Šachmatai, karas ir likimai

Justin Corfield. Pawns in a Greater Game: The Buenos Aires Chess Olympiad, August – September 1939. Corfield and Company, 2015. 398 p.

1939 m. Buenos Airėse vyko aštuntoji šachmatų olimpiada (kitaip sakant, komandinis pasaulio čempionatas) – jai dar neįpusėjus prasidėjo pasaulinis karas. Iš Europos atvykusių šachmatininkų likimas toliau klostėsi labai įvairiai – jie tapo „pėstininkais didesniame žaidime“, kaip skelbia šios australų istoriko knygos pavadinimas. Varžybose dalyvavo 27 rinktinės, tarp jų ir Lietuvos komanda.

Ši knyga gali patraukti ir skaitytojus, nedaug teišmanančius apie šachmatus, – pradžioje pažarstoma žinių apie šio žaidimo istoriją, intriguojamai pristatomi kai kurie kovos dėl asmeninio pasaulio šachmatų čempiono titulo aspektai, parodomos tarpukario geriausių žaidėjų asmenybės.

Štai Aleksandras Aliochinas: po Rusijos revoliucijos vos spėjo išnešti kudašių per Odesą, apsigyvenęs Prancūzijoje netausojo botago pliekdamas bolševikus, sovietinės valdžios buvo paskelbtas priešu ir sovietų šachmatininkams uždrausta su juo žaisti. Dėl to, žinoma, buvo nuskriausti pastarieji, o ne Aliochinas – 1927 m. jis tapo pasaulio čempionu ir su nedidele pertrauka juo išbuvo iki nelabai aiškios savo mirties 1946 m. Portugalijoje.

Be kita ko, minima Aliochino partija su legendiniu lietuvių šachmatininku Vladu Mikėnu Latvijoje (Kemeriuose) 1937 m. Prieš pasaulio čempioną sugebėjo laimėti ne tik Mikėnas, bet ir latvis Hermanis Matisonas, ir tai buvo pirmas Aliochino pralaimėjimas per ketverius buvimo čempionu metus – 1931 m. Prahoje ketvirtojoje šachmatų olimpiadoje.

Tuo metu vienas geriausių pasaulio šachmatininkų buvo jaunasis estas Paulis Keresas – Estijos čempiono titulą jis perėmė iš Vlado Mikėno, mat šis gimė Taline ir tik 1931 m. persikėlė gyventi į Lietuvą.

To meto politines realijas atspindi ir dalyvių sudėtis. Sovietų Sąjunga tarptautinėse sporto varžybose tada apskritai nelabai dalyvaudavo, o šioje olimpiadoje buvo Palestinos komanda – ji nesivadino „Izraelio“ tik todėl, kad tokios valstybės tada dar nebuvo, bet Palestinai atstovavo žydai imigrantai: du, kilę iš Vokietijos, vienas – iš Lenkijos ir vienas – iš Daugpilio vokiečiakalbės šeimos.

Besikaupiantys karo debesys jau buvo pakeitę Europos žemėlapį – nebebuvo Austrijos valstybės, ir Vokietijos komandoje prie pirmosios lentos žaidė austras Erichas Eliskasesas; nebebuvo ir Čekoslovakijos – olimpiadoje dalyvavo Čekijos ir Moravijos protektoratas.

Argentina, gavusi teisę surengti šachmatų olimpiadą, norėjo parodyti pasauliui tuometinę savo sostinės prabangą ir netgi nusamdė Belgijos laivą, kad juo galėtų atkeliauti Europos šachmatininkai. Kelionė laivu truko mėnesį, atgal tiek pat, o pats turnyras irgi tiek, tad šachmatininkai šiam reikalui turėjo skirti tris mėnesius ir, aišku, gauti tam lėšų. Laive jie nenorėjo atskleisti parengtų žaidimo paslapčių, tad daugiausia ėmėsi žaibo šachmatų, o ypač bridžo. Anglijos rinktinės narys Baruchas Woodas vėliau rašė, kad lietuviai yra „žvali, linksma kompanija“.

Olimpiada vyko iškilmingoje atmosferoje, sulaukė daug Argentinos žiniasklaidos dėmesio, o Europoje tuo metu dėmesio centre, žinoma, atsidūrė kiti įvykiai.

Artėjant jau akivaizdžiai neišvengiamam Lenkijos pralaimėjimui kare su Vokietija ir šachmatų olimpiados pabaigai, paaiškėjo, kad turnyre dėl pirmosios vietos kaip tik ir varžosi Vokietija su Lenkija. Jau anksčiau buvo sutarta, kad tarpusavyje šios komandos nežais ir bus įskaitytos lygiosios (2:2). Galiausiai čempione tapo Vokietija, surinkusi 36 taškus, Lenkija atsiliko puse taško. Rugsėjo 19-osios vakare į uždarymo iškilmes susirinko du tūkstančiai žmonių. Pasak liudininkų, paskelbus nugalėtoją pasigirdo orūs plojimai, bet plojo tik kokie dešimt žmonių – matyt, Vokietijos ambasados darbuotojai ir dar keli vokiečiai. Paskelbus, kad antrą vietą užėmė Lenkija, kilo griausmingos ovacijos. Trečia vieta teko Estijai, ir prie to nemažai prisidėjo Paulis Keresas.

