Kaip gerai, kad aš jauna
Turiu tokią ydą. Labai mėgstu kino teatre užsikelti kojas ant kėdės priešais. Nieko blogo nenoriu, nei dėmesio man trūksta, nei esu iš prigimties skandalistė, man tiesiog dvidešimt. Tiesiog norisi, ir viskas. Bet būtų keista, jeigu kokia keturiasdešimties su trupučiu moteris išsidrėbtų kėdėje ir gražiai sukryžiuotų porą normalių batelių ten, kur paprastai būna žmogaus galva. Nebūtų labai gražu. Tai damai labiau pritiktų pabarti tokį nesusipratėlį kaip aš. Ir vis dėlto šiandien mes ateinam žiūrėti to paties filmo. Nes jis neturi amžiaus cenzo. Tik paantraštę: tau neaktualu. Į „Skalviją“ ateina visokių žmonių, visokių pagyvenusių žmonių. Vieni iš jų tokie adekvatūs, tokie niekuo nekalti ponai Lazaresku, maloniai pasiruošę dalyvauti bendrame kino patyrime su kitais salėje sėdinčiais, kad jų akivaizdoje niekur kelti kojų nesinori. Dar yra porūšis, kuriam titrai nėra filmo dalis, – norisi pėdas sudėti tiesiai jiems ant galvos ir dar pašvitinti į veidą telefonu. Į Algimanto Puipos „Edeno sodą“ susirenka labai daug senjorų. Tiek daug, kad pasidaro masė ir nebeverta gilintis, kur koks seno žiūrovo tipas. Jie visi gražiai bendruomeniškai kaupiasi, ruošiasi žiūrėti į atseit savo portretą. Pirma salę užpildo mažorinis senų žmonių kvėpavimas, tada tamsa.
Į filmą jis ateina šiek tiek pavėlavęs. Tačiau tikrai neatsitiktinai; jis, kaip į vakarėlį išsipuošusi kompleksuota jauna moteris, nori padaryti įspūdį. Todėl, tiksliai apskaičiavęs momentą, nė kiek nesistengdamas netrukdyti, sulig pirmaisiais filmo kadrais dramatiškai įsliuogia į salę. Baltas kostiumas, lengva eisena – jis kerta ekraną išilgai, sinchroniškai su kameros judesiu, šoka savo žvaigždės šokį kaip įsimylėjęs kurčiasis, pagal muziką, kurios negali girdėti ir jausti. Radęs savo kėdę senukas aprimsta, tačiau tai tebuvo pirmoji scena.
Prisiruošęs išeiti į žmones, šiandien jis orus ir svarbus. Atsipalaiduoti kėdėje, pailsinti nugarą būtų ne fasonas. Visa savo poza rodo, kad yra čia. Ekrane epileptiškai šokinėjantis fokusas atkartoja jo kostiumo konvulsijas. Deja, kiti žiūrovai nelinkę bruzdėti kėdėse. Jie tokie lyg primigę, susmeigę akis į ekraną, kas pasirėmęs ranka, kas patogiai atsilošęs, jie netiki. Per daug gražiai prie batų dera kaklaraištis. Bet baltasis senis lengvai nepasiduoda. Jis šitame renginyje ne tik bus, bet ir dalyvaus. Didžių aktorių didūs dialogai leidžia sąmoksliškai palinkčioti, nes primena, kaip stovėdavo tribūnoje su solidžiais žodžiais lūpose, tada, kai jo kai kas dar stengėsi klausytis. O kai Puipa tingiai rodo beviltiškus garbiųjų herojų bandymus nuvyti nuobodulį, – Danutė Juronytė rūko žolę, Juozas Budraitis vagia mašiną, – jis kikena. Nesgi yolo. Smagu. Kaip smagu dvidešimtmečiam žiūrovui, kad ir seniai gali šio to iš jo pasimokyti. Bent jau primirštą kvailą maištingumą galime jiems pasiūlyt, nes su dvasingesniais reikalais jaunajai kartai akivaizdžiai nekas. Kol Juozo Budraičio personažas su filosofišku atsainumu tapo gražų senelių namų parką, istorijos pasakotoja Linda, vaidinama Viktorijos Kuodytės, dulkinasi su atsitiktiniu turčium (vėliau jis kaip „užstatą“ jai palieka roleksą), o už sienos kreivai griežianti violončelė tik trukdo jiems miegoti. Neramusis Baltaragis krato galvą: jis nurašytas, jis ir visa jo duomenų bazė, kurioje tik opera buvo muzika, ta, į kurią pirmąkart apsivilko šviesųjį kostiumą ir bufete apliejo jį konjaku.
Bet, kad ir koks nejautrus, kad ir koks tobulai pasiūtas senukas vaizduojasi, nepramušamo šarvo nebūna. Jo kiek apsiblaususios akys sublizga kiekvieną kartą, kai ekrane pasirodo sodri ir gyva Oneida Kunsunga, savo amžinai ir kantriai karštu žvilgsniu skiepijanti seniams – ir filme, ir salėje – gyvenimo džiaugsmą, nors ir trumpalaikėmis dozėmis. Jis nebe vulgarokai juokiasi, o supratingai šypsosi, kai iš garbiųjų moterų vienintelė žmogiškumą transliuojanti Danutė Juronytė – ta, kuriai scenarijus nesuteikė jokių bruožų ir dialogų, – nesuvaržyta beprasmiško teksto skleidžiasi savo talentu ir patirtimi, suktinę rūko su skaudžia ironija. Jos pusiau nusivylę, pusiau atlaidūs veido raumenų trūkčiojimai veikia kaip žiovulys: nesusilaikius vienam, užsikrečia pusė salės, įskaitant bejausmį senį. Tik emocinis poveikis atvirkštinis.
Su paskutiniu kadru jis pakyla iš vietos. Nelaukia nieko. Titrų skaityti jam nereikia: puikiai žino, ką koks aktorius vaidino. Gali atmintinai išvardinti. Juk tai jo: aš su jais užaugau ir panas į kiną vesdavausi jų pasižiūrėti. Padiskutuoti apie filmą irgi nenori, nes kas jam ką gali pasakyti? Tai jo filmas, jo problemos, jo išgyvenimai, jo mintys. Išeidamas iš vis dar juodos salės pro lyg rojaus vartai švytinčias duris, jis, jaučiu, dar pasižiūri į mane ir oriai linkteli galvą, nes ekrane buvo jo šou, kurį pagaliau pamatė iš šalies, kaip išdidus studentas sukrutindamas žandikaulį po savo paties sugalvoto pajuokavimo. Ką tu supranti, sako ant praplikusios galvos dedama skrybėlė. Mano kojos automatiškai trūkteli, kai prisimenu, kad viskas gerai, nes kojų ant kėdės užsikelti taip ir nedrįsau. Kaip gerai, kad man dar labai nedaug metų. Jauna ir naivi, kaip ir priklauso, viskas gerai. Gal ta proga nueisiu dar kartą į „Sangailės vasarą“. Aišku, ne filmo ištarme pasidžiaugti, tiesiog „Skalvijoj“ yra tos labai fainos kėdės, kur galima sėdėti po du. Jų seniai tikrai neužims. Ir kojas užsikelsiu. O jei koks senjoras pradės oriai kosčioti, kad taip negražu, sakysiu jam: „O ko jūs išvis čia atėjot? Čia ne jūsų filmas.“
