Susidūrimai ir kaip visa tai vyksta

10-oji tarptautinė Kauno bienalė „Sujungti“ šiuolaikinio meno gijomis apraizgiusi didžiausias miesto galerijų erdves – Kauno paveikslų ir Mykolo Žilinsko dailės galerijas – bei ekspozicijoms kiek neįprastas vietas – Kauno centrinį paštą, „Dirbtinio pluošto“, „Drobės“ fabrikus. Jubiliejinėje bienalėje dalyvauja daugiau nei aštuoniasdešimt skirtingoms šalims atstovaujančių menininkų; pagrindinę renginio ekspoziciją „Gijos: fantasmagorija apie atstumą“ kuruoja žymus šiuolaikinio meno teoretikas Nicolas Bourriaud (Prancūzija).

Ryškiai raudonu autobusu pajudu link M. Žilinsko dailės galerijos, kurioje atidaromos šios parodos: Silvios Giambronės personalinė paroda „Siaubinga karo meilė“, Audriaus Janušonio ekspozicija „Kauno poetams“, „Lewben Art Foundation“ paroda „Tinkliniai susidūrimai atsijungus“, taip pat pristatoma ekspozicija „Garsų raštai“.

Autobusas prisigrūdęs keleivių. Vieni jų stebeilija pro langus, kiti iš pasalų stebi įlipančius ar išlipančius, treti maigo mobiliuosius telefonus. Visi juda iš savo taško A į tašką B. Ryškiai šviečia saulė, dangus – malonaus ir minkšto mėlyno tono, o devintojo dešimtmečio pabaigoje pastatyti meno rūmai savo prieigose pasitinka minia žmonių. Pasibaigus pristatymo, padėkų ir pasididžiavimo (Kauno bienalė yra didžiausias Baltijos šalyse šiuolaikinio meno renginys) kalboms, žiūrovų spiečius suplūsta į pirmame ir trečiame aukšte atidarytas sales.

Kuratorė Francesca Ferrarini „Lewben Art Foundation“ organizuotą parodą „Tinkliniai susidūrimai atsijungus“ apibūdina kaip „vienos kartos menininkų tyrimą, analizuojantį naujo atvaizdo estetiką, kurioje žaidžiama medžiagomis, išvaizda ir figūromis“. Dėl visą pasaulį apraizgiusių skaitmeninių technologijų ir interneto kiekvienas iš mūsų kasdien yra atakuojamas didžiuliais kiekiais atvaizdų, dalis jų išsaugoma kompiuterių „bibliotekose“, dalis persiunčiama socialiniais tinklais ar ištrinama. Žmogus turi apdoroti neišmatuojamą kiekį įvairios vaizdinės informacijos, kuri transformuoja realybę, trindama ribą tarp tikrovės ir iliuzijos. Patys esame vaikščiojančios vaizdų saugyklos, jau seniai nebeturinčios laisvos vietos naujai informacijai saugoti. Stebime aplinką, surenkame vaizdus ir čia pat juos užmirštame. Viešojoje erdvėje atakuoja stovintys reklaminiai skydai, parduotuvių vitrinos, iš spaudos kioskelių „nužvelgiantys“ spalvoti žurnalų viršeliai, o kur dar interneto svetainėse nuolat atsinaujinantys, gražesni už pačius gražiausius paveikslėliai. Vaizdai – spalvoti ir nespalvoti; linksmi ir liūdni; vaizdai su žmonėmis, gyvūnais, mašinomis, kelionėmis, pramogomis, gastronominiais šedevrais ir t. t. Vaizdai, kuriuose pasaulis daug šaunesnis. Vaizdai – kuriuos stengiamės atkartoti realybėje. Deja, realioje aplinkoje programa „Photoshop“ neveikia: savo išvaizdos per akimirką nepakeisime, o norint gyventi „ilgai ir laimingai“ vieno pelės klavišo spustelėjimo nepakaks. Reikia pasinaudoti proga pabūti realioje aplinkoje realiu laiku su realiais žmonėmis ir tikrais (ne socialiniuose tinkluose regėtais) meno kūriniais.

Ekspoziciją žiūrėti pradėjau nuo Deimanto Narkevičiaus instaliacijos „Kino takelio skambesys“. Nedidelėje erdvėje kūno spalvos sienomis stovi dvi pilkos masyvios garso kolonėlės, vienas įrenginys su žybsinčiomis žaliomis ir oranžinėmis lemputėmis, medinis stalas laibomis kojomis, o visą instaliaciją užbaigia nešiojamasis kompiuteris, kurio ekraną nušviečia nesibaigiantis „Spotify“ grojaraštis. Kiekvienas žiūrovas, apsilankęs šioje erdvėje, gali pasirinkti bet kokį muzikos kūrinį ir klausytis jo per „Lomo Kinap“ garso sistemą, kuri buvo naudojama SSRS kino teatruose. „Kaskart, kai grojama „nekalta“ daina, garsą generuoja įranga, pagaminta despotiško politinio režimo metais, kai buvo pasiektas šis techninis nepriekaištingumas“, – pažymi F. Ferrarini.

