Apie jausmų šiaurę Pietų Afrikoje
J. M. Coetzee. Nešlovė. Romanas. Iš anglų k. vertė Rasa Drazdauskienė. 2-asis patais. leid. V.: Sofoklis, 2015. 254 p.
Romane „Nešlovė“, parašytame 1999 metais, nagrinėjama daug subtilių problemų – pirmiausia, žinoma, į kūrinio akiratį pakliūva tie amžinieji klausimai, iš kurių bent vieno paprastai neapeina jokie geresni romanai, – vyrų ir moterų, tėvų ir vaikų santykiai, žmogaus taikymasis su būties absurdu ir jos laikinumu. Viena iš svarbesnių romano temų – akistata su artėjančia ir pamažu kūną apimančia senatve, kurią dažniausiai (romane vaizduojama situacija ne išimtis) žmogus priima kaip svetimkūnį, diktuojantį savo sąlygas. Taip pat į kūrinio audinį įtraukiamos tik pastaruoju metu ir kartais iki graudesio juokingai aktualizuotos, pavyzdžiui, gyvūnijos pasaulio problemos. Atėjo laikas, kai mūsų mažieji draugai įeina į literatūros lauką kaip ne menkiausios svarbos problema, ir, kas žino, galbūt tuo reikėtų tik džiaugtis, nes tai reiškia, kad nebeturime ar nebenorime didesnių rūpesčių, kuriais kvaršintume dvasingas savo galvas.
Dabar apie patį siužetą (čia visąlaik sunku neperžengti ribos ir neišpasakoti per daug): pagrindinis knygos veikėjas Deividas Luris anksčiau buvo raiškiais bruožais pasižymintis, meilės reikaluose visados galėjęs „pasikliauti patrauklumu“ vyras. