Nekalčiausia archeologija

Kai paklusdamas „akimirkos tironijai“ laikas vis labiau traukiasi, privalai išmokti būti tuo pat metu keliose vietose – kas sau gali leisti prabangą būti vienoje; nebegali ir nebūti namie, suskambus mobiliajam, – „namie“ tada esi bet kuriame pasaulio taške; pirktis maisto eini tik su rašteliu… Kada užėjo tie rašteliai? Kai galvose ėmė trūkti laiko. Prekybos centrų pardavėjos sako, kad rašteliais tiesiog pasninga prieš didžiąsias šventes, tada jų gali rasti visur. Bet nereikia švenčių, štai šiandien, grįžusi iš didžiojo „Rimi“, oranžiniame krepšy tarp pirkinių radau įkritusį svetimą raštelį – įsnigo. Parduotuvės čekį, tą ilgą makaroną su suteiktom nuolaidom, mano uždirbtais pinigais ir man priklausančiu lipduku, išmečiau, o raštelio ne… Raštelis su svetimu pirkinių sąrašu tik iš pirmo žvilgsnio – šiukšlė. Iš tiesų tai – archeologinis radinys. Puodo šukė. Kaip puodų šukės yra gatvėje, autobuse nugirsti pokalbiai („Lialenka, tu šito nemėgsti!“ – „Mamyte, o ką aš mėgstu?..“; „Dabar, jau po visko, tik vieno gailiuosi, kad per daug gyvenime šluostinėjau dulkes…“; „Jis jau ateina, būk žmogus, apsimesk, kad tu ne mano dukra, please...“ ir t. t.). Tik čia visur reikia archeologo akies ir atidos, kruopštumo. Aistros…

Pavakarę, blėstant dienai – mano laikas – radinį pasidedi ant rašomojo stalo, užsidegi stalinę lempą, pasiimi archeologo įrankius – mentelę, šepetėlį… Mentelė ir šepetėlis – tik pradiniam etapui, paskui juk dar šukių sotinimas ir tvirtinimas polimeriniu tirpalu, klijavimas, apnašų valymas, gipsas, pincetas, kol iš paslapties ūko išplaukia degto molio puodas. Virvelių įspaudai – virvelinė keramika. Neglazūruotas… Dėlioji tą materialųjį paveldą, šukes, jos mūsų kasdienybės kultūriniame sluoksnyje sugulusios lizdu, kaip paprastai – lizdais – šukės guli I ar XIV amžiaus kultūriniuose sluoksniuos, guli pasiskleidusios įvairiame gylyje…

linų sėm, kal. med (ūk. t), džiov. sl, abr, j. šokol, m. kava, panevėžio filė (išbraukta), j. alyv, laš, liež, malesan 2 (ištaisyta į 4), 5 raud. žvakės, marlbor, šliurės (išbraukta)

Rašyta tušinuku, gali neturėti Šerloko Holmso uoslės, kad pasakytum – moters. Raštinga – daug sutrumpinimų, mažaraščiai paprastai užrašo visą žodį: „rukštynės“, „sviežūs agurkai“, „napaljonas“, „liežiuvis“, „majonezė“…

Lapelis išplėštas iš A4 formato lapo. Tokių – irgi ne kiekvienuose namuose. Ten, kur yra tik bulvių lupenų, ant užburbėjusio lango palangės trilitrinis stiklainis su „gyvybės eliksyru“, užtinę rytai pamuštu paakiu, A4 formato lapų retokai pasitaiko. Juolab su tekstu (kita raštelio pusė): „Pasaulyje nėra tiek prekių ir realių aktyvų, kiek prispausdinta dolerių. Nėra nė vieno įvykių eigos varianto, kurį įgyvendinus Amerika galėtų atsisakyti dolerio defolto. Todėl defoltas ir dolerio atsisakymas įvyks artimiausiais mėnesiais. Klausimas tik tame, kaip tai įvyks, nes tai labai rimtas įvykis, ir labai visiems pavojingas, tame tarpe ir dolerių piramidės organizatoriams. Juk daugelis viską praradę ims galvot…“

Finansų analitikė, ekspertė, redaktorė? Jei redaktorė, išplėšta iš dar neredaguotos korektūros („klausimas tik tame“, „tame tarpe“, skyryba). Kodėl nuplėštas? Pauosčiau.

Raštelis kvepėjo… Ne, ne naminiais pyragais su cinamonu, ne gėlėtais chalatais, ne „dušečkom“. Kitokiais namais. Dar kiek pasidarbuoji mentele, šepetėliu, trapi keramika – visi žino – turi būti valoma tik švelniu šepetėliu, labai kruopščiai, ir siaurais kaspinėliais ima rangytis, kol dvelkte padvelkia kvapai: ką tik išplautų grindų, jauno žmogaus prakaito, cigarečių, kepamos mėsos su džiovintais vaisiais (svečiai ar šiaip?), medicininio spirito, saulėj suskrudusių portjerų, pro atviras balkono duris ir langus tolstančios vasaros – šieno, varinių dulkių… Prieškambaryje užuodžiu medvilnės šakelę su vatos gniužulėliais skilusiose dėžutėse. Žinoma, verbą su rugio varpomis ir nedažytais lendrūnais, dirsėmis, šunažolėmis. Mėlyname matiniame prancūziškų kvepalų flakonėlio lede įšalusį lašą – vadinasi, ne visiški skurdžiai, bet ir ne turčiai. Tie patys.

