as – matematikas ir fizikas, išradęs analizinę geometriją, Baruchas Spinoza savo pagrindinį veikalą – „Etiką“ parašė vadovaudamasis geometriniu metodu. Tačiau didžiausias filosofas matematikas buvo Gottfriedas Leibnizas, išradęs integralinį skaičiavimą ir su Isaacu Newtonu ginčijęsis, kuris pirmiau tai padarė. Leibnizo Dievas yra sukuriantis galimus pasaulius, apskaičiuojantis, kuris geriausias iš visų galimų, ir tą pasaulį paleidžiantis į realybę. Naujesnė, XX a., Dievo metafora yra Dievo kaip proceso samprata, kurią pasiūlė Alfredas Northas Whiteheadas, inspiravęs JAV proceso teologijos judėjimą.

Hiromu Kira. Mąstytojas. 1930

Norėtume pateikti naują metaforą – Dievą kaip Hiperpoetą, kuriantį pasaulį taip, lyg rašytų milžinišką eilėraštį. Derėtų patikslinti, kad pavyzdiniu eilėraščio modeliu laikome ne klasikinį graikų eilėraštį, kuris, pasak Aristotelio, mėgdžioja gamtą arba herojaus žygdarbius, bet romantinių poetų įsteigtą eilėraščio modelį, kuris liudija ne pasaulio mėgdžiojimą, o poeto savikūrą. Platonas „Timajuje“ Demiurgą vadina Kūrėju (poietes) ir Tėvu (pater). Tačiau Dievas poetas kaip kūrėjas graikiška prasme yra amatininkas, kuriantis pasaulį pagal iš anksto turimą modelį. Tad, mąstydami Dievą kaip poetą, turėsime omenyje ne graikų eilėraščio modelį, bet romantizmo laikais įsteigtą eilėraščio, kaip poeto savikūrą liudijančio dokumento, modelį. Graikų poeto laikysena nėra savarankiška; jam reikia apdainuojamojo herojaus, ir šiuo požiūriu poetas yra pridėtinis prie apdainuojamojo herojaus: šis atlieka žygdarbius, o poetas jų negali atlikti, todėl jam belieka juos apdainuoti. Mimetinis, arba mėgdžiojantis, eilėraštis atitinka amatininko substancinį modelį, kuris rašomas mėgdžiojant gamtą arba herojaus žygdarbius ir kuriamas kaip nepriekaištingai užbaigta substancija. O romantizmo laikais, maždaug prieš pustrečio amžiaus, atsiradęs eilėraščio modelis yra vyksmo modelis, pašaukiantis į buvimą vaizduotės vaizdinius, kurie plėtojami kuriant save, o ne mėgdžiojant gamtą ar kito žmogaus žygdarbius. Būtų galima sakyti, kad romantizmo laikais susiformavo poetas tikrąja šio žodžio prasme, nes mėgdžiojantis poetas yra daugiau amatininkas, rašantis eilėraštį, tarsi žiestų indą pagal iš anksto turimą pavyzdį. Mėgdžiojamajai, mimetinei, poezijos sampratai antikoje poiesis buvo tas pats kas techne. Šiuo atžvilgiu poetai nesiskyrė nuo amatininkų. O romantiniai poetai griežtai atskyrė poiesis nuo techne ir surado savarankišką poiesis teritoriją, kuri buvo poeto savikūra, savistaba ir savižina, kai save stebintis ir kuriantis poetas apdainuoja pats save ir pats sau yra herojus.

