Aktorius
Susipažįstant aktorius paprastai nepasakys savo tikrojo vardo (bent jau iš pradžių). Dažniausiai aktorius vėluos (turėkite tai omenyje, kai planuosite susitikimą). Bet aktorius visad tave provokuos. Ir sudomins.
Dainius Tarutis nėra išimtis. Jaunas, keliuose Lietuvos („Lėlės“, „No theater“, „Menų spaustuvė“ ir t. t.) teatruose dirbęs aktorius, sakytum, gan kategoriškas. Teatras – tai liga. Pirma, nuolat matai erdvę. Galvoje turimas ne paprastų mirtingųjų matymas: svarbi visa erdvė, seki kiekvieną aplinkos ar kito pokytį net į tą pusę nežiūrėdamas. Ką jau kalbėti apie koordinaciją, gestikuliaciją ar kalbos vingrybes. O dar kitaip, anot D. Taručio, erdviškumas skleidžiasi dirbant su lėlėmis, kai turi kalbėti per kitą objektą, t. y. skiriant tam tikrai ertmei. Turi būti tikras kūno (ir ne tik savo) meistras. Antra, privalai tapti universalus. Ko gero, net literatai neskaito tiek knygų, kiek jų tenka skaityti teatralams. Be abejo, privalai įsijausti į vaidmenį. Sklando legenda, kad vienas dabar jau visiems gerai žinomas aktorius, prieš vykdamas stoti į aktorinį Vilniuje, pasiskolino labai prabangų kostiumą. Laukdamas eilėje, kol bus pakviestas į sceną, atsisėdo ant seno radiatoriaus. Kai pagaliau buvo pakviestas, stojantis švarko skvernas už jo užsikabino ir suplyšo. Scenoje, lyg tyčia, buvo paprašytas suvaidinti pyktį. Galima tik įsivaizduoti, kokį apmaudą tuomet dar visai jaunas vaikinas liejo ant seno radiatoriaus, o kartu ir ant viso pastato ir ant visų, – buvo priimtas. Ir tik dėl panašių atsitiktinumų, ir tik galbūt, mat aktorių yra gerokai daugiau, nei teatrui reikia, patenki į sceną. O scenoje visai kas kita. Tarkim, personažas ir tu. Viena lietuvių teatrologė yra sakiusi, kad personažo analizę aktorius vienaip ar kitaip išgyvena praeityje. Tokiu būdu tarsi susilieja su kuriamu veikėju. O jei veikėjas žmogžudys ir tu visai nenori su juo susilieti? Kur brėžti ribą? Bandyti įsijausti, kiek įmanoma, kai visiškai to padaryti neįmanoma? Dar scenoje sutinki režisierių. Žinia, ne visi režisieriai yra geri pedagogai, bet ir pastarieji turi savų norų ir įgeidžių, savo taktikų ir motyvų. Kadangi visa tai skaitytoją nuvestų gana toli nuo scenos, neplėskime šios temos, o grįžkime į teatro aikštę. Na, gal kiek ir už jos ribų – prie žiūrovo. Aktoriaus talentu pavadinčiau tai, kaip jis perteikia žiūrovui emociją, tarkim, pyktį, jo neperduodamas. Galiausiai, lyg visko dar būtų maža, nepamirškime, kad spektaklis – komandinis darbas. Užteks pažiūrėti į vieną aktorių, traukiantį antklodę į savo pusę, – jeigu jis siekia būti individualistas, spektaklis griūva. Tačiau, kaip žinoma, spektaklių Lietuvoje yra daug, tai leidžia manyti, kad visi sunkumai aktoriaus kelyje yra įveikiami.
Išduosiu jums paslaptį: kai režisieriaus nėra, kartais scenoje, spektaklio metu, aktoriai pradeda savivaliauti (turiu galvoje teksto nepaisymą). Tikri vandalai, sakytum. Paradoksaliausia yra tai, kad D. Tarutis teatrą įvardina kaip tam tikrą tikėjimą, kurio kartais vis negana, o kartais norisi išsižadėti. Tokį, kuris yra tikras ir tuo pat metu nerealus. Tačiau jei teatrą traktuotume kaip tikėjimą, sakykite, koks tikėjimas leidžia išgyventi tūkstantį gyvenimų, gyvenant tik vieną?
