Socialinė kritika: tarp diletantizmo ir ekspertizės
Tai, ką šiandien vadiname socialine kritika, turi gilias istorines šaknis. Faktiškai ji egzistavo dar tuomet, kai nebuvo susiformavusi socialumo ar visuomeniškumo samprata ir pajauta. Dažnu atveju ji reikšdavosi kaip religinių institucijų ar dogmų kritika, kiek rečiau – kaip politinių idealų ar realijų kritika. XVIII ir XIX a. sandūroje pastaroji tendencija nusvėrė pirmąją.
Kol neegzistavo aiškiai diferencijuoti ir pagal modernius standartus metodologiškai pagrįsti humanitariniai bei socialiniai mokslai, socialinė kritika galėjo būti tik diletantiškas užsiėmimas, nors vargu ar šis apibūdinimas tuomet reiškė tą patį, ką jis reiškia šiandien. Šiais laikais socialine kritika užsiima ir profesionalūs mokslininkai, tačiau tokia jų veikla dažnai praranda griežtą kritinę potekstę ir perauga į ekspertizę. Tarp aštrios socialinės kritikos ir kaltinimų diletantizmu iš tiesų egzistuoja glaudus ryšys, bet sunku būtų įrodyti, kad socialinė kritika iš esmės yra tik modernaus mokslo standartų nepaisančių rašeivų užsiėmimas.
Socialinė kritika glaudžiai siejasi su naujų mąstymo modelių formavimu arba originaliu senųjų mąstymo modelių pritaikymu. Pirmuoju atveju socialinė kritika turi progresyvesnį atspalvį, o antruoju – konservatyvesnį. Dažnai socialinė kritika siejama vien su pirmąja pakraipa, tačiau egzistuoja ir konservatyvi socialinė kritika, moderniuoju savo periodu labiausiai išsikerojusi fin de siècle aplinkoje.
Tačiau socialinė kritika apibrėžtina veikiau ne savo pakraipomis. Suklasifikuoti jų gausos nesistengsime. Labiausiai mums rūpi tik teorinė socialinės kritikos stichija. Ši stichija – tai konceptualus diskursas, skirtas kritiniam politinių, religinių, ekonominių, estetinių, etinių, teisinių ir kitų visuotinę reikšmę turinčių reiškinių vertinimui. Kraštutinis vertinimo standartizavimas pagal patį savo apibrėžimą panaikina kritinę distanciją ir dimensiją, o jei standartizavimas pretenduoja į visuotinai pripažintus mokslinio objektyvumo požymius, jis gali būti vadinamas ekspertize. Galbūt dėl to visi kritinės perspektyvos neišsižadantys diskursai yra pasmerkti dviprasmybei, nusidriekiančiai tarp diletantizmo ir ekspertizės. Tiesa, standartizavimas gali įgauti ir kitokius pavidalus. Antai vis platesnius techninius informacinės sklaidos kanalus įgyja „viešoji nuomonė“, pati nekritiškiausia standartizuoto mąstymo apraiška.
Ambicingiausias ir istoriškai reikšmingiausias socialinės kritikos – tiesa, ne vien tik jos – diskursas iki šiol žinomas marksizmo pavadinimu. Nors esama tokių tyrimo krypčių kaip marksistinė istorija, ekonomika, filosofija, politologija ar literatūros teorija, marksizmas iki šiol nėra tapatinamas su mokslu griežtąja šio žodžio prasme. Marksizmas negali būti standartizuotas dėl pačios savojo tyrimo ir kritikos objekto specifikos – dinamiškos kapitalistinės socialinės realybės. Marksizmą nuolat iš naujo atranda skirtingus jo teiginius esminiais savo tyrimo principais laikantys teoretikai. Ir visgi daugeliu atžvilgių marksistinio diskurso sklaida vyksta konstruktyviose profesionalių teoretikų grupėse. Jų įnašas į šiuolaikinių socialinių ir humanitarinių mokslų raidą vargu ar gali būti ignoruojamas.
Tačiau ne visoms socialinės kritikos apraiškoms buvo lemta sukurti tokį milžinišką ir į visuotinį pripažinimą pretendavusį (ar iki šiol pretenduojantį) teorinės medžiagos masyvą. Kuklèsnės socialinės kritikos apraiškos atrodo įtartinos ir diletantiškos. Tam esama nemenko pagrindo. Konceptualumą dažnai keičia idėjų obskurantizmas. Be to, įsipainiojama į klausimus, kilusius viešosios nuomonės lygmenyje. Tiesa, apie viešąją nuomonę reikėtų pasakyti šį tą daugiau. Anot Walterio Benjamino, vis tobulėjant techninėms informacijos sklaidos galimybėms, skleisti savo nuomonę viešai gali vis daugiau žmonių, priklausančių įvairiems socialiniams sluoksniams. Taigi, omenyje reikėtų turėti faktą, kad, pavyzdžiui, XX a. pirmojoje pusėje viešoji nuomonė nepasižymėjo tokiu aukštu nereikalingo triukšmo lygiu, kokiu ji pasižymi XXI a. pradžioje.