Lietuvos komanda pasirodė kiek prasčiau už savo galimybes ir liko trylikta.

Kartu vyko ir asmeninis moterų pasaulio čempionatas. Jį, kaip ir visus penkis ankstesnius, laimėjo Britanijos rusė Vera Menčik (angl. Menchik). 1944 m. ji žuvo Londone, į namą pataikius vokiečių raketai.

Dramatiškas buvo daugelio šachmatininkų likimas. Pasibaigus olimpiadai europiečiams kilo klausimas, ar grįžti į tėvynę. Rugsėjo pabaigoje laivu atgal į Europą išplaukė du trečdaliai tų, kurie buvo atplaukę į šias varžybas. Lenkai grįžti nebelabai turėjo kur, juolab Lenkijos žydai, tad du iš jų nedvejodami liko ir vėliau tapo Argentinos piliečiais. Mieczysławas (gimęs Mendelis, o vėliau Miguelis) Najdorfas dar ilgai sėkmingai žaidė atstovaudamas Argentinai (Lenkijoje likusi jo šeima žuvo per Holokaustą).

Argentinoje pasiliko ir Lietuvos atstovas Markas (vėliau Marcos) Luckis, 1941 m. jis netgi laimėjo Argentinos čempionatą, bet čempiono titulo negavo, nes tuo metu dar buvo Lietuvos pilietis.

Dalyviai reikalavo, kad laivu į Europą kartu plauktų ir Vokietijos komanda – būtų buvę ramiau dėl galimos vokiečių povandeninių laivų atakos. Iš pradžių vokiečiai sutiko, bet galiausiai pasiliko Buenos Airėse. Įdomu, kad nė vienas iš penkių vėliau taip ir nebegrįžo į tėvynę: keturi galutinai apsigyveno Argentinoje, vienas Brazilijoje. Kaip tik dėl to, kad į Europą negrįžo dalis įvairių šalių olimpiados dalyvių, po karo Argentina dar keliolika metų buvo viena didžiausių pasaulio šachmatų galybių.

Grįžtantiems lietuviams, kaip ir visiems plaukiantiems laivu namo, kelionė nebuvo lengva. „Galų gale spalio pabaigoje daugelis šachmatininkų pasiekė Antverpeną, ten latvius ir lietuvius savo namuose priėmė Marianne Stoffels [dalyvavusi moterų čempionate Buenos Airėse], kol jie gavo galimybę parvykti į savo šalis.“

Kai kurių parvykusių laukė tragiškas likimas. Anksti mirus minėtajam Matisonui, Latvijos geriausias šachmatininkas tuo metu buvo Vladimiras Petrovas (g. 1908 Rygoje). 1941 m., prieš pat Vokietijai užpuolant Sovietų Sąjungą, jis dalyvavo turnyre Rusijoje, ten ir pasiliko, o žmona su dukterimi buvo Rygoje. Po poros mėnesių buvo suimtas už tai, kad kritikavo gyvenimo lygį sovietų okupuotoje Latvijoje, ir 1943 m. mirė Kotlaso lageryje Rusijos šiaurėje.

Paulį Keresą sovietai sučiupo bandantį pabėgti iš Estijos 1944 m., bet bausmės jam pavyko išvengti, ir vėliau jis tris kartus tapo Sovietų Sąjungos čempionu. Sėkmingai į Vakarus pasitraukė du olimpiadoje Lietuvai atstovavę šachmatininkai – Povilas Vaitonis ir Povilas Tautvaišas. Pastarasis vėliau apsigyveno Čikagoje ir tapo Ilinojaus valstijos čempionu, be to, kartą sužaidė lygiosiomis su kitu čikagiečiu – Bobby Fischeriu, būsimuoju pasaulio čempionu. O Vaitonis apsigyveno Kanadoje ir du kartus tapo šios šalies čempionu.

Dar vienas lietuvis, Ksaveras Andrašiūnas, į Vakarus pasitraukti nespėjo ir buvo represuotas. Knygoje tarp daugelio kitų, suteikusių vertingos informacijos, dėkojama Andrašiūno dukteriai, žinomai mūsų vertėjai Irenai Balčiūnienei. O aš jai dėkoju už tai, kad atkreipė mano dėmesį į šią įdomią knygą ir visą joje aprašytą istoriją.

Belieka pridurti, kad knyga gausiai iliustruota, joje pateikta nemažai partijų su komentarais, pvz., Vlado Mikėno pralaimėjimas minėtajam Latvijos komandos lyderiui Petrovui – ilga (net 71 ėjimo) kova, komentuojama Aliochino.