Galios negalia: paminklas besituštinančiam darželinukui
Vilniuje yra daug paminklų. Paminklų, kurių pradinėmis reikšmėmis niekada pernelyg nesidomėjau, o jei apie jas ir buvau kur nors girdėjusi ar skaičiusi, tai netrukus jas pakeisdavo naujos daug gyvybingesnės, spalvingesnės ir paveikesnės prasmės. Paminklai turi daug įvairių savybių, iš jų kaip vieną įdomiausių galėčiau išskirti gebėjimą kaupti, telkti ir simbolizuoti daugybę miesto gyventojams nutikusių patyrimų, kilusių idėjų ar atsitiktinai į galvą toptelėjusių praplaukiančių minčių. Visos jos nusėda kukliai sustingusiose figūrose ir jose maišosi, verda, kol akmeninis žmogus atsimerkia, apsižvalgo, delnu perbraukia plaukus – žodžiu, atgyja. O atgyti paminklai gali tik per sąveiką su žmonėmis, radę vietą jų gyvenime. Paminklo atgijimas visada yra ne tik kodėl?, bet ir – užvis svarbiausia – kam? Paminklas atgyja konkrečiam žmogui ar žmonėms, radęs vietos jų patirtyje ir vaizduotėje. Tas pats paminklas gali atgyti daugybę kartų skirtingiems žmonėms ir apsireikšti skirtingais pavidalais. Kolektyvinėje sąveikoje paminklas visada yra ne atgijęs ar atgysiantis, o veikiau – vis atgyjantis.
Kartą su draugais sėdėjome Trakų gatvės parkelyje ant pievutės, už paminklo visuomenės veikėjui, bankininkui, filantropui Juozapui Montvilai. Rūkėme kaljaną, į orą kilo apvalūs debesėliai, tvyrojo pernokusių bananų aromatas. Staiga mūsų palaimingą popietės ramybę sutrikdė iš niekur nieko prieš akis išdygusi jauna moteris su mažu vaiku. Ji nė kiek nesutriko mus pamačiusi. Negana to, toliau nepermaldaujamai matematiškai vykdė iš anksto suplanuotus veiksmus – pasikeitusios aplinkybės jų nepakoregavo nė per nago juodymą. Per kelias sekundes prieš pat mūsų akis vaikui buvo numautos kelnės ir – beveik vienam mano bičiuliui ant kelių! – vaikui padėta išsituštinti. Vėliau pasiteiravusi sužinojau, kad moteris esanti darželio auklėtoja ir šiuo metu išvedusi vaikus pasivaikštinėti po senamiestį.
Kodėl visa tai pasakoju? Nes manau, kad tai puikus pavyzdys, tinkamai iliustruojantis mintį apie atgyjančius paminklus. Nesvarbu, kad kitados buvau skaičiusi, kam skirtas šis vienas iš daugelio Vilniuje išsibarsčiusių paminklų, vien susidūrus su taip karštligiškai, beatodairiškai ir be skrupulų prieš akis besituštinančiu darželinuku visos anksčiau paminklui priskirtos prasmės nulipo šiam nuo kelių, užleisdamos vietą naujai, keistai atmintin įsirėžusiai patirčiai. Nuo papasakoto įvykio prabėgo kokie šešeri metai, tačiau šis paminklas man vis dar yra besituštinančio darželinuko paminklas. O buvusiam darželinukui veikiausiai – jei jis ką nors atsimena – tai paminklas tualetui ar jaunosios darželio auklėtojos skubėjimui, vos jam davus suprasti, kad nori „kai ko rimtesnio“.
