Apie mirusius laiškanešius ir gyvus paštininkus

Sakoma, kad beržai pakelėse kadaise žymėdavo kelius, kuriais buvo vežamas paštas. Tuo metu paštas buvo beveik lygus valstybei, gal todėl paštininkai Didžiojoje Britanijoje yra iki šiol itin gerbiami valstybės tarnautojai. Nors mokesčių inspekcijos laiškai mus vis dažniau pasiekia elektroniniu pavidalu, galutinis nuosprendis – antstolių verdiktai – vis dar įteikiami į rankas paštininkų.

Tų popierinių laiškų rasime visose biurokratinėse tvirtovėse, kur valdo parašo galia. Paėmei, pasirašei – ir tau galas. Būtent šis aspektas ypač traukia šiuolaikinius menininkus (kaip ir autografo galia), tad parodas užtvindė laiškai. Dažnai – atskleidžiantys kokį viltį praradusio menininko ir institucijos susirašinėjimą. Arba laiškai, sugriovę gyvenimą, sudaužę širdį.

Žymiosios Sophie Calle projektas „Take Care of Yourself“, eksponuotas 2007 metų Venecijos bienalėje, ir yra toks, paremtas vienu vieninteliu buvusio draugo laišku, kuriame jis jai praneša apie išsiskyrimą. Menininkė eksponuoja personalinį skausmą, tą pažįstamą „viskas baigta“, po kurio net negali parašyti atsakymo, nes nėra ką rašyti, jei nesi pasiryžęs maldauti.

Laiškas baigiasi žodžiais „saugok save“ – jie ir tapo projekto pavadinimu. Menininkė įkalbėjo 107 įvairių profesijų moteris interpretuoti laišką: perskaityti, sušokti jį, sudainuoti, išanalizuoti. Perteikti iš naujo. Savaip. Materializuoti. Nes laiškas, atsiųstas el. paštu, nėra materialus. Jis yra ta juodoji skylė, grynoji liūdesio ir skausmo nematerija, siurbianti į save viską, – grynas į 107 dalis padalintas skausmas.

Tai liūdnas kūrinys – kaip ir Kauno bienalėje eksponuojamas Katie Paterson „The Dying Star Letters“. Ilgose vitrinose palei sienas išdėlioti laiškai. Parodoje budinti mergina paaiškina: adresatai yra keli žmonės, nusipirkę… žvaigždes.

– Jei gali nusipirkti sklypą mėnulyje, tai gali ir bet kokį kitą dangaus kūną… – prideda ji. – Manau, kad vienas žvaigždžių savininkų pirko urmu jas per kokį išpardavimą, tiek daug turi įsigijęs!

Turėjo, sakyčiau, nes nemažai jų užgeso, dingo juodosiose skylėse. Kiekvienas laiškas – menininkės parašytas pranešimas apie dangaus šviesulio mirtį: „I’m sorry to inform you of the death of the star, SN 2012dz.“ Toks paprastas madingasis šiuolaikinis menas, kai eksponuojami laiškai, tačiau kažkodėl bežiūrint į daugybę mirties liudijimų apima tikras liūdesys. Man gaila žvaigždžių.

Taigi, paštas – ne tik valstybės galios institucija, jis, kaip stotys ar oro uostai, yra taip pat ir vienatvės sala. „Odilė, arba Oro uostų vienatvė“, sako Valdas Papievis savo naujosios knygos pavadinimu, šį ilgesį savo kūriniuose nuolat transliuoja tapytojas Arvydas Šaltenis („Pašte“, 1975; „Stotyje“, 1984), netgi leidyklos „Kitos knygos“ pirmoji knyga – Charleso Bukowskio „Paštas“, – anot jos šeimininko (biurokratine kalba – vadovo) Gedimino Baranausko, buvo pristatyta knygyne itin simbolišku pavadinimu – „7 vienatvės“. (Kaip matome, visu 100 mažiau negu 107 moterys, skaitančios atsisveikinimo laišką.)

Jei virgulininkai ieškotų labiausiai įmagnetintų, kokia nors žmogiškąja energija įkrautų miesto centrų, neabejotinai vienas jų būtų pašte, kur koncentruojasi ne tik valdžios galios gijos, bet ir norų realizacijos ar jų žlugimo išskirta energija. Tai vieta, kur įsikūnija mūsų troškimai. Paštas savo prigimtimi yra ir parduotuvė, kai miglotas įsivaizdavimas apie tinkamiausius batus, svajonių jaunikį, oi, atsiprašau, megztinį ar kitus daiktus įgauna savo medžiagiškąją formą, tapdamas pirkiniu, ir mūsų norų pasakyti (t. y. parašyti) kažką artimam žmogui realizavimo vieta. O daug parašytų žodžių kartais tampa knyga.

