Ne tik Brodskis… (2)

Tęsinys. Pradžia Nr. 19

 

Šį kartą šmaikščia plunksna – apie muzikus.

 

Vladimiras Aškenazis

 

Sako, Chruščiovas buvęs protingas žmogus. Bet pianistas Vladimiras Aškenazis – dar protingesnis.

Daug kas mano, kad Aškenazis nebegali grįžti tėvynėn. Bet tai netiesa. Aškenazis į Vakarus išvažiavo visiškai legaliai. Štai kaip tai nutiko. (Jeigu tikėsime Chruščiovo memuarais, kurie, beje, gana patikimi.)

Aškenazis buvo, kaip sakoma, „tranzitinis“ (выездной). Buvo vedęs islandę.

Gastroliuodavo užsienyje. Ir kas kartą pargrįždavo.

Net atgalinį bilietą iš karto pirkdavo.

Kartą su žmona buvo Londone. Aškenazis kreipėsi į tarybinę atstovybę. Pranešė, kad žmona nebenori grįžti į Maskvą. Klausė, ką jam daryti.

Pasiuntinys viską perdavė ministrui Gromykai. Šis informavo Chruščiovą. Chruščiovas, kaip aiškėja iš jo memuarų, pasakęs:

– Tarkime, liepsime jam grįžti. Žinoma, jis negrįš.

Ir dargi taps antitarybinis. Chruščiovas žodis žodin taip ir pasakęs: „Kam mums užsiveisti antitarybinių?“ Ir tęsęs:

– Duokime jam migracinį pasą. Tegu lieka tarybinis pilietis. Tegu važinėja, kur jam šaus į galvą. O kai panorės, tegu grįžta namo.

Namo Aškenazis taip ir negrįžo.

Bet artimuosius nuo persekiojimo apsaugojo. Viskas baigėsi taikiai ir kaip pridera…

Ne šiaip sau sakoma, kad Chruščiovas buvęs protingas žmogus.

 

 

Aramas Chačaturianas

 

Chačaturianas atvyko į Kubą. Susitiko su Hemingwayumi. Reikėjo gi kaip nors bendrauti. Chačaturianas kažką pasakė angliškai.

– Jūs kalbate angliškai? – paklausęs Hemingwayus.

– Truputį.

– Kaip ir mes visi, – pasakęs Hemingwayus.

Po kurio laiko Hemingwayaus žmona paklaususi:

– O kaip jums ėjosi su angliška tartimi?

– Mano nebloga klausa… – atsakęs Chačaturianas.

 

Vladimiras Gorovicas

 

Solomonas Volkovas parašė knygą „Čaikovskis pagal Balančiną“. Knyga buvo išleista angliškai, sulaukė sėkmės. Joje buvo surinkti įdomūs liudijimai apie Čaikovskį.

Išskirtinis Petios Čaikovskio potraukis muzikai išryškėjo dar ankstyvoje vaikystėje. Prie fortepijono jis galėdavo sėdėti kiaurą parą. Tėvai nenorėjo, kad vaikas persitemptų. Drausdavo pernelyg daug skambinti.

Tada jis imdavo barškinti į stiklą. Kartą berniukas taip įsijautė, kad stiklą sudaužė. Susižalojo ranką…

Volkovas padovanojo knygos egzempliorių garsiajam Gorovicui. Buvo įsitikinęs, kad maestro jos neskaitys. Nes Gorovicas, kaip ir dauguma didžiųjų menininkų, buvo užsiėmę vien tiktai savimi.

Ir štai kartą Gorovicas kalbėjosi su žurnalistais. Ir jiems papasakojo:

– Vaikystėje prie fortepijono galėdavau išsėdėti kiaurą parą. Tėvai nenorėjo, kad persitempčiau. Drausdavo pernelyg daug skambinti. Tada aš imdavau barškinti į stiklą. Kartą taip įsijaučiau, kad sudaužiau stiklą. Susižalojau ranką…

Volkovas, pasakodamas šią istoriją, tiesiog triumfuodavo:

– Vadinasi, jis vis dėlto perskaitė mano knygą!

 

Kirilas ir Nolda Kondrašinai

 

Kondrašinas pamilo jauną olandę. Liko Vakaruose.

Kaip muzikantas išgyveno antrą jaunystę. Sulaukė didžiulės sėkmės. Buvo žmogiškai laimingas. Numirė 1981-aisiais nuo širdies nepakankamumo. Palaidotas prie Amsterdamo.

