Ne tik Brodskis…

1990 m. pasirodė „trečiosios bangos“ rusų emigrantų – fotomenininkės Marianos Volkovos (g. 1946) ir rašytojo Sergejaus Dovlatovo (1941–1990) – bendra knyga „Ne tik Brodskis: rusų kultūra – per portretus ir anekdotus“. Albume menininkų ir kultūrininkų fotografijos palydimos šmaikščiais Dovlatovo prierašais. Pats Brodskis, beje, Dovlatovą yra pavadinęs vieninteliu rusų autoriumi, kurio „veikalai bus skaitomi nuo pradžios iki galo“ (jeigu tai, žinoma, ne anekdotas)…

Čia spausdiname pasakojimus apie literatus.

 

Pratarmė

 

Ši knyga gimė tokiomis aplinkybėmis. Pas Marianą Volkovą sėdėjo svečių. Tarp jų ir Dovlatovas. Mariana svečiams rodė savo darbus.

– Štai Baryšnikovas, – kalbėjo ji. – Jevtušenka, Rostropovičius…

Dovlatovas kas kartą monotoniškai pakartodavo:

– Žinau apie jį tokią paiką istoriją…

Ir staiga tapo aišku, kad knyga jau gatava. Draugai klausė:

– Vadinasi, joje bus gandai?

Ir paskalos?

– Paskalos irgi… O ką?

Juk paskalos herojus charakterizuoja ne mažiau visapusiškai nei notaro patvirtinti dokumentai. Prisiminkite paskalas apie Dostojevskį. Argi jos tiktų Tolstojui?

Ir atvirkščiai…

Knyga iš esmės gatava. Ja norima įamžinti draugų bruožus.

O galbūt save. Ne veltui Mariana sakė:

– Žmonės, kuriuos fotografuojame, mus taip pat apžiūrinėja pro objektyvą.

Juk atmintis, galantiškai tariant, – vienintelė upė, kuri teka prieš Letos srovę.

 

Andrejus Bitovas

 

Jaunystėje rašytojas Bitovas elgėsi agresyviai. Ypač neblaivus. Ir kartą ten kažkaip trinktelėjo poetui Voznesenskiui.

Tai buvo jau ne pirmas tokio pobūdžio atvejis. Todėl Bitovui surengė draugišką teismą. Prasti buvo jo popieriai.

Tada Bitovas išrėžė kalbą. Jis sakė:

– Išklausykite mane ir priimkite objektyvų sprendimą. Tik iš pradžių išklausykite, kaip viskas buvo. Papasakosiu jums, kaip viskas nutiko, tada suprasite mane. O supratę – atleisite. Nes aš nekaltas. Ir tuoj visiems paaiškės, kodėl. Svarbiausia, išklausykite, kaip viskas buvo.

– Na, ir kaip viskas buvo? – pasidomėjo teisėjai.

– O buvo taip. Užeinu aš į viešbutį „Kontinental“. O ten stovi Andrejus Voznesenskis. O dabar atsakykite, – klyktelėjo Bitovas: – ar galėjau aš jam neduoti į snukį?!.

 

Lilija Brik

 

Majakovskio savižudybė mums tebėra mįslė. Daug kas dėl jo tragiškos žūties kaltina Liliją Brik. Tai ji buvo, taip sakant, meilės trikampio įžambinė. Dėl jos į namus plūdo ČK darbuotojai. Ir taip toliau.

Pati Lilija Brik pasakojo kitokią versiją. Jos teigimu, Majakovskis pasižymėjęs stipriu polinkiu į savižudybę.

Kažkas panašaus į maniakinį mirties troškimą.

Negana to, Majakovskis ir anksčiau bandęs žudytis. Tik revolverio būgnas su vienintele kulka užsikirtęs. Lilija Brik išprašiusi iš Majakovskio tą kulką. Ta kulka buvusi kaip ir jos nekaltumo įrodymas.

Visa tai, deja, atsiduoda prastu skoniu. Apskritai mirties fone katastrofiškai išryškėja bet kokia beskonybė.

Ne veltui poetas Kručenychas sakė:

– Jei mirti, tai mirti – jei užteks vyriškumo – skoningai!

 

Josifas Brodskis

 

Brodskiui buvo atlikta sunki širdies operacija. Aplankiau jį ligoninėje. Reikia pasakyti, kad Brodskis ir normaliomis aplinkybėmis mane kausto. O čia aš išvis sutrikau.

