Iš ciklo „Vasaros paistaliojimai“

Apie rašymą

Neseniai kažkuriame interneto portale akis užkliuvo už straipsnio, teigiančio, kad kiekvienas iš mūsų privalo nuolatos rašyti, nes kasdienis rašymas išlaisvina, lavina, skatina ir t. t. – išvardinta bent dešimt punktų, kodėl tai teigiamai veikia žmogaus gyvenimą. Nesigilinau, nes kategoriškai atmetu interneto pranašų tiesas, kurios prasideda: „Naujausiais moksliniais tyrimais nustatyta…“, o toliau – niekai, iš pirmo žvilgsnio atrodantys solidžiai, paperkantys lengvatikius. Tuščia jo, rašymas – tai ne mirtina liga, kurią lengva įkalbėti silpnesnių nervų interneto skaitytojams. Rašymas yra nelengvas darbas ir jį ne kiekvienas savo noru, neverčiamas, neatlygintinai puls dirbti, pagaliau kai šeši su viršum milijardų ims rašyti, kas juos skaitys? O dar ar visi moka rašyti, juk tam tikra žmonijos dalis yra beraštė. O iš tų pamokytų kiek dar beraščių! Didelė dalis neturės apie ką rašyti, juk užtenka pasidairyti po rašytojų daržą, kiek tarp jų neturinčių apie ką rašyti, bet atkakliai sau ir kitiems įrodinėjančių, kad jie dar šį tą gali. Niekai, seniai nieko negali! Tik patys to nenori pripažinti. Kas lieka? Tiesą sakant, ne kažin kas: pirmiausia perskaitę straipsnį ir patikėję, kad rašymas yra išganymas. Ko gero, viskas. Dar gali prisidėti draugės ir draugai, sekėjai. Bet tai žmonijos mažuma, dar negausesnė už seksualinę mažumą. Taigi viso popieriaus neišnaudos, liks būtiniausiam – tualetiniam, jei greit nesugalvos jam pakaitalo. Savo rašymais neužkraus ir interneto, nes jis tik reklamoje yra begalinis, o jau dabar kraustosi į debesis. Ar nepritrūks temų, ar neims viens nuo kito nusirašinėti? Klausimai rimti, nors lietuvis išradingas. Tarkime, pritrūkęs, apie ką rašyti, griebiasi kaimynų. Neinant gilyn, bet pradėjus nuo tarpukario, rašė Povilaičiui ar kitam saugumo vadui: mano kaimynas A. N. priglaudžia proklamacijų, nukreiptų prieš valdžią, platintojus palėpininkus ar pogrindininkus. Kiek vėliau NKVD rašė: mano kaimynas A. N. buvo aktyvus Smetonos režimo šalininkas ir persekiojo darbo žmonių gynėjus. Dar vėliau gestapui: mano kaimynas A. N. – komunistas. Pasibaigus karui vėl NKVD: mano kaimynas A. N. fašistinių grobikų pakalikas, miškinių rėmėjas. Dar vėliau jau KGB: mano kaimynas A. N. platina antitarybinę literatūrą ir antitarybinius anekdotus. Dar vėliau Laurinkui ar Pociui, ar Grinai: mano kaimynas A. N. kolaboravo su KGB ir buvo jų slaptasis agentas. Jeigu tas nepadeda, galima paprasčiau: mano kaimynas pedofilas. Arba: mano kaimynas muša žmoną, padirbinėja eurus, platina kontrabandines cigaretes. Svarumo dėlei galima viską į vieną popierių surašyti. Juk popierius kantrus. O sudėjus visus skundus į knygą turėtumėm antrąją „Kalvio Ignoto teisybę“. Vardą galima keisti. Tikriausiai pamiršau paprotinti, kad pasirašyti tokį popierių nėra reikalo. Kaip, beje, ir interneto komentarus. Anoniminių rašinių žavesys: pareiški savąją poziciją ir niekas neverčia dėl jos diskutuoti. Prisipažinkime, kad diskutuoti mėgsta tik demagogai ir apsigimę diskutantai, kurie nėra teisūs, tik moka prastūminėti savo teisybę. O čia nereikia stengtis: pyst į kaktą ir jautiesi lyg po meilės akto – tuščias ir lengvas, nes kažkas gromuliuoja, darosi galus, verkia, rauda, raunasi plaukus, samdo teisininkus, kriminalistus, kad nustatytų komentarų autorių, o tu patenkintas švilpauji, nes pasitenkinai pigiai ir greitai, pavadindamas kokį nors visai niekuo dėtą straipsnio herojų pedofilu, vagimi, kagėbistu ar paprasčiausiai idiotu. Ko daugiau reikia? Kodėl rašo apie jį, o ne apie mane? Tegul žinosi. Po visko, kas išdėstyta, galima daryti vienintelę išvadą: rašyti būtina, visiems ir kiekvienam. Mokantiems, o ypač nemokantiems (nes kaip kitaip išmoksi), apie save, bet, pageidautina, apie kitus, nes apie tave teparašo kiti, bus objektyviau. Apie gyvąją ir negyvąją gamtą ir apie dangaus reiškinius, savo sapnus, baimes bei lūkesčius, apie žemiškąją ir dangiškąją valdžią (atsargiai pasveriant žodžius, ypač apie pirmąją). Apie viską, kas mus supa, kas buvo, kas bus, ko nebuvo, ko jau nebus, ko reikia, ko nereikia. Ir panašiai. Nes pradžioje minėto straipsnio autorius yra teisus: rašymas atpalaiduoja, pavyzdžiui, nuo kaltės. Juk nusikaltėliui siūloma raštu prisipažinti ir pažadėti daugiau nenusikalsti. Ar reikia daugiau argumentų? Ir kokių?