Dar labai atsargiai pavalai – čia negali mosikuoti kiemo šluota – ir ima smilkti, kol staiga visas savo šviesas uždega spalvos: ruda, vyšninė, balintos kavos, žalsva, gelsva, samanų. Jokios „lenkiškos“ rožinės ar isteriškos salotinės – tie žmonės turi skonį. Ryškiausias akcentas – trys raudoni gėlių vazonai ir raudona alkūnės storumo žvakė (sąskambis), pusiau nudeginta, tokių žvakių išdega vidus, o karšti kraštai deformuojasi į kaliošą. Gražu.

Dar pavalai ir ima vertis erdvės, nedidelės, suspaustos, lubų aukštis – 2,65 m, standartinis, vietoj virtuvės durų – „arka“, matyt, bandyta spręsti erdvės problemą, visiškai aišku, kad tas būstas blokiniame daugiabutyje, sakykime, antrame aukšte, su popierinėm sienom ir bloga garso izoliacija, tiksliau, be jokios (kaimynas remontuodamasis atmušinėja vonios plyteles, o iš tikrųjų – tavo inkstą), tokiame nieko neperstatysi, nepakeisi. Keisk save. Emigruok.

Regis, čia nėra kvailų pretenzijų į prabangą, kaip nėra ir „kietų“ namų askezės. Jokio puošnaus dekoro, persiškų kilimų, aksomo, šilko, dryžių, raštais dekoruotų toršerų. Nėra krištolo, japoniškos keramikos, medinių dubenų, neva nerūpestingai, bet kaip pamestų, o iš tikrųjų estetiškai apgalvotų knygų krūvelių kaip interjero detalių. Knygų krūvelės čia tikros, kaip ir ant palangės iš vazono griūvantis alijošius, jau seniai ne augalas – gyvūnas: įpjauk, ir bėgs kraujas. Laminuotos tik svetainės grindys, pušies imitacija, kitur senas geras rudas linoleumas su ilga atmintimi. Tiesa, baldai, minkštasuoliai, gana nauji – „Sigulda“. Arka ir svetainė, laminatas liudytų, kad žmonės dar visai neseniai turėjo ambicijų „susitvarkyti“, bet paskui jų dėl kažkokių priežasčių atsisakė ir paliko viską, kaip yra. Dviratis – prieškambaryje, šalia batų, nes paliktas laiptinėje, net prirakintas prie radiatoriaus devyniais užraktais, dingtų per naktį. Balkonas – įstiklintas ir ten visokie rakandai: sugedęs dulkių siurblys, patefonas „Aiwa“, daniška rašomoji mašinėlė „Erika“ (jos kvapas, kai atidarai dėklą, kaip akordeono dumplių), dar šis tas, būtinai moliūgas ir keletas cukinijų iš kieno nors sodybos, na, bet šitie, kaip sakoma, nepakaltinami…

Dar truputį pasikrapštinėji prie radinio ir pasigirsta balsai. Vyro – stiprus, valdingas, galėtų būti operos solistas, baritonas, dainuojantis Leporelą iš „Don Žuano“, o gal kokį Eskamilją, bet ne, jis – pilvo chirurgas, vardu Leonas, visi jį vadina Levu, didelis vyras plaukuotom rankom, jis klausia: „Siga, širdie, kada gi mes, po galais, sėsim? Aš alkanas kaip levas.“ Kol kas tas levas gauna tik kavos („m. kava“) antpirštėlyje… Jo akys visada kiek pasruvusios krauju, net kai pailsėjusios. Amžinai rasota kakta. Mėsinga nosis, čiaudėdamas plonai pro ją švilpteli. Akinių kojelės įaugusios į smilkinius, kai juos nusiima, dar ilgam išlieka grioveliai, visiškai išnykstantys tik naktį, miegant. Daug dirbantis, bet ir išgeriantis žmogus, ką čia slėpti, chirurgai dažnai pavartoja, vieša paslaptis. Štai ir dabar, „užsisandarinęs“ nuo visų, slapčia makteli medicininio spirito iš „merzavčiko“ rašomajame stalčiuje… Kai pacientas prieš operaciją ar po jos atsilygina, butelį jis pagauna tiesiog ore – visi žino: „šitam“ chirurgui reikia atsidėkoti šnapsu. Pinigai, paprasčiausi pinigai, – jie greit ateina ir greit išeina, kas iš jų, tų pinigų, jo požiūris į juos niekinis, filosofinis – nešildo. Keistas žmogus… Kas be ko, ciniškas ir tiesmukas kaip dauguma chirurgų, štai kaip sako savo skyriuje, išėjęs į koridorių, kai kviečia užeiti į kabinetą aštuoniasdešimtmetę pacientę: „Nagi, ponia, ar mietą prarijom! Judam judam!“ Tokie jau tie chirurgai – stačiokai, prasti psichologai, na, bet chirurgo pasąmonėje, sakoma, turi būti šiokios tokios agresijos, antraip jis negalės dirbti savo darbo, taigi švelnumas jam kaip ir neprivalomas, o ir psichologija… Svarbu, kad skalpelis rankoje tiksėtų kaip šveicariškas laikrodis, ir Levas čia tikras šveicaras.

