Du žvilgsniai
DOMINYKAS GUTAUSKAS
Du aukštai
Plaukiojantys daiktai. Kelios dešimtys sodybų, mažos kapinės, kalnas, plati upė, dar platesnė pieva. Ant kalno visi susirinkdavo, dainuodavo, į ugnį nespjaudydavo. Upėje šokinėdavo lašišos. Žmonės pro namo langą matydavo lašišas. Prieš pusę šimto metų pastatė elektrinę, didelę elektrinę, kad betoniniuose rajonuose lempos šviestų. Elektrinė tokia milžiniška, kad jos užtvanka – visos marios. Netinkamoj vietoj pasitaikė tos sodybos ir kalnas, viską apsėmė vanduo, žmonės paliko savo namus, tik bažnyčią nusinešė ten, kur vanduo nepasiekia. Kalnas pavirto į plūdurą, kad laivai neužplauktų ant seklumos, šulinių ritiniuose apsigyveno šamai, kapinėse unguriai ir vėžiai. Ne vienus metus vandens paviršiuje plaukiojo daiktai – mediniai suoliukai, namų rąstai ir palangės, šulinių dangčiai.
Žmonės gavo naujos žemės, silikatinių plytų, asfalto ir netikrą jūrą. Įvairiai reagavo į susiklosčiusią situaciją: vieni gėrė degtinę, kiti toliau su pincetu rūtų darželius ravėjo. Po pusės šimto metų gali pamatyti seną moterį darže ir pro ją pravažiuojantį riedlentininką su full capu, virš šamų, šulinių ritiniuose plaukiojančius katerius ir vandens motociklus, aerozoliu apipurkštą sieną ir šalia besiganančią karvę.
Užpelkėję šuliniai, įvairiomis formomis trupantis asfaltas – sūkuryje, bendroje visumoje atsidūręs kiekvieno pasirinkimas. Du aukštai, du laikai.
AINĖ JACYTĖ
Nestandartinis žemėlapis
Šiame žemėlapyje – geometrinių formų vietovė, besisklaidanti šaltais, atšiauriais atspalviais. Čia išblunkančiais, čia sugeriančiais visų pilkų tonų paletę ar išspjaunančiais juodą. Akliną ir uždarą juodą. Kai kuriose vietovėse žemėlapis prasprogsta blyškiai raudonomis dėmėmis, kad pilkynė neįsisiautėtų.
Dvi akys, įsistebeilijusios priešais, ir viena, žvelgianti iš apačios, – lyg tarp kitko. Nieko nesakančios, tik sekančios kiekvieną žiūrinčiojo krustelėjimą bandant nepaklysti atvirose erdvėse; linijų tankmėse, jų sankirtose; lipant stačiais kampais, leidžiantis vertikalėmis ar basomis pėdomis balansuojant horizontalėmis, besitęsiančiomis per visą žemėlapį.
Nuslydus žvilgsniui, krintama į baltą tuštumą. Tankią, neturinčią properšų, klampinančią ir neišmatuojamą. Tuščią, bet sujungiančią visus žemėlapio elementus į aštriakampį kvadratą, kad beklaidžiojant paskiromis formomis akys neišklystų, ieškodamos centro. Jis apgaudinėja, klaidina.
Ilgėliau žiūrint į Dominyko Gutausko žemėlapį, pilkieji plotai ima slankioti, keisdami vienas kitą, tarsi plokštės, kurių judėjimo trajektorijos nenuspėsi. Kintantis vaizdas, tarsi sulėtinti kadrai, kuriuos vaizduotėje kuria geometrinės formos, juda akimis vangiai, bet konstruktyviai. Iš lėto žemėlapis įgauna vis naujų vietovių vaizdus, vis naujas konfigūracijas. Smulkiosios formos, besikeičiant pilkųjų plotų kryptims, sukruta, tačiau išlieka dekoratyvi pirminė pozicija, kad akys visada turėtų prie ko sugrįžti, jei pilkynė netikėtai išsilietų ar susimaišytų su tankiais baltaisiais plotais.
Bežaidžiant su kompozicija ir bekuriant naujas vietoves su dar nežinomais pavadinimais, akys užkliūva už pilkšvai melsvos formos, esančios žemėlapio apačioje, kairiajame kampe. Pasalūniška „galva pražiota gerkle“ kiūtojo kampe visą laiką. Tyli, nepastebima ir nepajudinama. Bet jeigu tyrinėdama žemėlapį apversčiau aukštyn kojomis, būtybė pražiota gerkle atsidurtų viršutiniame dešiniajame kampe ir keliaudama pagal laikrodžio rodyklę savo platėjančiomis žiaunomis surytų viską – paliktų tik baltą dykynę. Ir nebeliktų nei pilkųjų judančių vietovių, nei aukštyn besistiebiančių vertikalių, nei žvilgsnį raminančių horizontalių. Tik galva pražiota burna ir dvi nustebusios akys.