Muitininko duktė
Vienturtė Daiva išoriškai visiškai nepanaši į tėvus: tėvas – majestotiškos išvaizdos, kalbantis galingu vadovauti įpratusio žmogaus balsu; motina – aukšta elegantiška dama, dirbanti mokytoja, nors į tokią nepanaši. Duktė – smulkutė, kalbanti melodingu balsu, primenanti apipešiotą žvirbliuką, paupyje išsirengusi atrodo lyg iš anatomijos kabineto pasprukęs kaulų rinkinys: per odą prasišviečiančius šonkaulius galima skaičiuoti tiek nuo viršaus, tiek atbuline tvarka. Pristatyta Evaldo, lyg primabalerina ar mergaitė iš kilmingų panelių mokyklos padarė gilų tūpsnį. Apskritai neradau pokalbio temos: gal amžiaus skirtumas, gal visiškai skirtingi požiūriai į aplinką? Nežinau, ką ji veikia dabar, nežinau, kur ji: tai galų gale visiškai neįdomu, o prisiminiau ją tik todėl, kad sutikau E. Ir tada kažkur atminties kertelėje iškilo ji – muitininko duktė, tikras tvarkos ir tikslingumo įsikūnijimas: būna juk taip, kad visiškai nepažįstamas, tik akimirką sutiktas žmogus iškyla iš tavo pasąmonės po daugelio metų lyg kažkieno simbolis. Šio simbolio atminimas lyg lietaus lašai į tuščią kibirą barbeno į makaulę savo monotonija.
Gegužės šeštąją po praūžusios liūties lietus nenustojo, tik perėjo į monotonišką, bet gaivą atnešusią dulksną. Buvo aišku, kad taip tęsis bent iki kitos dienos ryto. Eidamas stengiausi neužlipti ant mažų sraigučių, kurių ir taip buvo pritraiškyta ant šaligatvio. Po šlapiais klevais ir liepomis švietė žalsvai gelsvi žiedlapių debesėliai, kurie balučių pakraščiuose formavosi į miniatiūrines morenas. Kažkodėl, nors lyg ir be aiškios priežasties, jaučiau vidinį šaltį: norint galutinai susidramatinti, reikėtų sakyti – „už nugaros jaučiau mirties kvėpavimą“. Gal pavasarinis oras taip veikė po žiemos nuosilpio, gal prieš tai akimis permesti, o kai kuriose vietose atidžiau perskaityti svetimi laiškai. Pasiteisinsiu, kad nesu tas, kuris stebi pro rakto skylutę svetimus gyvenimus ar skaito ne jam adresuotus laiškus, bet kartais užveda senos nuotraukos su dedikacijomis jau seniai į nežinomybę iškeliavusiems (kaip ir dedikuojantys) asmenims: apie juos niekada nieko nesužinosi, bet tos kelios frazės tau nežinomame kontekste ir išblukę atvaizdai sujudina spėjusią apsamanoti fantaziją. Kartais parsinešta knyga daug nuobodesnė nei jos paraštėse nežinomo skaitytojo kruopščiai surašytos pastabos. Vienos tokios sugebėjau įveikti tik nedidelę dalį: vėliau tenkinausi pastabomis. Jų autorius, aišku, seno raugo ir kažkada įgijęs filologinį išsilavinimą, pagal logikos, filosofijos ir literatūros teorijos reikalavimus bandė suprasti tikrojo knygos autoriaus mintis. Skaitytojas, atrodo, buvo sąžiningas, bet impulsyvus, nes kuo toliau pastabos darėsi irzlesnės ir piktesnės, lyg nežinomų žemių atrasti išėjusio, o kelionės pabaigoje į miesto sąvartyną patekusio keliautojo. Taigi, priešpaskutiniame knygos puslapyje parašyta: „Na, ir paistalai. Ir kodėl aš skaičiau?“ Nežinau, kodėl jis skaitė: aš, kilus mažiausiam įtarimui, tokius veikalus, nors jie gali būti priskiriami aukso fondui, metu į šalį.