Santykiai su žmona – kaip daugelio porų po 30 bendro gyvenimo metų: tokie vyrai ir moterys eina kartu už parankės koja kojon, o šešėlius meta į skirtingas puses. Ji ne kartą naktimis jo yra ieškojusi morge, blaivykloje, ligoninėse (tai irgi vieša paslaptis) – nerasdavo. Paryčiais jis parplaukia į uostą visas pasišiaušęs, išsipašęs, raudonomis triušio akimis, nežiūrėdamas į ją atsiperka formalumu: „iš Arūno“ arba „iš Sigito“. Kadaise moteris bandydavo skambinti numanomiems arūnams arba sigitams, bet jų parodymai nesutapdavo – jis meluoja neišradingai, nesubtiliai… Būna, kad pareina iš darbo nusivaręs kaip kuinas ir sako jai susierzinęs: „Kad mane dar seksualiai jaudintum, nenešiok, dėl Dievo, šitų vilnonių kojinių!“ Arba įlenda į porno portalus, jai pasirodžius tarpdury, ant kompiuterio ekrano negrabiai užmeta austinį takelį su tautiniais motyvais („Man, skirtingai nei tau, patinka erotiškas menas“), anksčiau moteris jausdavosi išduota, dabar tik vieniša. Lovoje jis, kaip ir visą gyvenimą, o į senatvę ypač – kolūkio pirmininkas, bet dabar dar ir atitrūkęs nuo realybės („Tu turi vartytis kaip žebenkštis!“ ir panašios padebesių komandos), nors pačiam lytinis aktas jau senokai – ką čia nuo savęs slėpsi – aukštosios matematikos uždavinys: maksimalus susikaupimas, viso intelekto pastangos ir šakninė baimė – išspręsiu–neišspręsiu… Nepaisant nieko, tos plaukuotos iki alkūnių rankos, nesvarbu, kad šiek tiek išgeriančios, šiek tiek paleistuvės, – auksinės. Auksinių rankų chirurgas… Kada moterims vyrai būna geriausi, jautriausi, supratingiausi? Kai prasikaltę. Tada Levas ceremonmeisteris. Sekmadienio rytą, jei nereikia į ligoninę, apsisiautęs toga iš sofos užtiesalo, o dar geriau – nematoma (o, reikėtų tai išvysti!), išraiškingai smiliumi ir nykščiu pakelia nuo pusryčių stalo virtą kiaušinį, sudaužo sau į kaktą ir operiniu baritonu, pabalinęs į dangų akis, skelia prakalbą apie finibus bonorum et malorum („gėrio ir blogio ribas“) – Ciceronas. Arba koks virtuozas, kai su pasiaukojančiojo mina susikūprinęs it koks mamutas per visą virtuvę jai neša į arbatą šaukštelį cukraus, nė grūdelis nenubyra, t. y. skalpelis nesudreba, – Chirurgas… Taip, Chirurgas, ne chirurgas. Jo krūviai milžiniški, varo vagą tuo skalpeliu nesiskųsdamas kaip lietuvis artojas. Ir dar neima (beveik) kyšių. Tik šnapsą.

Moteris… Jos bruožai gražūs, bet jau paliesti metų: kakta dar iš alebastro, o lūpų kampučiai jau nusileidę žemyn – amžinasis rūpestėlis. Kai juokiasi, palei giliai įsodintas melsvai pilkas akis – „žąsų kojelės“, šypsena dažnai nebepasiekia akių. Leidyklos redaktorė, vis labiau abejoju, kad finansų analitikė, ją kankina nemigos ir gastritai, gal net opaligė („linų sėm“), redaguoja štai tokius tekstus apie prekes, realius aktyvus ir dolerius. Ji suredagavo ir ekonominės minties istorijos knygą apie Smithą, Malthusą, Ricardą, Marxą, Vebleną, Keynesą, Schumpeterį, kadaise buvo įnikusi į jų ekonomines teorijas ir idėjas, domėjosi, kaip tų didžiųjų ekonomistų dėka laukinis pasaulis pakluso tvarkai, kaip chaosas virto darna… Dabar jai įdomios tik jų gyvenimo istorijos, ypač didieji finalai, buities detalės, pavyzdžiui, prie keistuolio Vebleno liemenės dideliu žiogeliu prisegtas laikrodis arba jo „sadistiški juokeliai“ – iš ūkininko pasiskolintą maišą būtinai grąžindavęs netuščią – su širšių lizdu ir t. t., ir pan., žodžiu, niekai, banalybė… Tas Thorsteinas Veblenas, vienišius gnomo galva, kadaise sudrebinęs pasaulį, nes aprašė dykinėjančiąją klasę, parodomąjį jos vartojimą ir išlaidavimą, kitaip sakant, be gailesčio išskrodė žmogų kaip neišauklėjamą, iracionalų, lengvatikį ir iš prigimties žiaurų padarą, gyvenimo pabaigoje, praradęs interesą viskam, grįžo į savo trobelę Kalifornijoje; pamanęs, jog kažkas neteisėtai užgrobė jo sklypą, su buka jėga kirvuku „nuosekliai“ daužė langus, kol įsitikino, kad niekas neužgrobta, įsikūrė ten ir dienas stūmė ničnieko aplink netrikdydamas, net piktžolių, leisdamas žiurkėms ir skunsams šmirinėti tarp kojų. Štai taip. Skunsai… Skunsai… O, beje, kas tie skunsai – na, kol kas tiek apie moterį…