Ideologiniai paminklai funkcionuoja kaip savo pirminės prasmės netekę orientyrai. Jie nėra tušti, juose rusena pirminė Galios priskirta reikšmė, tačiau vieną stebuklingą akimirką ją praryja kur kas gyvesnės, tikresnės, ne iš aukštai nuleistos, o kasdienėse praktikose užgimusios reikšmės ir prasmės. Paminklai niekada nėra tušti, tačiau, ėmus trauktis pradinėms jų reikšmėms, jie tampa talpūs. Tai nepaprasti prasmių konteineriai. Kaip saulės baterijos renka saulės energiją, taip miesto erdvėse išmėtyti paminklai sugeria ir kaupia prasmes ir reikšmes. Tačiau šis kaupimas kiek kitoks nei, tarkime, kitų miesto objektų – suolelių, medžių, tiltų, namų, žibintų etc., – kurie taip pat gali sėkmingai telkti asmenines ir kolektyvines patirtis. Šiame kontekste paminklai užima išskirtinę vietą. Dėl savo paskirties ženklinti, reprezentuoti, įpaminklinti, suvaldyti, pagerbti jie tampa itin talpiomis miesto informacijos kaupyklomis, konteineriais, po kuriuos kasdien, net patys to nežinodami, rausiamės, norėdami juose atrasti save pačius.
Kalbėdami apie paminklus viešose miesto erdvėse, mes numatome galingųjų strategiją. Galia organizuoja atminties įpaminklinimo procesus ir juos nuolat aktyviai vykdo. Ji brutaliai „siūlo“ bendrą naratyvą. Atsvara šiam procesui įprasta laikyti Galios veikimą skirtingais laikotarpiais. Vienai epochai būdinga Galia negailestingai žymisi teritoriją, kuria orientyrus, kurie neparankūs kitos epochos Galiai. Tačiau, valdžiai ar valdžioms priiminėjant vienas kitą paneigiančius sprendimus (nugriaunant senuosius paminklus ir jų vietoje pastatant naujus), Galios veikimo tikslas išlieka toks pat – visiems papasakoti didįjį naratyvą. Dėl šios priežasties nederėtų priešinti Galios, sovietinėje Lietuvoje pastačiusios Žaliojo tilto skulptūras, ir Galios, šių dienų Lietuvoje siekusios jas nukelti. Abiejų šių galių strategija yra ta pati. Siekis valdyti, pajungti, įsitvirtinti, brėžti liniją.
Tad kas šioje situacijoje galėtų būti atsvara Galios vykdomiems veiksmams ir strategijoms, jei ne kitos Galios veiksmai? Filosofas Michelis de Certeau galingųjų strategijai, besiremiančiai stipriomis ir gerai organizuotomis jėgomis, priešina vikrią ir kintančią silpnųjų taktiką. Medijų mokslininkas Johnas Fiske komentuodamas šį de Certeau ėjimą pabrėžia, kad „partizaniška taktika yra silpnųjų menas: jie niekad nestoja į kovą su galingųjų jėgomis atvirai, nes pralaimėtų, bet ugdo pasipriešinimą socialinės tvarkos, kurioje dominuoja galingieji, viduje ir prieš ją“. Knygoje „Populiariosios kultūros supratimas“ Fiske rašo apie populiariojoje kultūroje įžvelgiamą pasipriešinimo potencialą: „Homogeniška, išorėje pagaminta kultūra negali būti parduota masėms kaip baigtas gaminys – tiesiog kultūra ne taip veikia. Žmonės irgi nesielgia ir negyvena kaip masė, kaip sankaupa susvetimėjusių, vienmačių asmenų, kurie vadovaujasi vienintele klaidinga sąmone ir žiūri į juos pavergiančią sistemą kaip nieko nenutuokiantys (o gal net patenkinti) naivuoliai. Populiariąją kultūrą kuria žmonės, o ne gamina kultūros pramonė. Kultūros pramonė gamina tik tekstų arba kultūros išteklių repertuarą, kurį įvairios žmonių formacijos naudoja arba atmeta nuolat kurdamos savo populiariąją kultūrą.“ Taigi Galios nuolat iš viršaus nuleidžiami jau pagaminti produktai (tiek materialūs, tiek kultūriniai) pagal pradinį užmojį yra užbaigti. Tačiau dažnai pamirštama, kad vartotojas gali ne tik pasyviai vartoti, bet ir perdirbti, transformuoti, elgtis su pasiūlytais turiniais ne kaip su užbaigtu objektu, o kaip su kultūriniu ištekliumi. Galia gamina prekes ir stato paminklus, tačiau žmonės (silpnieji) turi tikrąją galią visa tai vartoti, nevartoti, pritaikyti, perkurti ir transformuoti. Tai tikrų tikriausias paradoksas, nes šiuo požiūriu Galia visada yra silpna, o silpnieji – savaip galingi.