Greitai

Greitai galima nukeliauti, pavyzdžiui, į dausas. Į komunizmą, nors ir buvo žadama, nei greitai, nei iš viso nenukeliavome, užtat greitai atsidūrėme NATO ir Europos Sąjungoje, galima sakyti, net nemirktelėję. Galima greitai apsirengti, taip pat ir nusirengti nereikia lėtai, ypač kai kuriais, sakytume, ypatingais atvejais, kad ilgai besikrapštant nepraeitų noras… Greitai galima užmigti, bet galima ir prasivartyti visą naktį, skaičiuojant vinis lubose. Greitai galima atlikti darbą, bet greitą darbą velnias giria. „Greitai“ – lengviausia atsikalbinėjimo forma, mėgstama sukčių ir pažadukų. Laukiate, kada ims riestainiais lyti? Greitai. Kada nustos lyti? Greitai. Kada kris kainos ir augs pensijos? Greitai. Kada atšils? Greitai. Ir taip toliau. Bet greitai. Galima greitai daryti ir galima greitai sulaukti, nes greitai yra universalus matavimo vienetas, kuriuo trumpinamas laikas. Ne matuojamas, o būtent trumpinamas. Žodžiais ir pažadais, o ne realiai. Vienais atvejais tas „greitai“ džiugina, kitais be galo liūdina. Nesinori, kad greitai baigtųsi malonumas, bet neganda tegul praeina greitai. Greitai ateis pilnametystė ir greitai sulauksi pensijos, greitai atleis iš darbo ir greitai išrinks Seimo nariu. Yra greitai virškinančių ir greitai pasisotinančių, nebūtinai prie valdiško lovio – taikosi, kad už savus, kruvinai uždirbtus. O kiek greitai, net trumpiau nei iš pirmo žvilgsnio įsimylinčių, bet šalia tokių yra nemažai dar greičiau išsiskiriančių, kuriems pakanka vieno žodžio, ką ten žodžio – žvilgsnio! Šalia būtina paminėti greitai gebančius susirasti (nebūtinai partnerius, gali pašaukimą ar laimę). Yra ne tik greitai nusikalančių, bet ir greitai atgaunančių jėgas, tik retas kuris išduoda paslaptį, kaip tai jam pavyksta. Prie to paties būtina nepamiršti greitai susergančių ir greitai pasveikstančių, bet ir nereikėtų painioti, nes tai skirtingos kategorijos. Statistika nutyli, kiek iš šimto piliečių yra greitai susivokiančių ir kiek pavėluotos reakcijos. Kiek linkusių susimauti, bet tuo tikriausiai nė vienas nepuls girtis. Greitai pasitenkinantys irgi nelinkę girtis, nes tai nereiškia, kad abi pusės tai pajunta vienu metu, o iš čia ir kyla nemažai konfliktų. Ar daugeliui iš mūsų pavyksta greitai persiorientuoti ir teisingai pasirinkti pusę? O kiek iš šimto apklaustųjų prisipažins, kad linkę greitai nusitašyti ir nusmigti? Tą gali parodyti tik praktiniai užsiėmimai. Dabar iš kitos operos. Laikas, pavyzdžiui, teka ne visada greitai. Jaunavedžiams laukiant pirmosios nakties jis slenka lėčiau nei sraigė, vyrui laukiant žmonos prie batų parduotuvės irgi ne greičiau, darbo dienos laikas iš viso stovi vietoje. O palaimos akimirkų laikas lekia pirmuoju kosminiu greičiu, atostogų laikas irgi neatsilieka, visas gyvenimas yra toks, jeigu gerai pasvarstai: nespėji apsidairyti ir pasidžiaugti, o čia karstas į pakinklius daužosi. Bet blogiausia, kad žmogus nieko negali pakeisti, nieko sulėtinti lyg filme nei pagreitinti negali, nes tai viršija jo galimybes ir dar negreitai ateis laikas, kai situacija pasikeis. Mokslas atras būdų, kaip pailginti malonumą, pavyzdžiui, arba sutrumpinti laukimo laiką (vyro, laukiančio žmonos prie batų parduotuvės). Tikriausiai be ypatingų išvedžiojimų turi būti aišku, kad kai kuriose situacijose mokslas yra bejėgis. Išradinėk dviratį ar lėktuvą, bet jeigu tai vyksta pernelyg greitai, vadinasi, taip ir liks, jeigu priešingai – irgi niekas nesikeis. Tokia pasaulio tvarka, kuri greitai nesirengia keistis. Tad kas iki mūsų paistaliojimo greitai nusirenginėjo, tas toliau taip elgsis, kas iki mūsų greitai nuleidinėjo, nuvildamas partnerius, tas irgi nesikeis, kas nusipelnė sulaukti greito atpildo, tam irgi neteks laukti, kam būrėjas ar likimas lėmė greitai praturtėti (ar nuskursti), tas tegul nesitiki nuo to išsisukti, nes tokios yra mūsų gyvenimo taisyklės ir niekam nevalia jų pakeisti.