Šeimoje yra du sūnūs. Suaugęs, jau mokslus baigęs jaunuolis, kokių dvidešimt penkerių, ir paauglys per ilgomis galūnėmis. Didysis ir mažasis. Mažasis gražuolio lengvabūdžio Pario veidu stirnos akimis visai užmetė mokslus (tėvo galvos skausmas) ir skaitymą (motinos – širdies), ištisas dienas po pamokų, vasarą – nuo pat ryto lieja prakaitą sportuodamas, daro atsispaudimus, kiloja hantelius, kad pūstųsi bicepsai, o krūtinė virstų ketaus krosnimi, kaip Schwarzeneggerio. „J. šokol“ – jam. Tėvas, susirūpinęs sūnaus IQ, gerai žino, visi žinom, kas nutinka, kai pučiasi bicepsai – proporcingai traukiasi smegenų pusrutuliai, kol iš jų lieka dvi razinos. Užaugęs toks žmogus, aišku, galvos ne galva, o tik galvele. Kartą, energingai užėjęs į sūnaus kambarį ir ekspromtu nutaręs čia pat patestuoti jo IQ, keletą sekundžių panaršęs internete, bedė smiliumi į Angelą Merkel: „Na, kad ir šitą pažįsti?“ Vaikis apsimetė skausmingai bandąs prisiminti, galų gale prisipažino, kad neeee… meeee… Po sunkios dienos, po dešimties operacijų, tėvas savo mažojo vos nepridaužė: „O Lady Gagą tu, biezdariau, žinoma, iškart atpažintum, ką!?“ – žodžiu, reakcija buvo neadekvati, beprotiška, ak, tie darbe prapuolę tėvai, ypač chirurgai, vaikus auklėjantys gūsiais…

Didysis – vietos gyvenime nerandantis jaunas vyras (kol kas nenumanau, kokia jo profesija). Nuolatos nepatikliai suklusęs – raukšlė kaktoje. Įžūliai žmones ir reiškinius tyrinėjančios mažos akutės sustumtos kiek per arti viena kitos. Kaip jaunas, pernelyg įtarus. Be nuolatinio darbo. Jį iš visur atleidžia, nes jis ieško teisybės, o teisybės, kaip žinome, nėra niekur. Be to, už teisybę, kurios niekur nėra, reikia kentėti, mokėti baudas, sėsti į kalėjimą. Jo darbas – maištininko, ramybės drumstėjo. Pasišiaušusios nuomonės. Pasipriešinimo akcijų dalyvis, kur nors po medžiu vis renkantis protesto parašus ir spalvotomis kreidelėmis rašantis „Šviesos“. Jis turi marškinėlius ir kepurėlę su tokiu užrašu, o kišenėse – kreidelių. Užsispyręs. Suvyniota Lietuvos trispalvė visada koridoriaus kampe, jos gali bet kada prisireikti – Lietuvoje dar tiek neteisybės, melo, absurdo. Tėvams atvėrinėja akis: „Argi jūs nematot, kokioj mes valstybėj gyvenam – korupcinėj, autoritarinėj, mūsų pokalbių pasiklausoma, mūsų IP registruojami, asmens duomenys vagiami, galima sakyti, vagiamos mūsų tapatybės, mus apiplėšinėja vidury dienos, iš paprasto, mažo žmogaus tyčiojasi, kas netingi, kiekvienas valdžios mulkis, vagis, kiekvienas, atsiprašant, vigelis, o paskui tave siusiojantį išstums pro langą, jokia teise čia nė nekvepia – pūliniai, pūliniai aplink… Štai ir dabar, girdit, – jis krumpliu pabarškina į telefono ragelį, – kliunksi, vadinasi, jie klauso. Alio, šūdžiai, žinot, ką aš jums pasakysiu!.. Mama, čia ne tau… Na, argi jūs už tokią Lietuvą kovojot! Argi mes visi už tokią…“ Yra ir dar kažkas, ko negaliu perprasti, tarytum tamsi aliejinė potencija, jo plaukai, beje, ilgi ir riebaluoti kaip kokio lotynoamerikiečio – toks užsivedęs revoliucionieriaus „latynoso“ tipažas… Dabar, kai motina skambina, jis sunkiai, lyg būtų bėgęs maratoną, – aišku, vėl ką nors organizuoja, vėl kur nors įklimpęs, – alsuoja į ragelį: „Tuoj, mam, tik turiu sutvarkyti vieną reikalą…“

