ALFONSAS ANDRIUŠKEVIČIUS

Skaitytojų sielos

 

„Ką tu žinai apie savo skaitytojus?“ – paklausė leidėja Giedrė. Kadangi klausimą suvokiau kaip pasiteiravimą, kiek man pažįstamos mano skaitytojų sielos, tai kelias akimirkas jaučiausi absoliučiai suglumęs. Nelyginant tasai Murakami personažas: „Koridoriuje aklina tamsa. Nieko nematyti. Tiršta, tąsi, šalta tamsa. Tokia gili, kad, atrodė, ištiesi ranką, ir ji tave įtrauks.“ Juk aš nieko nežinojau apie savo skaitytojų sielas! Tačiau po truputėlį atitokau. Protas, kaip koks šuo, ėmė apuostinėti situaciją. Atsirado šiek tiek brėkšmos…

Iš tikrųjų… Ką aš žinau apie savo skaitytojus? Aš net nežinau, kiek jų yra! Galiu tik spėlioti, pasiremdamas šiokiais tokiais (įtartinokais) duomenimis. Pavyzdžiui, mano esė internetiniame „Š. A.“ puslapyje atsiverčia vidutiniškai apie keturis šimtus. Tarkime, kad šimtas jų neištveria iki galo ir nusispjovę (kaip įdomu, ties kuria vieta nusispjauna!) atsidaro ką kita. Bet lieka dar trys šimtai! Be to, gal analogiškas procesas vyksta ir su popieriniu laikraščio variantu: pradeda skaityti kokie trys šimtai, šimtas nusispjauna ir meta su visu leidiniu po (čia spėju) poros pirmųjų pastraipų, tačiau apie du šimtus vis dėlto perskaito iki pabaigos. Štai ir susidaro pusė tūkstančio… Tik pagalvok, žmogau: pusė tūkstančio skaitytojų sielų, įnikusių į tavo tekstus! Tai kad pamatyčiau jas visas sykiu, palinkusias prie vieno ir to paties teksto! Ką aš apie jas žinau?

Tapyba tušinukais sausio mėnesį (įpavidalino E. A. C.). 1997.Vytauto Balčyčio reprodukcija

Tapyba tušinukais sausio mėnesį (įpavidalino E. A. C.). 1997.Vytauto Balčyčio reprodukcija

Bet dar sykį atidėkime šį monumentalų klausimą. Dar sykelį nutolkime nuo šerdies. Juk norint ką nors nutuokti apie žmogaus (kad ir skaitytojo) sielą, matyt, reikia bent jau jį pažinoti… Su kiek savo skaitytojų aš esu asmeniškai pažįstamas? Net nejauku prisipažinti: su kokiais penkiolika. Na, dar susidarytų panašus skaičius tokių lyg ir puspažįstamių: su jais tai ten, tai ten pasimatai, pasisveikini, persimeti vienu kitu menkareikšmiu žodžiu… Tad viso labo – apie tris dešimtis. Kokia gėda! Ko vertas rašytojas, tepažįstantis trisdešimt savo skaitytojų! Gal iš jo už bausmę reikėtų imti kokį pagalvės mokestį? Bet pala, pala… Dar esama tų, kuriuos aš matau, nors jų ir nepažįstu. Jie irgi kažkaip turėtų čia dalyvauti. Tai atsitinka per knygų pristatymus. Šitokių, spėju, būtų koks šimtas, o gal net su viršum. Ir būtent ši kategorija leidžia man padaryti dvi nekvestionuotinas (kol kas ne apie jų sielas) išvadas. Pirmoji: didžiuma mano skaitytojų yra skaitytojos. Antroji: tarp jų yra gražus pulkelis tikrai gražių… Būtent joms per tuosius pristatymus aš užrašau labiausiai meilikaujančias dedikacijas (nors knygas paprastai būna nusipirkusios jos pačios): „Renatai Puikiajai“; „Džiaugiuosi, kad mane laikysite savo rankose“; „Kaip nuostabu įsigyti tokią gražią naują skaitytoją!“