Buvusi Kondrašino žmona pažįstamiems Maskvoje sakydavo:

– Jei būtų buvęs protingesnis, viskas galėjo baigtis kitaip. Gulėtų dabar Novodevičės kapinėse. Visi jam pavydėtų.

 

Gidonas Kremeris

 

Kremeris – ekscentriškas žmogus.

Mėgsta laužyti tradicijas. Dažnai atlieka avangardinius kūrinius, ne itin įkandamus eiliniams muzikos mėgėjams. Impresarijams tai kelia siaubą.

Kai impresarijus nerimauja, ar bilietai parduoti, Kremeris sako:

– O ko gi jaudintis? Tuščioje salėje akustika geresnė!

 

Natanas Milšteinas

 

Milšteinas ir Gorovicas išgarsėjo dar 3-iajame dešimtmetyje. Lunačiarskis apie jaunuosius muzikantus parašė straipsnį „Tarybinės revoliucijos vaikai“.

Tiesa, Milšteinas į tai atsiliepdamas sakydavo:

– Mūsų kiek kitokia kilmė…

Nepaisant to, straipsnis padarė įspūdį. Milšteinas ir Gorovicas su pasisekimu važinėjo po šalį. Nusipirko kailinius. Kas dieną valgydavo pyragėlius. Apie gastroles užsienyje nė nesvajojo.

Staiga jiedu gauna raštą iš pavaduotojo Trockio. Jame rašoma, kad Karinė revoliucinė taryba neprieštarauja jų gastrolėms užsienyje. Išleidžia „meniniam pasitobulinimui ir kultūrinei propagandai“.

Milšteinas su Gorovicu atsidūrė Europoje. Gyveno Paryžiuje. Dažnai lankydavosi pas tarybinį pasiuntinį Christianą Rakovskį.

Galiausiai susiruošė važiuoti namo. Atėjo pas Rakovskį.

– Nekvailiokite… – pasakęs Rakovskis. – Grokite, kol galite…

„Revoliucijos vaikai“ pagalvojo ir pasiliko Vakaruose.

Paskui pasiuntinį atšaukė į tėvynę. Kad vėliau sušaudytų kaip trockininką…

Milšteinas Rakovskį prisimena su dėkingumu. O ir apie Trockį atsiliepia ne be simpatijos.

 

Sviatoslavas Richteris

 

Kultūros ministrė Furceva kalbėjosi su Richteriu. Ėmė skųstis dėl Rostropovičiaus:

– Kodėl Rostropovičiaus vasarnamyje gyvena tas košmariškasis Solženicynas?! Netvarka!

– Iš tikrųjų netvarka! – paantrino Richteris. – Pas juos juk taip ankšta. Tegu Solženicynas kraustosi pas mane…

 

Mstislavas Rostropovičius

 

Rostropovičius ruošėsi gastrolėms į Švediją. Norėjo, kad drauge važiuotų žmona. Vyresnybė tam prieštaravo.

Rostropovičius ėmęs vaikščioti po instancijas. Kažkuriuo etapu jam patarę:

– Parašykite aiškinamąjį raštą: „Dėl nedidelio mano negalavimo prašau leisti, kad kelionėje mane lydėtų žmona.“ Ar ką nors panašaus.

Rostropovičius paėmęs popieriaus lapą ir parašęs: „Dėl nepriekaištingos mano sveikatos prašau leisti, kad kelionėje mane lydėtų žmona.“

Ir dėl tikrumo dar prirašė: „Galina Višnevskaja.“

Tai paveikė net tarybinius valdininkus.

 

Genadijus Roždestvenskis

 

4-ajame dešimtmetyje Dmitrijus Šostakovičius sukūrė operą „Nosis“. Statyti ją norėjęs Mejerholdas. Bet nespėjo. 4-ajame dešimtmetyje jau ne operos buvo galvoj. Šostakovičiaus rankraštis dulkėjo sandėliuke. Didžiojo teatro.

6-ajame dešimtmetyje rankraštį aptiko Genadijus Roždestvenskis. Nusprendė pasisavinti jį, idant išsaugotų ainiams. Deja, neįkainojamasis rankraštis buvo laikomas „saugomo inventoriaus vienetu“.

Roždestvenskis griebėsi gudrybės: Šostakovičiaus rankraštį pakeitė litografiniu „Fausto“ egzemplioriumi.

1974 metais opera „Nosis“ buvo pastatyta. Jei neklystu, Kameriniame teatre. Dirigavo Roždestvenskis.