„Kal. med (ūk. t), džiov. sl, abr, laš“ – kalakutų medalionai iš ūkininkų turgaus, džiovintos slyvos, abrikosai ir lašiša. Neapsirikau – svečiai, pagal trumpalaikę mainų programą iš Vokietijos, mažo Bavarijos miestelio, atvažiavusi mergaitė Hilda auksiniu pūkeliu aptrauktomis rankomis ir sprandu, jį, dar tokį skaistų, vaiskų kaip persiko odelė, apnuogina aukštai į arklio uodegą surišti plaukai. Ta žavi trapi būtybė rožiniais padukais – gerai išauklėta, iš pasiturinčios šeimos, žaidžianti lauko tenisą ir jodinėjanti. Ji labai abejojusi, ar čia vykti, nes Lietuvoje žmonės valgą arklieną, be to, jie nežino, kuriuo galu prie ausies pridėti mobilųjį telefoną, jei tokį išvis yra matę, – kultūriniai skirtumai… Tačiau ją drąsino ir tėvai, ir mokytojai, ir bendruomenės nariai: „Tai tau, vaike, žinoma, būsiąs iššūkis, gal net kultūrinis šokas, bet, pamatysi, tai visai nepavojinga, Lietuva, šiaip ar taip, jau ES narė, tu ištversi…“ Šeima tų užkulisių ir priešistorių, aišku, nežino, jie daug ko nežino, bet aš žinau… Nerdamiesi iš kailio, norėdami aprodyti vokietaitei Lietuvą, medinį baroką, drobelių auksą ir kryždirbystės šedevrus, restauruotus romantiškai padūmavusius malūnus prie upelių, per chirurgo laisvadienius buvo nusivežę prie jūros, deja, ji kategoriškai niekur, net pajūrio smėly, neišsiavė sportukų, sakė bijanti visko, „kas kruta“, – skruzdžių, vabalų, upės, ežero, – o juolab kruta jūra. Nė karto neišsimaudė – maudytis galinti tik baseine, kur nėra sliekų, varlių, žemės, žolės, akmenukų, žvyro… Na, baseino mes neturim, pilvo chirurgas, nusiplūkęs nuo važiavimo, nutirpusiu užpakaliu, įsiskaudusiom strėnom, kiek susierzinęs, lyg koks įkyrus skraiduolis vabalėlis visą kelionę būtų taikęsis prasmukti nosies šnervėn, bejėgiškai mostelėjo rankom, apvesdamas jų 2,65 m aukščio gyvenimą, Lietuvos chirurgai matai kaip susispaudę – kaip kilkės skardinėje… Bet blogiausia net ne tai, o kad Hilda aiškiai varžėsi valgyti. Ji nedrįsta pasiimti maisto iš šaldytuvo, nusprendė šeima, ir moteris iš visų jėgų stengėsi, kad ji nors ko nors įsidėtų į snapelį. Kol kas jie dar nežino (bet aš žinau): kai ji ryt išvyks, už sofos jie aptiks didelį polietileninį maišą su supelijusia vokiška duona, konservais…

„Marlbor“. Į šventinę šeimos vakarienę čia yra atėjusi ir chirurgo motina, jos vardas Mikalina. Mokytoja pensininkė, matematikė, gerai kalbanti vokiškai. Ūsuota. Juokiasi suraukusi nosį, o mestelėjusi sąmojį mirkteli akį. Rūko kaip garvežys, ji ir dabar virtuvėje prie langelio dūmija. „Marlboras“ – jai. Kadaise rūkė pypkę, bet metė – visur gyvenime išpažįstanti tik tiesų kelią. Ją, tokią vientisą, skirtingai nei redaktorę, gali atkurti nesunkiai, iš ugniaspalvės lapės uodegos galiuko, tą lapę ji nusipirko Kaune, Aleksoto turguj, prieš 30 metų, saugo nuo kandžių kaip akies vyzdį, kaip savo tapatybės dalį… Kadaise apie Mikaliną ir sakydavo: „Ne moteris – ugnis“, taigi jokių skrandžio opų anei gastritų, šokdavo taip, kad žiežirbos lėkdavo, taip pat ir čigoniškus šokius, mušdavo tambūriną, o per Naujųjų šventes, apsirengusi vyru, išsipiešusi angliuku ūsus, rėždavo sparną (su pritūpimais) apie mokyklos mokytojas. Neformatas. Su rankoj smilkstančia cigarete mokiniams vis kartodavo: „Žiūrėkit man, kad nematyčiau už kampo pešant dūmo…“ Puiki (irgi skalpelis) atmintis. Su visomis smulkmenomis, niuansais ir atšešėliais, centimetrais ir gramais, prisimena anuos laikus, kai virdavo aukso spalvos krupniką, įdėdama muskato žiedų, apelsinų žievelių, anyžių, cinamono, kmynų, kardamono, imbiero, gvazdikėlių, vanilės, riešutų, kai šokdavo šliafoksą ir „Lambeth Walk“, kai vėliau suknias teko siūdintis iš vokiškų maišų, kai galiausiai iš visko, ką šiame gyvenime turėjo, liko tik su vienu veltiniu abiem kojoms – šildydavo paeiliui… Ir niekada jokio pesimizmo ar juodos proto uždangos. Tokie žmonės nuostabiai užsikonservuoja ir nebesensta. Sensta ir miršta viskas aplinkui, griūva pastatai, postamentai, žaliosios skulptūros, vamzdžiai, tik ne jie. Jos plaukai per gyvenimą buvo visokie: violetiniai, mėlyni, „lazurnyje“… Kai marti skundžiasi, kad neturi „padorių suknių“, kuo apsirengti (ji skundžiasi per dažnai), Mikalina išpučia dūmą ir žemu senos frontininkės balsu klausia: „Na, o lapę tu turi? Tai kokios tada problemos – persimeti lapę per ranką ir defiliuoji!“