Galia rūpinasi, kad miesto erdvė paminklais būtų nužymėta kaip kultūriniais, istoriniais ir dvasiniais orientyrais, susidėliojančiais į bendrą pasakojimą. Tad savo ideologinį drabužį pakeitusi Galia skirtingais savo egzistencijos laikotarpiais siekia, kad visi jos didžiojo pasakojimo nuoseklumui ir bendrai linijai prieštaraujantys ankstesnės Galios ar galių pastatyti ženklai (paminklai) būtų pašalinti. Kad mieste neliktų to, ką de Certeau vadina tikrąja miesto esme, – laiko daugialypumų. Tai Galios utopija, kurios niekada negalima įgyvendinti iki galo, tačiau, nepaisant neįmanomybės, Lietuvoje visais laikais šį uždavinį buvo bandoma aktyviai įgyvendinti, o įkarščio tuo pasirūpinti Galiai visada pakako. Dėl vienokių ar kitokių istorinių aplinkybių dažniausiai naujoji Galia nesusidurdavo su didesniu pasipriešinimu nugriauti anksčiau stovėjusius paminklus ir jų vietoje pastatyti kitus, labiau atitinkančius naująjį didįjį pasakojimą. Tačiau akivaizdaus pilietinio pasipriešinimo nebuvimas ar erdvių ženklinimo proceso ignoravimas negali būti laikomas entuziastingu pritarimu naujajam didžiajam pasakojimui, vis iš naujo mūsų mieste sekamai naujos ideologijos pasakai. Veikiau tai puiki terpė vystytis ir įgauti vis naują pagreitį partizaninėms technikoms. Kurti, perkurti, transformuoti ar ignoruoti paminklais norimas visuomenei įskiepyti reikšmes ir vertybes. Akimirka, kai bankininko Juozapo Montvilos paminklas transformuojasi į besituštinantį darželinuką, nėra reta ar kuo nors išskirtinė. Tai dedasi nuolat. Ir šis paminklų talpumas puikiai atskleidžia Galios negalią.
Siekiant nuversti Žaliojo tilto skulptūras norėta nuversti ne tik ankstesnės ideologijos bandytą jomis įtvirtinti žinią, bet ir prasmes ir idėjas, sentimentus ir abejingumą, kuriais jas, kaip iš aukščiau nuleistą duotybę, apdovanojo vartotojai. Pasak Fiskės, esama dviejų pagrindinių kultūros gamybos būdų – to, kuriuo galios struktūros primeta silpniesiems jau gatavus produktus, ir to, kuriuo silpnieji vartodami ir priskirdami visai kitas prasmes tuos produktus transformuoja. Galia pastatė Žaliojo tilto skulptūras, o jų pirminę žinią transformavo, partizaniškai savo buvimu bei gyvenimu perkeitė ir sau emociškai pritaikė patys miestiečiai. Ir štai. Naujoji Galia siekia nugriauti ankstesniosios sukurtą paminklą. Tačiau ar tiek metų (net 63!) išstovėjusios skulptūros vis dar gali būti laikomos ankstesnės Galios kūriniu? Tikrai ne. Per visą šį laiką Žaliojo tilto skulptūras kūrė, perkūrė ir pirminę jų žinią savo sąmonėse sutrypė patys vilniečiai.