Lygindami Dievą kaip Hiperpoetą su Dievu kaip Demiurgu matome fundamentalių skirtumų. Dievas kaip Demiurgas yra tas, kuris nužiedžia pasaulį kaip substanciją. O Dievui kaip poetui būdingas vyksmo modelis. Substancinio ir vyksmo Dievo modeliai skiriasi tuo, kad pagal substancinį modelį Dievas į buvimą žmones pašaukė dar prieš pasaulio istorijos pradžią ir nusprendė, kas bus išgelbėtas, o kas eis į pražūtį. Pagal vyksmo modelį Dievas nuolat pašaukia į buvimą pasaulio būtybes ir daiktus, nes nenustoja kurti pasaulį. Tad skirtumas tarp substancinio ir vyksmo Dievo modelių – tai, pirma, skirtumas tarp jau nuo pradžių sukurto pasaulio bei žmonių sielų ir nuolat kuriamo pasaulio, antra, tarp Dievo supratimo kaip tirono, kuriam besąlygiškai paklūsta žmogus, neturintis valios laisvės, ir švelnesnės Dievo sampratos, kuri leidžia žmogui turėti valios laisvę ir orumą. Kaip poeto savikūra neatsiejama nuo savižinos, taip Dievui pasaulio kūrimas ir palaikymas, vykstantis kiekvieną akimirką, yra Jo savižinos vyksmas.

Tai, ką pasakėme anksčiau, rodo skirtingus Dievo modelius. Substancinis modelis yra pasenęs ir jo reikia atsisakyti. Svarbu pradėti mąstyti ir kalbėti apie vyksmo, proceso modelį, nes jis sėkmingiau įveikia mūsų epochos iššūkius. Tai, ką siūlome, tėra interpretacija. Tačiau skirtingos interpretacijos lemia nevienodus pasaulėvaizdžius ir skirtingą žmogaus savijautą bei saviradą pasaulyje: tad vienas Dievo vaizdinys gali suponuoti neišvengiamą kaltę Aukščiausiajam, o kitas – buvimo džiaugsmą ir dėkingumą už buvimą.

Dabar pacituosime ištrauką iš apaštalo Pauliaus Laiško romiečiams, kuriame aptinkame pereinamąją tarp vėlyvosios antikos, t. y. helenizmo, ir krikščionybės epochų Dievo kaip Demiurgo sampratą. Ši vėlyva samprata, žvelgiant iš antikos perspektyvos, pasižymi griežtu moralizavimu, kuris jau priklauso ne antikos, bet krikščionybės žodynui, ir jausminga retorika, apeliuojančia ne į protą, kas buvo būdinga graikams, bet į širdį, kas būdinga krikščionybei. „Ak, žmogau! Kas gi, tiesą sakant, tu toks esi, kad drįsti prieštarauti Dievui?! Argi lipdinys klausia lipdytoją: „Kam mane tokį padarei?!“ Ar puodžius neturi galios moliui, kad iš to paties minkalo pagamintų vieną indą puošnų, o kitą paprastą?! Ir jeigu Dievas, norėdamas parodyti savo rūstybę ir apreikšti savo galybę, didžiu kantrumu pakentė pražūčiai nužiestus rūstybės indus, kad apreikštų ir savo šlovės lobius gailestingumo indams, kuriuos iš anksto paruošė garbei…“ (Rom 9, 20–23) Šiame fragmente Dievas iškyla kaip puodžius, Demiurgas, kuris, dar prieš prasidedant pasaulio istorijai, kaip indus nužiedė mūsų esybes. Matome, kad esama galimybės, jog Dievas kaip tironas pražūčiai nužiedė rūstybės indus, dar prieš jiems gimstant.