Visi namų kampai pilni šlamesio, bruzdesio, laukimo: berniukas vynioja Hildai dovaną – puodelį su Gedimino pilimi ir medinį knygų skirtuką; Hilda, ką tik susipakavusi daiktus, sėdi ant sofos ir kramto nagus, ryt ji jau paliks šitą šalį, šituos keistus namus, šituos žmones, ir jai truputį dėl to lyg liūdna, žinoma, labiausiai liūdna dėl to, kad jie niekada niekada neturės baseino; moteris, prikandusi apatinę lūpą, dėlioja paskutinius vakarienės štrichus, raudonas armonikėlėmis išlankstytas servetėles, – ji mėgsta, kai viskas simetriška, tobula, iš pusiausvyros ją kartais išmuša smulkmena, nuskilusi puodelio ąselė, dėl to turbūt ir tie gastritai, opos; Mikalina, sena frontininkė, iškišusi galvą pro virtuvės langą, dūmą traukia taip, kaip kiti po lietaus ozoną; chirurgas skambina į ligoninę ir tampydamas ausies spenelį (profesinė liga) klausinėja apie vakarykštį „peritonito atvejį“… Jie tuoj vakarieniaus. Kalakutų medalionai su džiovintomis slyvomis ir abrikosais – prašmatniausia, ką moteris moka pagaminti, – jau ištraukti iš orkaitės, stalas paserviruotas, išdėlioti vieno kąsnio sumuštinukai, „laš“, „liež“, „malesan“, sidabro įrankiai, vyno taurės su XX amžiaus pradžios moderno piešiniais – irisais, moters pasididžiavimas, pirktos Vokietijos miestelio blusturgy, uždegtas žvakių kvintetas („5 raud. žvakės“). Tik sėsti. Bet kaip nėra, taip nėra vyresniojo sūnaus, kurgi jis, motina sunerimusi vėl skambina, ta nuojauta, smelkianti nuojauta:

– Vaikeli…

– Aš gi tau jau sakiau, mam… – fone sklinda keisti garsai, lyg švilptų vėjas, o gal ten ūkia ką tik užviręs arbatinukas…

– Laukiam, – sako ji ir, truputį pamąsčiusi, profilaktiškai priduria tai, prieš ką paprastai, numatydami ilgalaikes sekinančias pasekmes, neatsilaiko nei jos vyras, nei sūnūs, – tu gi žinai, sūneli, kad geriau netrumpinti mamytei gyvenimo…

Taigi, vakaras, virš stalo plūkaujantis švytintis debesėlis, veikiantieji asmenys ir atlikėjai: tėvas, motina, močiutė, jaunėlis ir viešnia… Nepaminėjau dar kai ko labai svarbaus, gal paties svarbiausio, to, ką apibūdinti sunkiausia, apie tai tame raštelyje nėra nieko, bet jis nusipelno visko. Jie lyg neregiai žvelgia pro jį – nematomą, negirdimą, neužuodžiamą – kiaurai, numano jį esant, jaučia kaulų čiulpais, norėtų išvysti, įsitikinti, kad iš tikro yra, egzistuoja, bet jis dar nė karto jiems nėra pasirodęs. Stovi už nugarų arba priešais, prisėda šalia, paima ką nors iš jų lėkštelės, gurkšteli iš taurės, o naktį padeda šalia ant pagalvės galvą, ir taip kasnakt, visą gyvenimą žiūri į juos miegančius, pats niekada, nė akimirkos nesudėdamas bluosto, tik jie to nieko nežino, ir tik paskutinę akimirką, galbūt paskutinę… Bet kas gi tai?

Kas?

Dėliodama šukes, rekonstruodama pasaulį, – o iš tikrųjų, kaip jau supratote, rašydama, – pasakojimui renkuosi pirmąjį asmenį. Kodėl, girdžiu priekaištą, pirmasis asmuo toks egocentriškas, pirmąjį asmenį mūsuose taip beviltiškai nustekenusi lietuviškoji eseistika. O ne, atsakau, su egocentrika tai neturi nieko bendra – tu tiesiog kvėpuoji drauge su jais, kartu junti nerimą, širdies dūžius, pulsą, gali net įlįsti į jų baimes ir išžvalgyti jas visas iš vidaus. Tu esi viduje.

Kol kas, valgydami vieno kąsnio sumuštinukus, „laš“, „liež“, gerdami „malesan“, susidauždami taurėmis, jie lyg niekur nieko šnekučiuojasi, kol kas dar nieko neatsitiko, dar tik atsitiks. Dega žvakės ir jau įjungtas toršeras, dzingsi taurės, peiliai, šakutės (tie garsai pro atvirą langą tokie jaukūs vienišam praeiviui gatvėje, kad ir kokiam pasaulio gale, kad ir kokiais laikais tai būva), minkštai kaip veltinis nukrenta gėlės lapas, oras lauke dieną dar šiltas, aksominis, apvalus, prisigėręs vasaros šviesos, vakarop jau rudeniškai vėsta, tamsa rugpjūčio pabaigoje ima kristi kaip uždanga… Pilvo chirurgas labai alkanas, jo žvilgsnis net baltas, ak, kaip jis, kaimo kalvio didelėmis rankų kultuvėmis sūnus, nepakenčia taurių laibomis kojelėmis, „vieno kąsnio“ ir kitų mandrybių, tą kalakuto medalioną (mintyse jis juos vadina ordinais), kuris kol kas lūkuriuoja virtuvėje, prarytų nė nekramtęs, deja, yra priverstas tenkintis dantų krapštukais persmeigtais sumuštinukais su alyvuoge („j. alyv“), kraujas muša į smilkinius, bet, rankas (kaip kultuves) kantriai pasidėjęs ant kelių, įtraukęs sprandą, mažesnis už samaną, prisitaiko prie pašnekesio tono, kurį, žinodama silpną vyro vietą ir kartais truputį tuo papiktnaudžiaudama, užduoda jo žmona. Šneka sukasi apie maistą – puiki tema, svarbiausia, taiki, tinkanti visoms epochoms ir generacijoms, visoms situacijoms, ypač šį jaukų vakarą, kai yra viešnia iš Vokietijos, kuri jau ryt juos paliks…