O paskui – triumfas, įrašai, tarptautinės premijos…

Teisus buvo Šostakovičiaus draugas muzikologas Ivanas Solertinskis, dar 4-ajame dešimtmetyje apie šią kančios pritvinkusią operą parašęs esė „Nosis – toliašaudis pabūklas!“

 

Alfredas Šnitkė

 

Ilgus metus buvo laikoma, kad muzikinė valdžia tėvynėje deramai neįvertino kompozitoriaus Šnitkės. Ir tai iš tiesų atitiko tikrovę. Taip, jo neišleido į Austriją skaityti paskaitų apie šiuolaikinę muziką.

Paskui nutiko tokia istorija. Gidonas Kremeris nuvyko į Vakarus. Tiksliau, į Vokietiją. Griežė ten Beethoveno koncertą smuikui. Negana to, su Alfredo Šnitkės kadencijom.

Kas tos kadencijos, žino ne visi. Tai virtuoziškos miniatiūros, fantazijos koncerto tema. Savotiški ryšeliai, kuriuos sumezga Beethoveno interpretatoriai.

Pagal tradiciją jos kuriamos XIX amžiaus maniera. O Šnitkės santykiai su tradicija įtempti.

Dėl to jo kadencijos nuskambėjo kiek ekstravagantiškai. Jos pašiurpino net vokiečių kritikus. Ką jau kalbėti apie tarybinius?!.

Istorija čia nesibaigia. Voronežo simfoninis orkestras turėjo atlikti kažkurį Šnitkės kūrinį. Valdžia leidimą davė. Bet čia maištą pakėlė eiliniai muzikantai. Kreipėsi į miesto partijos komitetą. Pareiškė, kad tai „ne muzika, o jovalynė“. Keliaklupsčiavimas Vakarams. Ir taip toliau. To pasekmė: groti Šnitkės muziką buvo uždrausta.

Trumpai tariant, be abejo, egzistuoja menininko ir valdžios santykių problema. Bet yra ir kita, daug rimtesnė problema – menininko ir minios.

 

Maksimas Šostakovičius

 

Didžiausias stalinizmo košmaras – netgi ne milijonų žūtis. Stalinizmo košmaras – visos tautos išsigimimas. Žmonos išduodavo vyrus. Vaikai prakeikdavo tėvus. Represuotojo kominterno nario Piatnickio sūnelis prašęs:

– Mama! Nupirk man šautuvą! Šaudysiu liaudies priešą – tėtuką!..

Kas atvirai priešinosi stalinizmui? Deja, ne Jakiras, ne Tuchačevskis ir ne Jegorovas su Bliucheriu. Atvirai prieš stalinizmą stojo devynmetis Maksimas Šostakovičius.

Ėjo 1948-ieji. Buvo paskelbtas garsusis Centrinio komiteto dekretas. Dmitrijų Šostakovičių galutinai pasmerkė kaip formalistą.

Atkreipsime dėmesį, kad masės dėl to nuoširdžiai džiūgavo. Ir, kaip įprasta, savo džiugesį reiškė chuliganiškais veiksmais. Paprastai tariant, daužė Šostakovičiaus vasarnamio langus.

Ir štai tada devynmetis Maksimas Šostakovičius pasidirbino laidynę. Įsikorė į medį. Ir ėmė pilti akmenukais į marksistinę-leninistinę estetiką.

 

Galina Višnevskaja

 

Tai nutiko 6-ajame dešimtmetyje. Mano tėvas rengė estradinį spektaklį „Trumpai ir aiškiai“. Pasikvietė dvi jaunas artistes iš srities filharmonijos. Vaidmenys joms buvo numatyti gana menki. Ką nors sušokti antrajame plane. Jei reikės, ką nors padainuoti.

Meninė taryba vienos artistės dalyvavimą patvirtino, kitą – išbrokavo. Leningrado valstybinės estrados meninis vadovas mano tėvui pasakė:

– Mes tai jūsų Galiai duosim, tarkim, šnekamojo žanro artistės etatą. Repetuokite. Tegu ji vaidina viską, ko prireiks. Bet dainuoti… Jau patikėkite manim kaip specialistu: dainuoti tai ji nedainuos…

 

 

Iš: Волкова М., Довлатов С. Не только Бродский: Русская культура в портретах и анекдотах. Москва: РИК «Культура», 1992

Atrinko ir vertė Andrius Patiomkinas