Substancinis Dievo modelis, kaip jau sakyta, rodo, kad viskas yra Dievo valioje: Jis sumąsto nužiesti į pražūtį einantį arba į išgelbėjimą einantį indą ir visa tai daro paleisdamas į pasaulį, ką sumanė. O pagal vyksmo modelį tai darbui amatininko, puodžiaus, kuris nužiedžia pasaulį ir mus visus kaip užbaigtą substanciją, dar iki prasidedant pasaulio istorijai, priešiname būtent darbą Dievo kaip Hiperpoeto, kai Jis rašo pasaulį kaip milžinišką eilėraštį ir kiekvieną egzistavimo akimirką pašaukia į buvimą pasaulio būtybes ir daiktus. Dievas kaip Hiperpoetas nenaudoja tironiškos rūstybės ir galios, kai gali žmogų išgelbėti arba pasiųsti į pražūtį, dar prieš jam nusižengiant. Kai Dievas kuria pasaulį taip, kaip rašo milžinišką eilėraštį, tai kuria jį kaip vyksmą, kaip procesą, ir vyksmas yra atvira įvykių seka arba serija. Vyksmo modelyje Dievas kuria įvykių žaismes ir žmogui svarbu jose dalyvauti, nes žaismės, kaip žmogaus valios laisvės galimybė, sudaro sąlygas žmogui sužaisti savo gyvenimo žaidimą, todėl šiuo požiūriu ėjimas į pražūtį arba išsigelbėjimas yra ne tik Dievo atsakomybė už žmogaus gyvenimą, bet ir paties žmogaus atsakomybė už savo gyvenimą.

Dievo kaip Hiperpoeto samprata įvedama reaguojant į problemas ir klausimus, kurių kyla mūsų laikais. Daugybė žmonių praranda Dievo tikėjimą. Dabartinis Dievas, viena vertus, kaip pasaulio valdovas, kita vertus, kaip amatininkas, kaip puodžius, netenka gyvumo. Mūsų laikų žmonės susiduria su klausimais, į kuriuos jiems negali atsakyti Demiurgo arba visatos valdovo teologija. Panagrinėkime, pavyzdžiui, klausimą: kodėl žmogus susirgo sunkia liga? Ar Dievas yra teisingas, jeigu siunčia tokią ligą žmogui, kuris nepadarė nieko bloga? Taigi matome, kad tas Dievas, kaip substancijas kurianti būtybė, neatitinka mūsų laiko dvasios. Sunkiai sergančiam kunigas paprastai sako, kad tokia Dievo valia, toks Dievo planas, žmogus negyvens nė sekunde ilgiau, negu jam lemta. Bet tada išeitų, kad siųsdamas sunkią ligą Dievas yra neteisingas. Jeigu prisiminsime holokaustą, tai irgi galima sakyti, kad tokia Dievo valia, Jis taip norėjo. Bet po šios tragedijos daug žydų prarado Dievo tikėjimą, nes negalėjo suderinti teisingo Dievo vaizdinio su neteisybe, kurią patyrė jų tauta. Arba Dievas yra geras – Jis turėjo išgelbėti žydus, arba Dievas yra blogas – Jis pasiuntė juos į pražūtį, arba Dievo apskritai nėra, o yra tiktai žmonių savivalė, kuria jie griauna viską, žudo vieni kitus ir pan.

Galima įsivaizduoti, kad Dievas kuria pasaulį užbaigtų substancijų pavidalu arba skleidžia įvykių srautus, kurie sudaro pasaulį ir jame gyvenančias būtybes. Pasaulio kaip įvykių srauto modelio savitumas yra tas, kad pasaulis nėra užbaigtas. Jis turi atvirą horizontą, kurį Hiperpoetas nuolat papildo. Šiuo požiūriu Hiperpoetas nėra tikras dėl to, kaip pasaulis klostysis ateityje, lygiai taip kaip poetas nėra tikras dėl tų eilučių, kuriomis toliau tęs rašomą eilėraštį. Kai Dievas yra amatininkas, kuris nužiedžia pasaulį ir mus visus kaip puodynes, tai Jis mus nužiedžia užbaigtus ir uždarus. Kai Dievas rašo eilėraštį kaip kuriamą įvykių seriją, tada horizontas yra atviras, todėl mes esame neužbaigti ir pasaulis nėra užbaigtas. Kai pasaulis yra užbaigtas, padarytas, tada žmogus savo malda negali daryti įtakos įvykiams, kurie jį neša. Aurelijus Augustinas pripažino, kad Dievas sukūrė sielas dar iki pasaulio atsiradimo ir nusprendė, kurias išgelbės, o kurias pasmerks. Tad tokiu atveju žmogus meldžiasi, bet jo likimas jau nuo amžių pradžios nulemtas. Tomis aplinkybėmis malda tikrai yra problemiška, žmogus tiesiog turėtų dėkoti už tai, ką turi, bet tada Dievas yra gana tironiškas.