Bet laikas sugrįžti prie anų 1959 metais datuotų laiškų iš Australijos. Sodo lauže deginau šiukšles, o tarp jų ir ankstesnio šeimininko palikimą – pačios įvairiausios paskirties ir laikotarpio pelių apgraužtą popierinį archyvą. Turintys patirties žino, kad deginti popierių gana sunku, nes jis sulimpa į popierinę plytą, todėl sąsiuvinius ir brošiūras reikia ardyti. Sudomino „Komjaunimo tiesos“ antraštė „Skersvėjai paauglių burėse“. Tiek ten tų skersvėjų nuplėštame laikraščio fragmente, kuriame dar buvo pasididžiavimo savimi kupini Petro Ditkevičiaus prisiminimai, kaip jis 1940 metais, būdamas Lietuvos kariuomenės kareivis, išdavė Tėvynę. Tame laikraštyje ir radau tris tais laikais neįprasto formato išsipūtusius vokus išpjautais pašto ženklais, o juose laiškus, kuriuose man nepažįstamas Juozas melancholiškai rašė taip pat nepažįstamai savo klasės draugei Marytei apie draugų, pažįstamų, o labiausiai Tėvynės ilgesį. Rašė neprisimenąs Marytės vyro, su kuriuo nemažai bendravo jaunystėje, veido. Kituose smulkiai prirašytuose popieriaus lapuose buvo kažkokio albumo apie Australiją vertimai iš anglų kalbos. Savaime aišku, kad minoriškai nuteikė šie raštai, bet nuotaiką šiek tiek pataisė du jau daug naujesnių laikų popieriaus lapeliai su linkėjimais mokytojai. Viename jų pagal liniuotę, kiek galima suapvalintomis raidėmis I. Kondratavičiūtė rašė: „Gerb. Mokytoja / Sveikinu jus su pagaliau atėjusiom atostogom / Bet labai nepatiko kaip / jūs rėkdavos. Tikiuosi jeigu / septintoj klasėj jūs dar dėstysit / taip nebus.“ Kitame, prikeverzotame ir be parašo, bet su dekoratyviniais elementais, aišku, rašytame berniuko ranka, tekstas: „Linksmų ir įsputingų / gražių, atostogų linki / gerai pailsėt!“ Ir dar: „Norėtau, kad kitais metais / būtų nenuobodi lietuvių / kalba ir linksmesnė, ir įdomi.“ Beveik šimtu nuošimčių esu įsitikinęs, kad, perskaitę šį tekstą (mano parašytą), nežinomas knygų paraščių raštininkas, taip pat kai kurie mano aplinkos žmonės surauktų antakius: „Kas per paistalai? Kažkoks blaškymasis be pradžios ir pabaigos. Ir nieko nekalbama apie muitininko dukterį.“ V. dar pridurtų: „Ir nėra jokios išliekamosios vertės.“
Anądien sutiktas Evaldas, paklaustas apie muitininko dukterį, ilgokai rausėsi atmintyje: „Aaa, ta. Seniai tai buvo ir daug ką pamiršau. Pristatė savo tėvams. Tėvas prie stiklelio konjako nusakė tolesnes mano gyvenimo gaires: visų pirma privalėsiu nusikirpti plaukus ir net svajoti negalėsiu apie jų rišimą į uodegą; visuomenėje rodysiuos tik kostiumuotas ir pan., ir pan. Troba prestižiniame miesto rajone ir automobiliu padėsiąs pasirūpinti jis pats – ko tik nepadarysiąs dėl vienturtės dukros. Na, ir roviau iš ten.“ Evaldas nuo anų piršlybų suspėjo: mesti mokslus aukštojoje mokykloje, padirbėti kroviku mėsos perdirbimo ceche, būti išvarytas iš statybininkų firmos, skinti braškes kažkur užsienyje, porą metų tarnauti Svetimšalių legione. Dabar kuriąs internetinius projektus, apie kuriuos kol kas negalįs kalbėti. O ji? Niekam nežinoma, bet, aišku, susitvarkė gyvenimą pagal jai priimtinas taisykles. Pabaiga: visi patenkinti, taip ir turi būti.