Guli Josifas – išbalęs, leisgyvis. Aplinkui aparatūra, laidai ir ciferblatai. Ir štai aš tariu nei šį, nei tą:

– Jūs čia sergate, o be reikalo. Jevtušenka tuo metu pasisako prieš kolūkius…

Iš tikrųjų kažkas panašaus buvo įvykę. Jevtušenkos pasisakymas Maskvos rašytojų suvažiavime buvo ganėtinai kategoriškas. Štai aš ir pasakiau: „Jevtušenka pasisako prieš kolūkius…“

Brodskis vos girdimai sušnabždėjo:

– Jeigu jis prieš, aš – už.

 

Natalija Gorbanevskaja

 

1968 metų rugpjūčio 20 dieną sovietų kariuomenė užėmė Čekoslovakiją.

Rugpjūčio 25 dieną Maskvoje įvyko žymioji protesto demonstracija. Demonstracijoje dalyvavo ir poetė Gorbanevskaja. Į Raudonąją aikštę ji išėjo su krūtimi dar maitinamu kūdikiu.

Visus demonstrantus suėmė. Gorbanevskajos pasigailėjo dėl vaiko. Užrašė kaip liudininkę.

Kartą iškvietė į apklausą.

Kažkas, rodydamas į jos metukų sūnų, pasidomėjo:

– Čia irgi liudininkas?

– Ne, – atsakė Gorbanevskaja, – įtariamasis…

 

Romanas Jakobsonas

 

Romanas Jakobsonas buvo žvairas.

Užsidengęs kairę akį, pažįstamiems rėkdavo:

– Į dešinę žiūrėkit! Į kairę nekreipkit dėmesio! Dešinė mano pagrindinė! O kairė – tai šiaip sau, duoklė formalizmui…

Smagu kvailioti, sukūrus ištisą filologinę mokyklą!..

Jakobsonas buvo linksmas žmogus.

Bet ne itin geras. Tai byloja istorija su Nabokovu.

Nabokovas siekė profesoriaus vietos Harvarde. Visi mokslinės tarybos nariai buvo už. Tik vienas Jakobsonas – prieš. Bet jis buvo tarybos pirmininkas. Jo žodis buvo lemiamas.

Galiausiai kolegos neišturėjo:

– Mes turime pasikviesti Nabokovą. Jis gi didis rašytojas.

– Na ir kas? – nusistebėjo Jakobsonas. – Dramblys taip pat didelis gyvūnas. Bet mes juk nesiūlome jam tapti Zoologijos katedros vedėju!

 

Jevgenijus Jevtušenka

 

Jauną Jevtušenką pristatė Achmatovai. Jevtušenka vilkėjo madingą megztuką ir užsieninį švarką. Kišenėje ant krūtinės blyksėjo tušinukas.

– O kurgi jūsų dantų šepetukas? – paklausė Achmatova.

 

Naumas Koržavinas

 

Prieš vieną literatūrai skirtą konferenciją mane perspėjo:

– Svarbiausia, neįžeiskite Koržavino.

– Kodėl turėčiau jį įžeidinėti?

– Todėl, kad jis pats jus įžeis. O jūs, neduokdie, pasikarščiuosite ir jį įžeisite. Nedarykite taip.

– Kodėl Koržavinas mane įžeis?

– Nes Koržavinas visus įžeidinėja. Jūs – ne išimtis. Todėl nekreipkite dėmesio. Koržavinas baisiai jautrus.

– Aš irgi jautrus.

– Koržavinas – ypač. Neįžeiskite jo…

Prasidėjo konferencija. Koržavino pasisakymas truko keturias minutes. Pirma fraze Koržavinas įžeidė visus Amerikos slavistus, pareikšdamas:

– Aš rašau ne slavistams. Aš rašau normaliems žmonėms…

Paskui Koržavinas įžeidė visą Leningrado miestą:

– Brodskis – talentingas poetas, nors ir leningradietis…

Paskui jis kandžiai atsiliepė apie Cvetkovą, Limonovą ir Siniavskį. Na, ir man, žinoma, kliuvo. Nesinori prisiminti, kaip. Apibendrintai tariant, aš, pasirodo, buvau savanaudis vertelga.

Gerai, kad rašytojas Voinovičius užsistojo.

– Tegu Emka atsiprašo, – pasakė Voinovičius. – Bet tegu atsiprašo kaip pridera. Nes aš pažįstu Emką. Jis atsiprašinėja šitaip: „Atleiskite, žinoma, bet jūs – šūdas.“

 

Eduardas Limonovas

 

Tai nutiko vienoje literatūrai skirtoje konferencijoje. Be kitų, joje dalyvavo Limonovas ir Koržavinas. Pabaigoje vyko debatai. Kiekvienam kalbėtojui buvo skirta po septynias minutes. Atėjo eilė Koržavinui. Jis septynias minutes koneveikė Limonovą už amoralumą. Pagaliau pirmininkas pranešė:

– Laikas ištiksėjo.

– Aš dar nebaigiau.

– Bet laikas ištiksėjo.