Pakeičiant metaforą, Dievą, kuris nuo pasaulio sukūrimo pradžios nusprendė, ką išgelbės ir ką pasiųs į pražūtį, galima suprasti kaip sukūrusį pasaulį, jo daiktus ir būtybes kaip kompaktinę plokštelę su įrašytu filmu arba muzika. Tą plokštelę Dievas įdeda į metaforinį grotuvą ir paleidžia. Jeigu tai filmas, kiekvienas veikėjas jau turi savo nulemtą likimą ir negali jo kitaip pakreipti. Filmas sukurtas amžių pradžioje, jis dabar paleistas ir žmogus tik atlieka tai, ką likimas lėmė. Tokiu atveju paneigiama žmogaus valios laisvė ir jis tik vykdo tai, ką tironiškas režisierius yra sumanęs. Mes žinome, kad krikščionybės Dievas yra meilė, o meilė – alcheminė galia, keičianti pasaulį. Mylintis Dievas nėra rūstus ir šiuo požiūriu norisi išgelbėti Dievą kaip meilę ir pasaulį, kuriamą su meilės energija. Bet visagalis ir visažinis Dievas, kuris nužiedė užbaigtą pasaulį, nesiderina su meile, prasilenkia su ja, nes mes besąlygiškai paklūstame Jo valiai ir Jis nedovanoja mums orumo. Tada kiekvienas žmogus kaip molis paklūsta Dievo rankų judesiams ir Jis kiekvieną žmogų žiedžia kaip drėgną molį, žmonės visiškai prie Jo prisiderina ir visiškai tampa Jo valios subjektais. Tokia Dievo samprata susiduria su prieštaravimais. Jeigu Dievas yra visagalis ir visažinis, tai Jis nėra meilė, gali pasiųsti katastrofą, ligą ir mes negalime pasakyti, kodėl taip nutinka, tiesiog tokia Dievo valia ir mes jos nežinome iki galo.

Dievą kaip Hiperpoetą, kuris rašo pasaulį kaip milžinišką eilėraštį, norėtume suprasti kaip žaismių viešpatį, kaip Didįjį Kosmoso Žaismininką, žaidžiantį pasaulio atskirybėmis, ir mes dalyvaujame tose žaismėse. Jos tam tikra prasme lemia tai, kad mūsų gyvenime būna įvykių kaip žaismių. Mes irgi žaidžiame ir tos žaismės sukuria mums valios laisvės galimybę – galime dalyvauti žaismėse ir patys žaisti. Tarkime, Dievą, kuris rašo pasaulį kaip milžinišką eilėraštį, gali apimti tam tikras įkvėpimas arba vaizduotė „užnešti“ į šalį. Tie „užnešimai“ ir yra holokaustas, genocidai, trėmimai į Sibirą ir pan., kurie mus labai skaudina. Tiesiog būna įvairių žaismių ir jų Dievas pats iki galo negali kontroliuoti.

Kita vertus, turime sutikti su mintimi, kad pasaulis yra tarp stabilumo ir chaoso. Jis nėra nei stabilus, nei chaotiškas, vyksta per vidurį tarp dviejų priešybių. Tad galime sakyti, kad šitas vykstantis pasaulis yra valdomas Dievo, kaip rašomas eilėraštis, jo prasmės iškrinta kaip kauliukai. Dievas žaidžia kauliukais, bet tokiais, į kuriuos įlydytas gabalėlis švino. Dievas meta kauliukus, bet kadangi juose yra švino, tai kauliukai krinta tam tikru diapazonu, nevisiškai chaotiškai ir atsitiktinai. Dievas turi valią ir žaidžia, bet ta žaismė yra tarp stabilumo ir chaoso, tai harmoningas pasaulio vyksmas. Aišku, įvyksta tam tikrų katastrofų, žmonės suserga, iškrinta tokių žaismių, bet pasaulis vis tiek išlieka. Galime manyti taip: pasaulį sukūrė Dievas ir jį valdo, tad pasauliui bus viskas gerai. Dievas kaip Hiperpoetas, kaip Didysis Kosmoso Žaismininkas rašo pasaulį kaip įvykių seriją su visada atviru horizontu ir šitame atvirame horizonte vyksta mūsų pasaulis.

