Kai kirtis į pabaigą šoka

Valdas Papievis. Odilė, arba Oro uostų vienatvė. Romanas. V.: Alma littera, 2015. 312 p.

Valdo Papievio knygos visada išeina be triukšmo, agresyvių reklamų ar kitokio viešumo. Pasirodo teksto ištrauka kultūrinėje spaudoje, ir to pakanka. Kai knyga išleidžiama, į potencialaus skaitytojo gyvenimą ji tarsi pati ateina – nusiperki knygą, o po paros bičiulis sako: „Jei nori geros knygos į kelionę, tai…“ Ko gero, Papievis tapo savotišku „popsu“, tik ne vien tiems, kurie turėtų potencialiai šluoti „Vilko valandą“, o tiems, kurie ramiai vakarais skaitinėja poeziją ir reguliariai lankosi teatruose. Ramios knygos ramiais viršeliais su ramia „reklama“ – žodinės pažįstamų, kurių nuomone ir skoniu pasitikima, rekomendacijos iš tiesų pakanka. Galų gale pati autoriaus pavardė skamba kaip kokybės garantas. Kaip sakytų prancūzų sociologas Pierre’as Bourdieu – elitinės kultūros lauko žaidėjams. Nemėgstu žodžio „elitas“, bet jis braunasi į tekstą ir į galvą kiekvienąkart, kai į rankas imu Papievio kūrinį.

Įdomu atidžiau pažiūrėti, iš kur kyla papieviška žodžio magija ir kiek ji užburia naujausioje knygoje „Odilė, arba Oro uostų vienatvė“. Kaip paprastai Papievio tekstuose nerasi daug gryno naratyvo. Knyga pradedama neįvardyto veikėjo, sutampančio su teksto pasakotoju, pamąstymais oro uoste ir susitikimu su namsarge Paula. Jis kiek nustebęs, nes sutikimo grįžęs iš kelionės nesitikėjo. Tada laiku šokama atgal ir kone per tris šimtus puslapių pasakojama pasakotojo ir Odilės, elegantiškos devyniasdešimtmetės paryžietės, pažinties istorija. Jų santykiai klostosi nuo paprasčiausių buities reikalų – Odilė pasakotojui nuomoja nedidelį kambarėlį – iki prisirišimo, draugystės, netgi šeimyniškumo. Tada grįžtama į kalbamąjį momentą – paaiškėja, kad Paula norėjo iš Romos grįžusiam pasakotojui pranešti apie šeimininkės mirtį. Toliau pasakojimas rutuliojasi chronologiškai: butą nusiperka nauji savininkai, pasakotojas verčiamas išsikraustyti, bet vis dėlto per plauką lieka savo kambarėlyje. Paskutiniame knygos segmente trumpai minimi kiti knygos veikėjai, su kuriais pasakotojas susipažino dėl Odilės: kambarinė Selma, mėsininkas Liojikas, ponia Furnjė, Sebastianas. Liūdna tiesa – kai miršta vienas žmogus, ypač toks ryškus kaip Odilė, pažįstamų ratas išyra. Juolab kad pasakotojas už visus Odilės draugus ir pažįstamus gerokai, turbūt daugiau nei perpus, jaunesnis. Ne veltui Odilės vardu pavadintas romanas: skaitant aiškėja, kad ji – pagrindinė ašis, aplink kurią sukasi visas veiksmas, dėl kurios susikryžiuoja veikėjų keliai.