Atsitraukusi nuo dviejų skirtingų laikotarpių susikirtimo D. Narkevičiaus instaliacijoje, perėjau prie Audriaus Janušonio personalinės parodos „Kauno poetams“ ir patekau į daugybę realybių, slaptų erdvių, neatrastų pasaulių, susispietusių vienoje ekspozicijoje. Menininkas sako, kad ši „paroda neturi vienos aiškios, nušlifuotos koncepcijos – nieko specialiai nesiekiau, neatlikau jokio meninio tyrimo, todėl negaliu pasidalinti specifiniais įspūdžiais, atradimais ir išvadomis. Gyvenau, dirbau įprastus darbus, o paroda – kasdienės veiklos refleksija.“ Instaliaciją sudaro keraminiai objektai, stikliniai buteliai, piešiniai, skardinės, odinis kamuolys, senoviški grafinai, kažkieno dantys… Objektų išdėstymas erdvėje, chaotiškos jų kompozicijos ir netikėti „radiniai“ (tokie kaip miniatiūrinis priekalas, spalvotos šluotelės dulkėms valyti, „susiraičiusi“ keraminė pypkė ir nuo aukšto pjedestalo „iškrypusį“ natiurmortą stebintis glazūruotas gaidys – kodėl jie visi vienoje vietoje?), ko gero, skatina paimti plunksną į rankas ir iš peties užsimoti, pasirengus baltame popieriaus lape išraityti avangardinę strofą. Bet tai – vėliau. Kelionė po ekspoziciją tęsiama.

Iš ironiškos A. Janušonio fantazijos išneriu tiesiai į Silvios Giambronės parodą „Siaubinga karo meilė“. Keturiuose darbuose – „Rugpjūčio 6-oji, mano meile“, „Tebūnie šviesa“, „Mamytės kariauna“ ir „Svaigulys“ – menininkė analizuoja smurto šeimoje problematiką. Neverta bijoti karo, kuris vyksta kaimyninėje valstybėje, ar ieškoti smurto pėdsakų už šimtų, tūkstančių kilometrų. Karo frontas bet kada gali įsižiebti tarp keturių kambario sienų ir rami, šilta vieta, vadinama namais, transformuosis į „minų lauką“, kuriame žodžiai atmušami kumščiais, badomasi peiliais, užkapojama kirviais.

Ne tik šeimoje atliekame tam tikrus vaidmenis, „įkvėpimo“ semdamiesi iš visuomenėje įsišaknijusių stereotipų, popkultūros brukamų įvaizdžių ir parašytų „laimingo ir sėkmingo“ gyvenimo scenarijų. Nickas Darmstaedteris, kurio magnetukų serijos kūrinys „San Gennaro“ (2013) pristatomas parodoje „Tinkliniai susidūrimai atsijungus“, pasak F. Ferrarini, „stiprina kolektyvinę vaizduotę ir žiūrovo svajonę, pateikdamas atsitiktiniu būdu sukurtas kompozicijas, kurios sudarytos iš „šaldytuvo“ magnetukų, atspindinčių amerikietiškąją popkultūrą, išdėliotų ant aliuminio plokštės“. Geidžiamus prekių ženklus, garantuojančius „gerą gyvenimo kokybę“, stebintis žiūrovas panyra į sapną, kuriame teka limonado upės, stūkso mėsainių kalnai, o pievose su drugeliais žaidžia „Playboy“ zuikučiai.

Persisotinusi „amerikietiškosios svajonės“ simbolių, leidžiuosi į pirmą galerijos aukštą – jame regėtus vaizdus pakeičia garsai. Toje erdvėje pristatoma paroda „Garsų raštai“, kuruojama Goldsmiths koledžo (Londono universitetas) profesorės Janis Jefferies ir koordinuojama bienalės partnerio Crafts Council (JK) kuratorės Karen Gaskill. Kūrinius ekspozicijoje galima ne tik liesti. Ant vieno darbo galima net vaikščioti basomis. Jameso Bulley kūrinys „Tactus“ (Nr. 1), švelniai piršto pagalvėle palietus jo paviršių, pradeda skleisti lengvus pianino garsus; perbraukus išilgai vaizduojamų linijų suskamba gitara; pirštu tyrinėdama skirtingas paveikslo paviršiuje vaizduojamas formas, išgirstu smuiko stygų dinamišką pasklidimą, fleitos plevenimą oru. Rodos, niekad nepavargtum pirštais tyrinėti skambančios drobės paviršiaus. Akliesiems ir silpnaregiams skirtame kūrinyje sujungiami klausa ir lytėjimas, leidžiama žiūrovui pabūti akimirkos kompozitoriumi, įgarsinančiu momento nuotaiką.

„Knyttan“ ir „Common Works“ darbe „Atpasakojimas“ išaustais garsų dažniais kuriamas atsikartojantis audinio raštas. Prisilietus kūrinys neskamba, tačiau vizualizuoja autorių girdėtus garsus, atkartodamas Viktorijos ir Alberto muziejaus archyvuose laikomus tradicinius britiškus mezginius. (Garsas čia apsivelka šiltą rūbą, kurį glostydamos akys gali „įgarsinti“ visiškai laisva forma.)

Daug konceptualiojo meno, paremto visuomeninėmis idėjomis.

Parodos skirtingose Kauno galerijose ir erdvėse veiks iki gruodžio 31 d.