Tačiau jeigu atvirai, tai nei žmogų neblogai asmeniškai pažinoti, nei pusiau pažinoti, nei kartkarčiais jį (kad ir labai dailų) išvysti visai nereiškia permatyti jo sielą. Juolab – supaisyti, kas dedasi toje sieloje, kai prieš jos akis atsiduria kvailų ženklelių (taip Gintaras Beresnevičius yra pavadinęs raides) prifarširuotas mano tekstas. Kaip norėčiau kokiu nors būdu patirti: kuo joje pavirsta manieji idėjiniai ir stilistiniai raizginiai, kokiomis varsomis jie nusidažo, kokį skonį ar prieskonį įgyja, kaip suskamba, ten pakliuvęs, mano rašinėlio zyzesys… O svarbiausia, svarbiausia – į kokius santykius su pasauliu ir pačia savimi tą kantriąją (nes skaito mano miglotus išvedžiojimus) sielą aš savo tekstu bent trupučiuką stumteliu… Deja, deja… Žinoma, bent šiek tiek padeda skaičiusiojo reakcija. Geriausia būtų žodinė. Bet praverčia ir mimika, ir žvilgsnis, ir gestas – juk jie taip pat kalbos ženklai. Alas! Su reakcijomis į savo tekstus susiduriu retai, retai. Net tasai minėtųjų trisdešimties elitas ką nors ištaria ar skėsteli rankomis toli gražu ne per dažniausiai. Be abejo, išimčių esama: Giedra R., Povilas Ričardas V., Algimantas K., Stasė L., Vytautas B… Tačiau argi galima, remiantis šia kuklute medžiaga, ką nors rimčiau teigti apie pusės tūkstančio skaitytojų sielas? Bet, bet… Juk yra dar ir kitos medžiagos! Ir ne taip jau mažai… Interneto komentarai! Tiesa, dabar jų veik nebūna, bet kažkada, kai dar komentatoriai neprivalėjo registruotis… Kas gi man gali uždrausti ir jais pasinaudoti? Juolab kad kai kuriuos jų aš miglotai prisimenu…

Vis dėlto dar kol kas nesinaudosiu. Vis dėlto su pasisakymu apie savo skaitytojų sielas (tiksliau – apie tai, kaip jos priima į svečius manuosius rašinėlius) dar padelsiu. O imsiu ir pašnekėsiu, kaip aš iš viso piešiu savo vaizduotėje sielą. Tad pirmiausia: man dingojas (žodis skamba kaip varpo dūžis; nelabai jis čia tinka), kad ji – daugiakampė ir daugiabriaunė, vadinasi, sudaryta iš nemenko kiekio kampų, briaunų ir skiltelių. Antra: jinai, žinoma, įvairiaspalvė, taip pat – visokiausio šviesumo / tamsumo bei skaidrumo / drumstumo; tatai, matyt, reiškia, kad kiekviena sielos zona gali kaitaliotis nuo malonios mėlynos ar puikios raudonos iki šlykščiai rudos ar pasibaisėtinos rašalinės; nuo apakinančio balčio iki aklinos (ar čia vėl ne Murakami?) juodumos; taip pat – nuo krištolinio skaidrio ik apverktino drumzlinumo… Trečia: nors konkreti siela priklauso konkrečiam žmogui, ji, tiesą sakant, yra atsineštinė – iš dievažin kokių tolių. Vadinasi, tūkstantlypio paveldo joje glaudžiasi tikrai daugiau nei žilajame Vilniuje su visais jo Gedimino sapnais ir Žaliojo tilto skulptūromis… Manau, kad mano skaitytojų sielos neturėtų būti esmingai nutolusios nuo aprašytojo modelio. Žinoma, kiekvienas jų disponuoja savu to modelio variantu. Kitaip tariant: struktūra ta pati, tiktai turinys vis kitas. Iš karto prisipažinsiu: apgailestaute apgailestauju, bet ne visokio turinio sielos (net skaitytojų) man yra vienodai artimos. Artimesnės vis dėlto tos, kurių vienoje kitoje skiltelėje kas nors rausvuoja (kadaise tokiame eilėraštuke esu net dūsavęs: „Vai, visą rausvumą iš sielos išpustė rugsėjis…“); taipogi… taipogi tos, kurių dalį laiko apgaubusi nepagiežinga tamsa („…tarytum snigtų / į tamsią tamsią, bet nepiktą sielą…“); ir, be jokios abejonės, turinčiosios baugštumo („April is the cruelest month: viskuo viskuo baugščiai tiki“). Juk anos, raustelėjusios, būna gražiai intymios. Gaubiamos tamsio – maloniai dalijasi liūdesiu. O truputį krūpčiojančios – yra subtilios. Nemėgstu (deja) labai rudų sielų. Tolimos man yra ir beviltiškai aptemusios (kaip ir beviltiškai šviesios). Nelabai bičiuliaujuosi su herojiškosiomis…