Tęsiant ankstesnę mintį reikėtų pažymėti, kad norint užsiimti socialine kritika visiškai nebūtina kurti milžiniškos apimties nuoseklių teorinių doktrinų. Tą rodo pavyzdžiai nuo Thorsteino Vebleno iki Hannah Arendt, nuo José Ortegos y Gasseto iki Albert’o Camus. Socialinė kritika reikalauja gebėjimo suformuluoti visuotinai aktualias problemas ir klausimus. Kaip jau buvo minėta, dažniausiai tai padaryti pavyksta pasitelkiant naujus mąstymo modelius arba originaliai taikant senuosius. Iš čia kyla intuityviam mąstymui besipriešinantis socialinės kritikos pobūdis. Būtent dėl to šią veiklą nuolat persekioja nesupratimo ir nesusipratimo šešėlis, atskleidžiantis dviprasmišką socialinės kritikos santykį su pačia visuomeninės savivokos sfera.
Akivaizdu, kad tol, kol socialinė kritika prasilenkia su viešąja nuomone ir kitais standartizuotais diskursais, socialinės realybės atžvilgiu jos reikšmė išlieka destruktyvi. Paradoksalu, kad visuotinai reikšmingų socialinės realybės aspektų išryškinimas gali būti socialiai destruktyvus. Tačiau tai gali pasirodyti ne taip jau paradoksalu, jei nustosime laikę visuomenę organiška ir darnia visuma ir pripažinsime, kad ji iš prigimties pilna konfliktų ir antagonizmų. Anot Josepho A. Schumpeterio, modernėjanti visuomenė pati sukuria sąlygas atsirasti aukštąjį išsilavinimą turintiems ir, galima sakyti, profesionaliai šiai veiklai pasirengusiems visuomenės kritikams. Vadinasi, pats socialinės kritikos egzistavimo faktas, jos kokybė ir mastas daug ką pasako apie visuomeninių reiškinių prigimtį, sandarą ir jų raidos ypatybes.
Progresyvi socialinė kritika garsėja tuo nemaloniu bruožu, kad ji nėra linkusi tenkintis pačiam visuomenės funkcionavimui būtinais vaizdiniais, pasižyminčiais darnos, bendrų tikslų, įsišaknijusios praeities ir kitais panašiais romantizuotais prasmės masyvais. Romantizmas čia paminėtas neatsitiktinai. Būtent romantizmo ideologijos kontekste susiformavo dar ir šiais laikais gyvybingumo neprarandanti visuomeniškumo samprata, keistai priešinama be perstojo vykusio socialinės realybės modernizavimo pasekmėms, tokioms kaip pilietybės kategorijos formalizavimas, biurokratinio valstybės aparato plėtra ar transnacionalinių institucijų įsigalėjimas. Minėto pobūdžio socialinė kritika yra tiesiog pasmerkta nepaisyti daugybės pseudosakralinių idealų, vaizdinių ir nuojautų – visuomenei išskirtinai reikšmingos mistikos klodo, sudarančio atavistinę bendruomeninės savivokos šerdį. Be abejo, konservatyvesnė socialinės kritikos pakraipa minėtą klodą ragina saugoti, tačiau ar nėra taip, kad ši intencija prilygsta spoksojimui į seniai išskridusios Minervos pelėdos uodegą?
Galime tarti, kad socialinės kritikos objektai yra daugelyje kokybiškai skirtingų lygmenų lokalizuojami visuomeninės reikšmės fenomenai. Jie tarpsta viešosios nuomonės, obskurantiškų bendruomeninių vaizdinių, teisinių normų, mokslinio žinojimo legitimacijos, įsitvirtinusių mąstysenos modelių ir kituose visuotinai svarbiuose konceptualiuose ir fantazminiuose žmogiškosios savivokos kloduose. Norint šiuos klodus pralaužti, prakalbinti ar puoselėti, reikia išeiti į tą keistą teritoriją, atsiribojančią nuo neregėtu mastu iki šiol paplitusios ekspertavimo ideologijos, ir tuo pat metu nenuslysti į paprasčiausią obskurantizmą ir diletantizmą. Štai šioje vietoje ir moderniuose moksluose, ir šiuolaikinėje politikoje, ir kitose daugiau ar mažiau standartizuotose žmogiškosios žinijos ir jos praktinio taikymo formose visuomet atsiranda būtinybė įsiterpti seniai diskredituotu laikytam filosofiniam diskursui.
Naivu tikėtis, kad socialinė kritika galėtų suformuluoti konkrečius atsakymus į pačią socialumo prigimtį liečiančius klausimus. Nepaisant sparčios įvairių modernaus mokslo sričių pažangos, visuomenės prigimties ir visuomeninės žmogaus prigimties klausimai išlieka visiška bedugnė mūsų pažinimui. Ypač ši bedugnė pagilėjo prieš du šimtmečius atsiradus liberaliai ir sekuliarizuotai individualumo pajautai. Juk būtent tuo periodu ir suklestėjo sistemingiausios ir nuosekliausios socialinės kritikos apraiškos.