Kaip reikėtų suprasti teodicėją – pasaulio blogio aiškinimą? Galima dar kitais žodžiais pasakyti, kad Hiperpoeto kuriamas pasaulis yra nuolatinė ir atvira improvizacija ir klostosi tarp stabilumo bei chaoso. Mes turime du pasaulio kūrimo modelius. Kaip jau minėta, arba Dievas kuria stabilias substancijas, arba Jis kuria įvykių žaismes. Pasisakome už tai, kad Dievas kuria įvykių žaismes, kad yra atviras horizontas, ir taip mes galime suprasti įvairias katastrofas – tiesiog būna tokių žaismių. Šiuo požiūriu prieiname prie dieviškos vaizduotės sampratos. Galime sakyti, kad dieviška vaizduotė yra potencija, o jau realizuotas daiktas ar būtybė – aktas. Dievas rašo savo eilėraštį kaip pasaulį būtent remdamasis vaizduote ir Jam užeina įkvėpimo „šuoliai“, tada pasaulyje nutinka įvairios turtingos epochos, pavyzdžiui, senovės Graikijos laikai arba Renesansas, o kai rašymas Dievą „užneša“ į šoną, tada nutinka nelaimės, karai ir t. t., bet viskas klostosi atvirame horizonte.

Hiperpoetui pasaulis yra atviras kūrinys, Jis nežino, kur pasisuks vaizduotė, kurianti pasaulį. Taigi melstis yra prasminga: jeigu viskas iš anksto būtų nulemta, malda neturėtų prasmės, melskis, nesimelsk – viskas bus taip, kaip iš anksto nulemta dar prieš pasaulio istorijos pradžią. Norime įsivaizduoti gerąjį Dievą ir kartu suderinti visas neteisybes ir žiaurumus, vykstančius pasaulyje. Mums gerąjį Dievą įsivaizduoti yra būtent įsivaizduoti Jį kaip Hiperpoetą, rašantį eilėraštį, kuris yra nesubstancija, o įvykių seka, pasaulio vyksmas. Pasaulis visada yra tarp stabilumo ir chaoso, bet jis nevirsta chaosu, kai kauliukai pradėtų kristi chaotiškai, ir jis nėra stabilumas, toks kaip puodžiaus nužiesto indo stabilumas.

Šiais laikais krikščionių Dievo tikėjimas patiria krizę. Nors žmonės domisi dvasiniais dalykais, ypač Rytų tradicijomis, apleidžia krikščionišką tradiciją, nes ji per griežta, palieka daug neatsakytų klausimų. Norėtųsi įsivaizduoti gerąjį Dievą ir suderinti tokio Dievo egzistavimą su pasaulio neteisybėmis, katastrofomis, karais ir sunkiomis ligomis.

Į klausimą, viskas vyksta savaime ar yra nulemta Dievo, atsakytume taip: pasisakome už vidurio kelią, kai pasaulis nėra chaosas, bet ir nevyksta pagal mums primestą griežtą būtinybę. Jeigu pasaulis vyktų nesikišant Dievui, tai vyrautų chaosas, o jeigu viskas būtų nulemta, tai neturėtume valios laisvės. Mes norime sakyti, kad Dievas žaidžia kauliukais, į kuriuos įlydytas gabalėlis švino, yra žaismės, bet jos nevirsta chaosu, yra tarp stabilumo ir chaoso, ir tos žaismės savaip kuria tam tikrą pasaulį, kuriame kartais įsivyrauja nestabilumas, karai ir katastrofos, bet pats pasaulis išlieka vykstantis.