Tai argi gali tokį įvairialypį, įvairiabriaunį, įvairiaspalvį, įvairiašviesį asmenį (Musilis „asmeniu“ vadina net visą žmoniją, tad kodėl negalėčiau šiuo žodžiu pavadinti sielos?) bent kiek paveikti mano kuklučiai tekstai? Pasirodo, gali. Aišku, poveikis yra menkas ir trumpalaikis. Teisi buvo Jūratė V., kadaise apytikriai šitaip kalbėjusi: „Kai skaitau Parulskio tekstus, tai man vaidenasi storos, riebios juodžemio vagos, o kai jūsiškius, Alfonsai, tai regisi tokios menkos vagutės, mediniu arklu smėlyje pabraižytos.“ Vagutės tai vagutės. Bet, vis dėlto, jų esama. Pats laikas pakalbėti apie jas. Tad kaipgi reaguoja mano skaitytojų sielos, pajutusios to medinio arklo brėžiamą vagutę? Nagi, nagi… Pasiremsiu tiek sakytiniais, tiek rašytiniais komentarais (tenka palikti nuošalyje žvilgsnius, mimikas, skėstelėjimus rankomis). Į pirmąją grupelę lai eina šitokie: „Tokio šūdo seniai neskaičiau“; „Nežinai, ponuli, kas tai yra kančia“; „Tai kokie gi tie tavo blogų darbų Himalajai?“; „Tos šnekos, kad „esu taip parašytas“ – tik demagogiškos pastangos pateisinti save“; „Jau vien tavo teksto pavadinimas „Apie savižudybę“ gali žmogų pastūmėti…“ Na, užtat į antrąją sutelksiu tokius: „Jūsų tekstai turi terapinį poveikį“; „Alfa, kaip gerai pacitavai Baltrušaitį, žinok, jis man žiauriai patinka“; „Man labai gražu. Ir dėl to, kad asmeninės detalės [...] persipina su augalija, ir dėl tos poetės su žvakide“; „Na, tas kosminis mastas išties daug ką padeda pamatyt kitaip“; „Dar man labai patinka šaltas, neva nejautrus stebėtojo žvilgsnis.“

Taigi sugrupavau. Nes norėjau, kaip sakoma, pirštu prikišamai parodyti, kokį skirtingą poveikį skirtingoms sieloms daro (kartais net vienas ir tas pats) mano išstuksentų raidelių skruzdėlynas. Gal tuos komentarus kaip nors apibendrinti, sakau? Pamėginsiu. Pirmasis pluoštelis, bendrinčiau, byloja, kad nemenką mano skaitytojų sielų kohortą tieji skruzdėlynai veikia negerai. Jie jas kažkaip erzina, truputį vimdo, kelia nesveiką smalsulį. Kaip čia bent vienam iš jų paprieštaravus? A, štai jisai. Dėl „esu taip parašytas“. Matai, bičiuli, kai iš tikro persismelki šia idėja, tenka pripažinti, kad „taip parašytas“ esi ne tik tu, bet ir visi kiti. Vadinasi, jau nevalia nei ant jų pykti, nei juos smerkti, nei dėti į šuns dienas. Daugiausia, kas leistina, tai neturėti, jei įmanoma, su jais reikalėlių. O laikytis tokios pozicijos, na, žinai, nelengva. Esu šiek tiek mėginęs. Štai tau ir visos demagogijos… Bet tiek jau to.