Atrodo, banali kasdienybė. Negali to vadinti meilės istorija: pasakotojas Odilei jaučia beatodairišką pagarbą, simpatiją, bet ką daugiau – sunku pasakyti. Odilė kilme, padėtimi, šeimos istorija, išsilavinimu įkūnija jau beveik išnykusią kartą. Ši karta gimė XX a. pradžioje, jos jausena, elgsena, vertybės buvo nuspalvintos amžių sandūros – kaip ją nuolat vadina Papievis, La Belle Époque – kiek naivaus, švelnaus, melancholiško grožio ir graudulio. Tiesą sakant, ir pagrindinis veikėjas yra toks: melancholiškas, romus, mėgstantis senus daiktus, besiilgintis visapusiškai gero gyvenimo, nors, priešingai nei Odilė, materialiajam jo aspektui neturintis finansinių galimybių. Vardas Odilė yra senovinis, kilęs iš tos pačios germaniškos šaknies kaip Otilija ir reiškiantis „turtingas“ arba „sėkmingas kovoje“. Taip pabrėžiamas visokeriopas senosios moters turtas: ir materialusis (Odilė nešioja skrybėlaites, rūpinasi savo išvaizda, mėgsta skanų maistą, gerą viskį, mėsą perka brangiausioje mėsinėje), ir, tikėtina, vidinis – jai rūpi įdomūs pokalbiai, nebanalios kompanijos, be to, ji per ilgą gyvenimą sukaupusi didžiulę patirtį. Jos buvimas – tebūnie tai kasdienis senos ir ligotos moters buvimas – paženklintas kokybės, tikrumo ilgesio ir bandymo jį išsaugoti. Tai aristokratiškos laikysenos, kartais gal kiek paviršutiniškos, bet dėl to ne mažiau gražios, pavyzdys. Išties Odilės gyvenimas buvo aristokratiškas: ji galėjo sau leisti niekada nedirbti, mėgėjiškai piešė, rašė, lankėsi priėmimuose. Ko gero, daugeliui mūsų tai gali pasirodyti lengvas dykas buvimas, tačiau kitados turtingi žmonės taip gyveno. Ar dėl to jų gyvenimuose buvo mažiau kančios? Romanas aiškiai sako, kad ne, kad visiems tenka visko patirti. Ko gero, Odilė – visos į praeitį nueinančios gyvensenos personifikacija, ir pasakotojas iš tiesų ilgisi ir su grauduliu stebi ne tiek senos ligotos paryžietės, kiek ištisos epochos lėtą ir dėl to lėtumo dar liūdnesnį nyksmą.

Susidaro įspūdis, kad visa tai jau kažkur girdėta: vienatvė, neįvardytas personažas, beprasmybe švelniai dvelktelinti flâneur, klajotojo, vaikštinėtojo, buitis, net ir tas pats XIX ir XX a. sandūros, „gražiosios epochos“, ilgesys. „[...] nė numanyt nenumanėm, kad ji – dar viena La Belle Époque, kaip ir prieš pusantro šimto metų nei po Liuksemburgo sodą vaikštinėjančios ponios ilgomis sukniomis ir skrybėlėmis [...] nė manyt nenumanė, kad andainykštė La Belle Époque juos lydi į Pirmojo pasaulinio karo tranšėjas. Kad gyvenam laimingus laikus, mes suprantam tik jiems pasibaigus.“ Iš kur ši citata? Ogi iš 2010 m. pasirodžiusio Papievio romano „Eiti“, kuris, mano nuomone, lieka geriausias autoriaus kūrinys. Tokių sutapimų yra ne vienas. Kartojasi ir vaikščiojimo, ėjimo, klaidžiojimo be tikslo, kuris gilesniame teksto lygmenyje atitinka einantį laiką, negalėjimą jo sustabdyti, motyvas, vienatvės tema. Tik „Eiti“ viskas lyg ir labiau sueina – Pietų Prancūzijos koloritas, dvi susipykusios moterys, į kurių istoriją patenka suvokėjas, ilgi, banguojantys, žingsnių ritmu judantys sakiniai, kartais pertraukiami vieno žodžio ar trumputės pastraipos stabtelėjimo.