Vokiečiai apie mūsų šalį beveik nieko nežino, mes jiems tik pilka posovietinė erdvė, sako Mikalina, iškėlusi geltoną išmintingą kumptelėjusį smilių, jau panašų į didelio paukščio pirštą su užlenktu nagu, bet svarbiausia, kad jie nė nenori žinoti – didžiosioms nacijoms pakanka jų pačių, jos savipakankamos, o be reikalo, be reikalo, jos net nenutuokia, kaip apsigauna, kaip save nuskurdina nesidomėdamos mažosiomis. Užtat ji ir jaučianti pareigą čia papasakoti apie besikeičiančią Lietuvos maisto kultūrą: „Penkiasdešimt metų trukusi sovietinė okupacija, Hilda, nutraukė mūsų bajoriškų valgių tradiciją, lietuvių gyvenime nebeliko ištiso kultūros klodo – nebeliko piene virtų šamo suktinukų su kazlėkų padažu, nebeliko muskatu pagardintos jaučių uodegų sriubos, nebeliko bebrų, įdarytų grikių koše su raugintomis rudmėsėmis (pristigus vokiškų, angliškų, o ir rusiškų žodžių, pagalbon atskuba pantomima) ir dar daug ko, daug ko nebeliko, o juk kadaise lietuviai mokėjo net meškos leteną paruošti, net briedžio lūpą! Mes viską turėjom savo barokiniuose dvaruose ir rūmuose su parkais, oranžerijomis, bibliotekomis, su freskomis, Venecijos veidrodžiais, Gardino manufaktūros gobelenais ir Ticianu, Karavadžu, Rubensu… Kur dabar visa tai? Kur tas pasaulis dingo? Susismelkė į orą? Mes net nebežinome, kad Radvila Rudasis mėgo moliūgų aliejų, o gaila, tradicijas būtina atkurti!“ Ji pasakoja apie bananus sovietmečiu, kaip jų, tų paprasčiausių bananų, nebūdavę: pasklisdavęs gandas, kad kažkur, aname miesto gale, ant šaligatvio žmonės matė mėtantis bananų žieves, ir visi nusekdavo tų pašarinių bananų pėdsakais, įsivaizduoji… Na, kad jau paėjo šneka apie bajorus, dvarus, tai ji papasakos ir apie kunigaikščius, nes lietuviai ir savų kunigaikščių turėję, ir net, – jei Hilda dar nežinojusi, – karalių! Taigi, vienas pažįstamas, sėdėjęs Sibire, kur buvo ištremta 2 500 kunigaikščių, sakė, kad jie, patys badaudami, tau oriai atiduos paskutinę bulvę – toks jų moralinis kodeksas… Chirurgas su ordinu už žando (pagaliau!), skubos tvarka baigdamas trečią vyno taurę, suabejoja:

– 2 500 kunigaikščių, mama? Paskutinę bulvę? Na, manau, tu čia užlenkei…

Tokie galėtų būti dialogų branduoliai, šis pats neutraliausias. Kalba galėtų suktis ir apie daug ką kita, į pokalbį kaip į šaltą vandenį būtų galima įmesti iki raudonumo įkaitintą Ukrainą. Žinoma, gal tik tada čia neturėtų būti Hildos (politkorektiškumo problema), o gal kaip tik ji turėtų būti (tegu girdi sotūs, išpindėję Vakarai!). Arba chirurgas, užkirtęs ordinų, jei jau pajudintos politinės temos, galėtų (azartiškai tampydamas ausies spenelį) prašnekti apie savo mėgstamas beisbolo lazdas: „Rusijoje, Hilda, kasmet parduodama po keletą milijonų beisbolo lazdų ir visai mažai kamuoliukų. Žinai, kodėl? – Hilda trukteli stikliniais petukais, ji nežino. – Na, Vakarai niekada nieko nežino… Nes keliuose jie daužo vienas kitam marmūzes, štai kodėl. Rusas be karo negali. Rusui tik duok pauostyt silkės uodegą, duok šakes, ir jis tuoj – kariauti, okupuoti kaimynų…“ Kad jau užkvipo krauju, tai ir mažasis, visą laiką tylėjęs ir tik stebeilijęs į Hildą, – Hilda jam labai labai patinka, – turi ką pasakyti: kai jie su klase buvę Berlyne, prie vieno restorano matę žiurkę. Dičkę. Kaip meitėlį.

– To negali būti! – riktelėjo Hilda ir net pašoko iš vietos. – Tik ne Vokietijoje! VOKIETIJOJE TO NIEKADA NEBŪTŲ!

Berniukas patenkintas („būtų būtų“), bet tėvas, piktai sužaibavęs, stuktelėjo po stalu:

– Valgyk, Hilda, mieloji. Jis kliedi. Šiandien per daug sportavo…

Žinoma, kiek „užlenkiau“, kaip ir Mikalina, na, kad būtų linksmiau… Visada svarbiausia, – ar tu liūdnai pasakotum, ar su humoru, – kad būtų tikra… Žmonės pavargę nuo padirbinių, simuliakrų, glamūrų, gliancų ir ilgisi tik tikrumo – antai nusišėrusių skrybėlių, atbrizgusių siūlių, išplyšusių kelnių, kaliošų, piemenų apsiaustų, gervuogių… Bet tai vis išorė, o esmė? Kas tai yra – tikrumas? Jei kalbama apie literatūrą, tai tikrumo matas visais laikais – geresnio nebuvo ir nebus – skaitytojo žąsies oda. Dilgsniai panagėse – tikrame kūrinyje rašytojas adatomis bado skaitytojui panages. Diria odą… O jei dar vaizdžiau, tai tikra būna tada, kai lyja kaip iš kibiro ten, o tu kiaurai peršlampi čia. Kai vėjas ten siaučia, o dulkes, smėlį čia tau į akis neša, palto skvernus plėšia, skrybėlę pastvėręs laukais ridena. Kai Alžyre kepinant saulei, kaktoje mušant saulės cimbolams iš peilio geležtės iššoka šviesos kalavijas ir po kelių atsitiktinių šūvių, paleistų pliaže, kalėjimo vienatvei pasmerkiamas ne Merso. O tu… Vertis švelniam pasaulio abejingumui ir pratintis prie savo mirties…