Daugiau nei pusę amžiaus išstovėjusiam Galios primestam simboliui įgytas atsparumas, o pirminės jo reikšmės transformuotos, perkurtos ir įgyventos taip, kad gali būti laikomos liaudies kultūra. Šis revoliucinis potencialas ir abejingumas dirbtinai konstruojamiems simboliams valdininkams kelia įtarimą. Jie pasiryžę naudodami senas prasmes ir idėjas pritaikyti naujas formas, kad atkreiptų dėmesį. Kad naujosios skulptūros ar jų nebuvimas būtų paveikūs. Kad skulptūras arba jų nebuvimą pripildytų nauji veidai. Kad niekas netrikdytų naujojo didžiojo pasakojimo. Ir tam, kad būtų išnaikintas abejingumas Galios pavidalams.
Ėmus diskutuoti apie Žaliojo tilto skulptūras ir jų nukėlimą, viešai deklaruotas siekis panaikinti senosios Galios ženklus mieste, ženklus, kurie skaudina žmones. Tačiau labai giliai dabartinė Galia intuityviai jaučia bendrystę su buvusia (sovietmečiu veikusia) Galia. Čia turimas omenyje ne išorinis panašumas, o pats buvimo galios pozicijoje faktas. Dėl šio principinio bendrumo miestiečių įgytas atsparumas senosios Galios ženklams, jų transformavimas savo gyvenimais kelia nerimą dabartinei Galiai, taip primindamas jos pačios negalią. Primindamas, kad kiekviena Galia, kad ir kiek stengtųsi mieste sukurti vieną laiką ir vieną pasakojimą (savo Galios laiką ir savo Galios pasakojimą), iš tiesų yra bejėgė tai padaryti, kad tikroji galia slypi miestiečių (silpnųjų) rankose. Dabartinė Galia besidangstydama tvirtinimu, kad Žaliojo tilto skulptūrų egzistavimas miesto erdvėje skaudina miestiečius, pati norėtų tikėti, kad taip ir yra. Kad bet kokia Galia (taip pat ir dabartinė) yra tokia galinga, jog prieš 63 metus pastatyti paminklai vis dar telkia pirmines prasmes, kurios esti tokios paveikios, jog vis dar gali skaudinti. Žinoma, sunku būtų nuneigti faktą, kad ant Žaliojo tilto stovėjusios skulptūros ir pats jų buvimo faktas dar galėjo skaudinti. Tačiau ne paslaptis ir tai, kad daugelis nepagalvojo, jog šios skulptūros gali juos skaudinti, kol Galia į jas neparodė pirštu.
Dabartinė Galia kovoja ne su buvusia Galia, kuri pastatė Žaliojo tilto skulptūras, o su faktu, kad žmonėms taip lengvai nepraplausi smegenų. Dabartinė Galia priskiria buvusiai Galiai tokią galią, kurios neturi jokia Galia, tam, kad pati pasijustų galinga. Miestiečiai transformavo skulptūrų pirmines reikšmes ir jas užpildė savo gyvenimais. Deklaruojant kovą su neegzistuojančiais priešais taikomasi į pačius gyventojus ir jų patirtis. Vienas savo dabartinei žmonai paskyrė pirmą pasimatymą prie Žaliojo tilto studentų, kitas ant šio tilto paskutinį kartą matė mylimą tėvą, trečias prieš susipykdamas su draugu čia fotografavosi, ketvirtas eidamas į darbą nužiūrinėdavo šias skulptūras, o penktam jos buvo tokios įprastos ir savos, kad jų nė nepastebėdavo. Tenka pripažinti – Žaliojo tilto skulptūrų nukėlimo atverta tuštuma funkcionuoja kaip neregimas reklaminis skydas, kuriame puikuojasi garsioji Šimašiaus šypsenėlė. Ir ši situacija kur kas pavojingesnė, skaudesnė ir labiau traumuojanti nei 63 metus stovėjusios skulptūros, kurias miestiečiai seniausiai spėjo pripildyti savų – asmeninių ir kartu kolektyvinių – prasmių ir pajautų.