Tiesa, dabar beveik viską rašome internetu, telefonu, tad paštas vis dažniau lieka materialiesiems mūsų troškimams realizuoti. Perkame internetu tuos minėtuosius batus, sukneles, knygas ar kitus žaislus, o pasiimame pašte arba pristato kurjeriai. Žodžiu, paštas tam tikra prasme yra įkūnytojas, kaip koks menininkas, realizuojantis savo (tiksliau – mūsų) idėjas. Arba kaip Kalėdų Senis, kuris, galima sakyti, yra Paštininkų Paštininkas. Na, bet gal dar ankstoka jam rašyti laiškus su pageidavimais, ar ne? Juoba kad laiškai, rašyti šiam storuliui su barzda ir dovanų maišu, turi šalutinį poveikį – visuomet rizikuojame gauti ne tai, ko tikimės, arba negauti nieko.

Egzistuoja dar viena laiškų rūšis, kartais visai apsieinanti be pašto paslaugų, pasitenkinant žiniasklaida, – atviri laiškai. Tai tokie kreipimaisi į instituciją ar jai vadovaujantį asmenį, juos pasirašo daugiau suinteresuotų asmenų nei pats teksto autorius. Tikėjimo parašo galia liudininkai, beveik niekada nepasiekiantys tikslo, reiškiantys sunkią situaciją, beveik prilygstančią desperacijai.

Marta Vosyliūtė savo parodoje „Mano Vilnius“ Umiastovskių rūmuose tai bando paversti juoku. Tik kažkodėl nejauku – esu raginama pasirašyti už tai, kad menininkė verta daktaro laipsnio. „Tai žinok, kad ji yra mažesnė už aguonos grūdelį ir ilgai į tas studijas stoti nedrįso… tačiau ji irgi lanko meno doktorantų parodas ir visada būna nustebusi dėl dalies darbų „LYGIO“, – sakoma jos kreipimesi.

Atleisk, Marta, nepasirašysiu už tai, kad kolegų darbai tau neatrodo pakankamai geri, sakysiu, kad tiesiog man labiau patinka meilės laiškai, net jei pasirašinėju juos pati. Kadaise „Naujoji komunikacijos mokykla“ buvo įsteigusi „Meilės laiškų paštą“. Niekas jau nepamena, kokiu būdu buvo siunčiama ir kaip laiškas pasiekdavo adresatą, tik aišku, kad ši sistema kažkokiomis paslaptingomis gijomis buvo susijusi su legendine „Lango“ galerija. Bet galerijos seniai nėra, praėjęs laikas nutrynė ir laiškanešius.

Kaip teigia žymusis Nicolas Bourriaud, sutikęs būti Kauno bienalės kuratoriumi, „fantasmagorijų laikais buvo išrastas telegrafas (iš graikų kalbos žodžio tele, reiškiančio „toli“, ir graphein – „rašyti“), atvėręs galimybes per tolimus atstumus perduoti rašytinius pranešimus nenešiojant laiškų iš vienos vietos į kitą“. Jo paroda „Gijos“ „byloja apie meną kaip sistemą, susietą su kitais laikotarpiais ir (arba) erdvėmis. Meno kūrinys – kaip telegrafo prietaisas, susisiekiantis su kažkuo, kas vyksta kažkur kitur, kitoje valstybėje, kitame pasaulyje, kitoje vietoje ar laike…“

O aš norėčiau, kad kas nors susisiektų su manimi, atsiųstų bent atvirlaiškį, nors toks noras nūdien yra naivus, gal ir nekorektiškas. Mūsų amžius nusitaikęs ne tik į laiškų, atstumų, bet ir kitokio fiziškumo naikinimą, jis perkelia glamūrinio kūno glamūrinius gyvenimus į socialinius tinklus, palikdamas mus kentėti savo vienišus nuovargius, ligas ir vienatves.

Šiame kontekste neįkainojamos vertės įgyja paskutinis mano gautas tikras, popieriuje parašytas meilės laiškas, kurio siuntėjas – poetas, veltėdis Tomas Arūnas Rudokas. Dar voke saugau ir pridėtą senų (jau tada senų) „Šiaurės Atėnų“ iškarpą. Aš, kaip ir Sophie Calle, turiu laišką, kuris žymi išsiskyrimą, ir taip pat negaliu į jį atsakyti – nes siuntėjo nebėra tarp gyvųjų, iš esmės nebėra ir pašto – yra tik dedlainai ir greičiai.

Ką daryti? Matyt, lieka viltis, kad mano liūdesį supras ne 107, o šiek tiek daugiau skaitytojų (tikiuosi). Tarkim, 108.

Taip, nuo to ir pradėkime.