Štai jie atkimšo dar vieną vyno butelį, moteris įraudusi, o jos lūpos nuo vyno mėlynos, net juodos. Kas tai? Tai kormorano šešėlis, tas paukštis lyg koks nelaimės pranašas, ką tik išniręs nežinia iš kur, vasnodamas galingais sparnais, prasklendė virš jų stalo: apvirto taurė, pasibaidė žvakių liepsnelės, kambaryje užtemo ir moteris, apimta panikos, vėl skambina sūnui.

– Sūneli, ar tu jau nors pakeliui? – girdėti, kad jis kažkur laukuose, ten kaukia vėjas…

– Mam… – jis dirglus, pilnas apmaudo. Ką ten apmaudo – įsiūčio.

– Sūnau, prisipažink, tai… moteris?

– Taip, – šaukia sūnus, – tai moteris! Moteris, po velnių! Ar jūs man leisit kada kvėpuot!

Išjungė…

– Kas tam dundukui darosi? – klausia vyras, po šeštos taurės jau visiškai atsipalaidavęs, atsikolęs kėdėje, ištuštėjusia galva, šią būseną jis mediciniškai kvalifikuoja kaip „išėjimą iš meridiano“…

– Jis labai pyksta, kai kas nors kišasi į jo gyvenimą, – sako susimąsčiusi moteris, žvelgdama pro langą į miestą, į gulsčias ir stačias degtukų dėžutes, į pirmuosius geltonus langų kvadratėlius. – Ir, atrodo, jis turi merginą…

Akimirką visi nutyla. Nutyla šakutės ir peiliai, lėkštės ir taurės. Koks nuostabus netikėtumas – laukinis Mikalinos riksmas: „Pagaliau! Aš noriu proanūkių! Girdit, jūs? Proanūkių!“

Jie girdi. O jis vis tolsta… Vėjuoti nurudę užmiesčio laukai, perbrendusių sėklų kvapai, takai, išbąlantys prieš naktį. Jis eina ir eina… Svetimos, nepažįstamos vietos, daubos, pakriūtės, brūzgynai, kemsai, bet jį iš visur išveda uoslė. Kopia į kalvą, atsigręžia, tolumoje rubininiai saulėlydžio gaisai – toks prabangus grožis, miestas kaip ant delno, temstant viena po kitos žiebiasi šviesos: artimos spindi, o tolimos plevena, tuoj užsižiebs miriadai žvaigždžių, žvaigždynai – tai gatvės, lyg dangus į žemę nuleistų savo naktinį atspindį. Žėrintis stebuklas… Bet ne stebuklams dabar laikas – užantyje šyla išgaląstas kerštas. Štai anas juostantis namas vyšnių ir obelų, vijoklių ūksmėje, pažymėtas aštuntuoju numeriu… Jis be vargo įveiktų vartelius, užkabintus tik palaikiu kabliuku, bet liuokteli per tvorą kaip lūšis. Tyliai atidaro duris, tos išvis neužrakintos… Į šnerves tvoskia namų, kuriuose seniai nebėra vaikų, turbūt nebūna nei svečių, nei vakarienių, kvapai. Tyla ir vienatvė, marškonė kasdienybė: šluotelėmis džiūti sukabinti krapai, kampe papilta svogūnų galvučių, agurkai ant palangių, lyg čia gyventų kokia žirnius aižanti senutė; knygos, seni laikraščiai… Sėlindamas, švelniai vilkdamas prie bato prikibusią vijoklio, kuris čia auga po langu, šakelę, nėra kada ja atsikratyti, kopia laiptais aukštyn…

Durys į kambarį kairėje uždarytos. Dešinėje uždarytos. O kambaryje priešais, nugara į praviras duris, veidu į tamsėjantį pliką langą, į miesto žiburius… Sėdi moteris prie stalinės lempos ir rašo. Užmiršęs kvėpuoti, jis atsišlieja sienos. Stebeilydamas į jos pakaušį, tokį dužų, nė nenumano, kas galėtų būti ten, toje kaukolės dėžutėje. O kad žinotų, kokia sumaištis, kokia panika – vos jis peržengė namų slenkstį, juokeliai baigėsi: „Parkų tęstinumas (Julio C.!)… Miestų begalybė… Jei tik dar suspėčiau iš pirmojo asmens peršokti į trečiąjį. Kaip į nuvažiuojantį traukinį. Jei tik…“ Tarsi dabar, kai ji jau surasta, rasta spurdanti savo pačios spąstuose, tai dar galėtų ką nors pakeisti. „Cirkas be pinigų, – nusistebėtų jaunuolis, „latynosas“, gniauždamasis į piktą, smogiantį kumštelį, bukliomis, per arti viena prie kitos sustumtomis akutėmis naršydamas po pašalius, – jau tie rašytojai, tie fantazuotojai – plėnimis, po velnių, čia viską paleist! Su žeme sulygint!..“