Antrasis pluoštelis (vėl bendrinu) tarsi sakytų, kad vieną kitą sielą tie manieji tekstai (taigi to paties rikiuotojo surikiuoti raidiniai skruzdėlynai) vis dėlto paveikia pozityviai: suteikia džiugesio (pirmiausia – estetinio), net – paguodos (nebūtinai estetinės), pakužda apie panašią patirtį (paveldą), stumteli paregėti pasaulį ir save šiek tiek kitu kampučiu… Kam čia dabar paprieštaravus? Ot, imsiu ir niekam neprieštarausiu…

Aišku, kad aš nenoriu, jog skaitytojų sielos, atsidūrusios į mano tekstus, bent kiek labiau paruduotų ar išsirašaluotų. Bet ką man daryti? Juk galiu rašyti tik taip, kaip rašyti esu parašytas. Tai kokioms gi sieloms aš, galų gale, rašau? Prisipažįstu: kai rašau, negalvoju apie jokias. Klausausi tik savosios („Įsiklausyk į sielos šlamesį, į jos lapukų pūkuotšonių bruzdesį / Ir gal sumosi, brol, iš kur ateina dvelksmas: iš mirties ar meilės pusės“). Ir kai skaitau, ką parašęs, – taip pat negalvoju apie jokias. Tik žiūriu, kaip krūpčioja manoji. Bet ar tai reiškia, kad manęs niekas (turiu galvoje savo skaitytojų sielas) visiškai neveikia? Vargu, vargu… Juk sielos, ypač giminingosios, turi galios tave veikti, tau net nieko nežinant. Ir žinant, be abejo… Štai kaip kalba Jono Juškaičio į lietuvių kalbą gražiai išverstas Raineris Maria Rilke: „Kaip sulaikyt man savo sielą nuo / tavosios palietimo? Kaip turiu / kitur pakreipti ją per trauką tavo?“

 

Komentarai / 2

  1. Ašaka.

    Be vietos kaip be tikėjimo (ir atvirkščiai)

