Eilėraščiai

 

●

 

norisi kalbėti apie dokumentiką nedokumentiškai,

nors primėtyta popieriaus gniūžčių ir gruodis,

norisi kalbėti apie dokumentiką buitiškai,

kur sąsiuvinis tik ir reiškia sąsiuvinį,

o gėlių laistytuvas – gėlių laistytuvą,

kur šakutė duria, raktas atrakina duris,

o celofano maišelis pustomas vėjo,

nesinori tapt dokumentika,

nes šitoj priebėgoj už tavo kino juostos

daug šmėklų daužo į plaučius,

mano, kad padeda atsikosėti nuo senos juostos dulkių,

o iš tikrųjų bando ištrint VHS,

kurioje aš sėdžiu rūkydama ir pasakoju

apie prietarą,

kaip negalima dviese atsidurti viename kadre,

kaip mano tėvai niekada neatsidūrė,

bet tu tada labiau tikėjai mano kojų dokumentika,

kuri teigė ką kita

 

 

●

 

Louis Stettner. Prie spaudos kiosko. Niujorkas. 1954

tavo aplinkkeliuos būsiu maža

vandens kolonėlė,

kurią užkliudysi vairuodamas

savo mechaninį kūną,

siela veiks be baterijų,

pasaulis vėl sunksis į trauklapius,

kris mano dugnas,

bet stovėsiu tvirtai įsikibus į žolę.

vandens kunkulas kruvinas

ritmiškai muš pro sienelę

ir mes, atsitrenkę

į vėžio atogrąžą,

trumpam pakeisim kryptis

geležinėm rankutėm mojuodami

 

 

●

 

negaliu surišt jos plaukų

kai ji prašo

nei rankų

vėjas jas rūko ir rūko

ji kraustos pati

iš žarijų

palaikančių kūno

rusenimą

greit pūslės

pavirsta randais

ir ji vėl pažymėta

kai baigiasi dūmai

vis tiek lieka vardas

kuris jai netinka

išrovus šaknis lieka žemė

kuria ji nevaikšto

nes visada buvo vėjas

gaisrams užgesinti

ir vėjas

kurstantis degti

 

 

●

 

mano galva per didelė jūsų durims

mano galva tik begalinis bandymas surasti namus

dėl virtuvinės šviesos dabar galėčiau viską atiduoti

nereikia visko, reikia tik kai ką išmesti

kaip perstumdant baldus

sukeisti vietom instrumentus

išrauti kai kurias vinis

ir numalšinti plaktukus

mano galva per didelė jūsų durims

mano galva ant durų kilimėlio

vis taip pat vienodai baigiasi

mano galva sunkus fortepijonas

kuriuo jūs netyčia užgrojate praeidami

ir paliekate atvirą dangtį

 

●

 

aš esu šalutinis poveikis, kilęs iš viršžmogiško kartojimo, koks

aš esu ir kaip saugo mantros nuo to, ko norėčiau būti paliestas,

pagaliau ir aš pažinus tamsiems akių objektyvams, nors jie ir

nesuteršia įkalčių, tėra tik darbiniai akimirkų nuorašai,

aš netikiu, kad priežastys turi pasekmes, kad kada nors nuo jų atsispirsiu,

todėl negaliu ginčytis su tais, kurie mano esą, bet tada ir

aš esu, mane taip veikia burtažodžiai, kad noris

įšokti į juodą mago cilindrą, išlaižyt energetinę prarają,

užkimšti skyles ir įgrūsti po lazdą visiems 9 pragaro ratams,

kadangi kartodamas aš esu tampu tuo, kuo nenoriu tikėti:

atsitiktiniu padariniu kadaise apsikeistų telefono signalų, laiškų

vienam tolydžių, pakartotinių, kitam epizodinių ir konfliktiškų,

aš tesu radijo bangos skambučių, dėl kurių pasiklysta bitės ir traukias pasaulis,

jis neatgims tarp žvaigždžių ir nė vienas negausim skafandro,

ieškot išeičių teks po žemėm, kur niekam nerūpi, kas aš esu,

iš kokių vandenų mano kraujas, apsėmęs bevardę palatą

 

 

●

 

neišeik dar iš proto, pabūk dar,

prašau mėlynakio berniuko,

jis galėjo būti bet kuris iš matytų, bet taip nenutiko,

jis išnyks, vos pajus, kad blogai fokusuoju jo sielą,

kad dažniai per daug žemi ar raudoni, o vynas per skystas,

tą sekmadienį jis teprašė žodžio,

kad savo kūnu papasakotų mūsų tariamą

geltono kvadrato baltame apskritime istoriją,

jei užsidengčiau akis nuo šviesos, jis išvestų iš šio labirinto,

bet prašiau per daug, išsigando,

tiktai neišeiti iš proto,

palikt mane ten,

jis atsakė, kad dar pagyvens.

„Neversiu popieriaus peiliu“, – jis atsakė.

 

 

●

 

nuo tos dienos,

kai mus apsėmė prakaitas,

toks jausmas,

lyg filmuotum liežuviu

kiekvieną tirpstančią ląstelę,

pavogčiau kamerą ir šokčiau

ant lūžtančio

įgarsintos žirafos sprando

arba ant tigro gelstančio bėgimo,

tu atsakytum, kad tie pėdsakai

tik juostos raiškalai,

nugrimzdusių į tamsą

gyvių kraujas,

kontaktiškai sukrešęs

tarp mūsų Nojaus arkų.

 

 

●

 

šiandien surado paskutinį augintinį – tigrą,

išplautą į krantą,

tiksliau, atpažino iš kailio,

tai vienas tikrų individų,

kuriuos iki šiol studijuoju.

tam tereikia apsemto buto,

kurį gali keist į žemėtą,

neturėti vaikų.

nutraukt visas sutartis su cirko gyvūnais

ir pamiršti apie dvejas kojas.

atsiverst seną dievų testamentą,

kuris prašo gedėti banginio,

laikančio šitą pasaulį,

kol atropos begalinis vėžlys

su galaktikos kiauto žvaigždynais.

reiktų pasiskaityt jo įstatymus,

atsiduot religijos mokslams,

bet jeigu nori toliau studijuoti –

marš į kariuomenę su tigrais

išmokti pačių paprasčiausių refleksų.

 

●

 

kiek prisimenu, tuos popierius turėjai pirmam skyriuj

po to neprisimenu, kad būčiau kur mačius namie

o ten kaip juodoji dėžė ar slaptieji archyvai

tavo neapdairumas įkvepia mane

vis ieškoti spintelėse to, kas neįrašyta net ligos istorijoj

o kartais įvyksta stebuklai, pati mačiau

pusė tabletės ryte, pusė per pietus

ir mums nebereikia jokių dokumentų

kurie įrodytų, jog dar turime stimulo

priverst šiuos namus plūduriuoti

 

 

●

 

nenoriu paleist savo kūno iš kadro

prieblandoj kitapus gatvės

pasiklydus Kieślowskio

medžių viršūnėse

pirštais iš tolo vedžiojant retą

šiugždančių lapų prozą

visa tai tik šviesos ir tamsos

kompromisai

jokių optikos paslapčių

yra garsas vėjas

užrašęs pusę tylos

kino klasikos juostose

yra medžiai kaip ilgas procesas,

supimas,

neįstengiant pamiršt

apie žemę