Kitaip tariant, analizuojant „Odilę“ po kiek laiko pasidaro aišku, kad šiame romane beveik nieko naujo, lyginant su „Eiti“ ar net dar ankstesniu romanu „Vienos vasaros emigrantai“, nepateikiama. Vienintelis naujas dalykas – padidinta sentimentalumo, kuris lyg ir turėtų byloti apie Odilės įdomumą, rafinuotumą ar jautrumą, dozė. Ypač ryškiai šios gaidos suskamba mažame pačios Odilės rašytame apsakyme. Šis „tekstas tekste“ – kurortinės meilės istorija – yra, žinoma, visiškai klišinio siužeto ir absoliučiai neintriguoja. Tačiau kaip romano dalis jis parodo naivumą kaip šį tą teigiamo, kaip prarastą žmogaus dalelę, kurios ilgimasi. Juk naivi buvo ir La Belle Époque. Tad naivumas ir sentimentalumas ryškėja ne kaip kokia blogybė, kvailumas, o kaip gero gyvenimo ir ramybės nulemta savybė, kurios mūsų skubantis amžius netekęs, tačiau romantikai tebesiilgi. Taigi Odilė turtinga ne tik pinigų: anot pasakotojo, ji tebeturi šio to „mergaitiško“, valiūkiško, iš „teksto tekste“ galima matyti – liūdnai, bet gražiai sentimentalaus, kas konkrečiai šiame tekste įgauna teigiamą vertę. Galima su tuo sutikti, galima nesutikti, bet pripažinkime, kad literatūrą užvaldžiusiai ironijai, kartais peraugančiai į sarkazmą, ir „iliuzijų neturėjimo“ ideologijai antitezė irgi reikalinga. Patiks ar ne – skonio reikalas.

Papievio kalba visada graži ir suvaldyta: šis rašytojas atstovauja geriausiai lietuvių poetinės prozos tradicijai, ją kiek transformuodamas, „nuskusdamas“ su poetine proza dažnai siejamą lietuviško kaimo aplinką ir veiksmą perkeldamas į Prancūziją. Tačiau „Odilėje“, be kitiems romanams būdingų kalbos ypatybių, dar ryškus savotiškas – kartais žavus, kartais kiek erzinantis – aspektas: tarinys nukeliamas į sakinio pabaigą. Panaši tendencija matoma ir ankstesniuose tekstuose, tačiau ten ji mažiau krinta į akis, nes ši specifiška inversija netaikoma kone kiekviename sakinyje. Tokia bendra teksto strategija: svarbiausi dalykai (veiksmažodis – gramatinis sakinio centras) lieka pabaigoje. Liūdna heidegeriška tiesa: gyvenimo pabaiga įprasmina gyvenimą, netektis ir liūdesys žmogų brandina. Senatvė rodoma ne kaip beprasmis (kaip dažnai paslapčiomis ar viešai linkstama manyti) buvimas, o kaip emociškai labai intensyvus etapas. Odilė ir jos draugai ruošiasi mirčiai: tvarko daiktus, surašo testamentą, draugams ir artimiesiems pasako savo paskutinę valią. Artimųjų santykis su mirtimi labiau praktinis: tenka spręsti laidotuvių, testamento, buto, įvairias finansines problemas. Kai vieno žmogaus sakinys užsibaigia, kitų dar tęsiasi, keliauja iki to paskutinio veiksmažodžio. Būtų galima ir kitaip interpretuoti, pavyzdžiui, sakyti, kad inversijos kuria poetišką efektą, melancholišką nuotaiką, atkreipia dėmesį į pačią kalbą, ieškoti metatekstinių strategijų ir t. t. Visa tai, žinoma, tiesa. Tačiau kartais atrodo, kad tas pabrėžtinas veiksmažodis pabaigoje jau truputį ir per gerklę lipa, ypač knygos pabaigoje, nors pradžioje dar jauteisi pakerėtas.

Visgi romanas žavi įdomiomis metaforomis, romantišku Paryžiaus koloritu, jame perteikiamos tos keistos būsenos, kai esi dar gyvas, bet lauki mirties, kai gyveni, bet jauti, kad laikas slysta pro tave, nieko per daug nepalikdamas ir tavęs tarsi nepaliesdamas. Tarpinė „poetinė proza“ puikiai tinka tarpinėms būsenoms, kurių kiekvienas turbūt patiria, parodyti. Todėl, romaną skaityti įdomu, jis vertas skaitytojo laiko ir pastangų, nors tikrai niekaip negali pretenduoti į geriausio (ar netgi labai gero) Papievio teksto statusą.