    Šioje istorijoje kalbėsiu tik apie gerus žmones. Bent jau aš visuomet maniau ir tebemanau juos tokius esant. Pavyzdžiui, mano kaimynas Leonidas. Jis turėjo puskurtę, niekuo iš kitų neišsiskiriančią (nebent tik tuo pačiu savo kurtumu) dvarniašką ir visuomet labai pagarbiai su ja elgėsi. Kartais, grįždama iš mokyklos, sutikdavau juos laiptinėje, išeinančius pasivaikščioti. Berta – toks buvo kalaitės vardas – bidzendavo jam iš kairės, kad tik kuo toliau nuo laiptų krašto, mat, kaip ir dauguma šunų, bijojo aukščio. Jeigu taip jau atsitikdavo, kad ir aš slinkdavau pasieniais, netrukus atsidurdavome tiesiai viena priešais kitą. „Berta, ar praleisi panelę?“ – pakreipęs galvą, mandagiai klausdavo kalaitės Leonidas. Puskurtė Berta į jo kreipinį, žinoma, niekaip nereaguodavo, tik, staigaus susidūrimo įspėta, dar smarkiau prisišliedavo prie sienos. Tuomet jau kaimynas pasisukdavo į mane: „Nepykite, ji labai bijo aukščio“. Aš tik nusišypsodavau pasisveikindama: jau seniausiai stypsodavau kitoje laiptų pusėje, laukdama kol čia mane maloniai praleis jis, kaip visuomet pritariamai pavymui linksėdamas. Leonidas pavadėlio kalaitei niekuomet nerišdavo ir vis tik ji niekuomet nenutoldavo nuo jo daugiau nei per tris žingsnius; rodės, juos siejo nebylus ir nematomas abipusės simpatijos siūlas.
    Nesusilaikydavau nepalyginusi kaimyno su jo bendravardžiu charizmatiškuoju filosofu Donskiu. Pastarąjį pažinojau tik iš televizijos ekrano, tačiau net ir per tokį atstumą galėjau puikiai įvertinti jo taktą. Mano trumputėj fantazijoj abu vyriškiai iškildavo darniai žengiantys iš takto į taktą kiekvienas savo partitūros eilutėj, padėdami išlaikyti vieningą ritmą tai perdėm nuskubančiam, tai prisnūstančiam manosios tautos orkestrui. Aš irgi turėjau garbanotus plaukus, muzikinę klausą ir begalinį norą užaugusi tapti gera.
    Prasidėjo vasaros atostogos ir buvau šventai įsitikinusi, kad visiems šventė. Tačiau, kas per šventė su pakaruokliais? O būtent tą pirmąją vasaros atostogų dieną pasikorė mano minėtasis kaimynas. Visa laiptinė buvo sukrėsta. Kiekvienas aukštas iškratė bent po vieną epitetą ar kažką panašaus: pirmasis (ponia Marcelė) – „bedievis“, antrasis (ponas Kelertas su žmona) – „beprotis“, trečiasis (mano mama) – „be saiko gėrė“, ketvirtasis (Simas) – „be reikalo“, penktasis (seselė Vida) – „bene supaisysi“. Be be beeee – bliovė daugmaž vieningai. Berta! Pamaniau.
    Pradėkime iš pradžių. Aš turėjau kaimyną Leonidą, o jis turėjo apykurtę, niekuo iš kitų neišsiskiriančią (nebent tik tuo pačiu savo kurtumu) dvarniašką Bertą ir visuomet labai pagarbiai su ja elgėsi; juodu siejo abipusė simpatija, kasdieniai pasivaikščiojimai ryte ir vakare bei, kaip paslapčia buvau šventai įsitikinusi, kurtumas. Likus savaitei iki vasaros atostogų, per ilgąją pertrauką pirkau kioske savo mėgstamiausią salotinę hubba-bubba ir, visai nenoromis, tapau neįprastos ir liūdnos scenos liudininke: Leonidas ir Berta stovėjo prie naujai perdažytos perėjos, kantriai laukdami, kol prašvilps nemandagi keturačių kolonada, kai staiga, be jokios pastebimos priežasties, niekuomet nuo šeimininko nė per tris žingsnius nenutolstanti kalaitė šoktelėjo į priekį ir buvo abejingai pertrėkšta raudono volkswageno.
    Tą dieną į pamokas nebenuėjau. Grįžau namo ir į visažinį Google įvedžiau „gyvūnų savižudybės“. (Panašiai atsakymų į klausimus ieškojo mano skaitomos knygos herojus, o mama sakė, kad nuo mažumės lengvai pasiduodavau įtakoms.) Sužinojau apie kvėpuoti nustojusią delfinę ir tai, kad „paprastai žmonės apie gyvūnų savižudybes diskutuodavo, norėdami suprasti, ką reiškia būti žmogumi“. Dabar galvoje belikusios tik kelios mintys apie Mikolkos kumelę, Rilkės panterą ir Palermo zoologijos sode klaidžiojantį Borchesą. Ar Berta buvo nelaiminga? Mano kaimynas be galo pagarbiai su ja elgėsi, bet argi jai apie tai nusimanyti? Juk tebuvo puskurtė dvarniaška. Ir nors pavadėlio kalaitei Leonidas niekuomet nerišdavo, kaip smarkiai vis tik buvo prie jos prisirišęs…
    Nematomas simpatijos siūlas užsmaugė mano pirmąją vasaros atostogų dieną, kai buvau šventai įsitikinusi, kad visiems šventė; kai rimtai suabejojau šventais įsitikinimais.

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.