Čia įsikišo Limonovas:

– Man irgi numatyta laiko?

– Septynios minutės.

– Galiu jas perleisti Naumui Koržavinui?

– Turite tokią teisę.

Ir Koržavinas dar septynias minutes siuntė prakeiksmus Limonovo adresu už amoralumą.

Beje, dabar jau pastarojo sąskaita.

 

Bulatas Okudžava

 

Tai nutiko 8-ajame dešimtmetyje. Okudžavai sukako 50 metų. Tuo metu jis buvo patekęs į nemalonę. „Literaturnaja gazeta“ jo nepasveikino.

Nutariau poetui, kurio nepažinojau, nusiųsti telegramą. Sugalvojau nestandartinį tekstą, o būtent: „Būk sveikas, mokytini!“

Taip vadinosi viena iš jo ankstyvųjų apysakų.

Po metų man pasisekė susipažinti su Okudžava. Ir aš jam priminiau telegramą. Buvau tikras, kad nestandartinė jos forma įsiminė poetui.

Paaiškėjo, kad Okudžava tomis jubiliejinėmis dienomis gavo daugiau nei šimtą telegramų. Aštuoniasdešimt penkios iš jų skambėjo šitaip: „Būk sveikas, mokytini!“

 

Viktoras Šklovskis

 

Kartą teko bendrauti su Šklovskiu. Į mano pareikštas idėjines pretenzijas Šklovskis atsakė:

– Taip, skaitytojams aš nesakau visos tiesos. Bet ne dėl to, kad bijočiau. Aš senas žmogus. Patyręs tris infarktus. Man nėra ko bijoti. Tačiau aš iš tikrųjų nesakau visos tiesos. Nes tai beprasmiška. Taip, beprasmiška…

O paskui žodis į žodį ištarė štai ką:

– Beprasmiška įtaigauti apie meliono aromatą žmogui, kuris metų metus želėjo batų raištelius…

 

Solomonas Volkovas

 

Volkovas iš pradžių buvo smuikininkas. Netgi vadovavo styginių kvartetui.

Kartą kreipėsi į rašytojų sąjungą:

– Norėtume sugroti Achmatovai. Kaip tai padaryti?

– Kodėl būtent Achmatovai? – nusistebėjo valdininkai.

Yra ir daugiau gerbiamų rašytojų: Mirošničenka, Sajanovas, Ketlinskaja…

Volkovas nusprendė veikti savarankiškai. Nuvažiavo su draugais pas Achmatovą į vasarnamį. Sugrojo naujausią Šostakovičiaus kvartetą.

Achmatova išklausė ir tarė:

– Aš bijojau tik vieno: kad visa tai kada nors baigsis…

Praėjo keli mėnesiai.

Achmatova išvažiavo į Vakarus.

Anglijoje gavo doktoratą. Susitikinėjo su vietos inteligentija.

Anglai uždavinėjo jai įvairiausius klausimus – apie literatūrą, dailę, muziką.

Achmatova pareiškė:

– Neseniai klausiausi pritrenkiančio Šostakovičiaus opuso. Pas mane į vasarnamį specialiai buvo atvažiavęs instrumentinis ansamblis.

Anglai nusistebėjo:

– Negi Tarybų Sąjungoje taip gerbia rašytojus?

– Apskritai tai taip… – pagalvojusi atsakė Achmatova.

 

Andrejus Voznesenskis

 

Viena pažįstama nuvažiavo į užmiesčio vilą pas Voznesenskius. Pačiame žiemos vidury. Voznesenskio žmona, Zoja, pasitiko ją labai džiaugsmingai. Šeimininkas nepasirodė.

– Kurgi Andrejus?

– Kamaroje sėdi. Su kailiniais ant nuogo kūno.

– Kas jam pasidarė?

– Iš kamaros gerai kelias matosi. Pas mus turi atvažiuoti vakariečių žurnalistų. Andriuša štai ir sugalvojo: vos tik pasirodys mašina, nusimes kailinius, išlėks į kiemą ir pradės sniegu trintis. Žurnalistai pamatys – rusų meškinas sniege maudosi. Spalvinga ir įspūdinga! Andriuša juos pastebės, susidrovės. O tada, prisidengdamas savo gėdą, pabėgs. Straipsniai vakariečių spaudoje bus su tokiom antraštėm: „Genialųjį rusų poetą užtikome besimaudantį sniege…“ Galbūt jį net nufotografuos. Įsivaizduoji: lekia Andriuša nuogu užpakaliu, o aplinkui – rusiškos pusnys.

 

Bus daugiau

 

Iš: Волкова М., Довлатов С. Не только Бродский: Русская культура в портретах и анекдотах. Москва: РИК «Культура», 1992

Atrinko ir vertė Andrius Patiomkinas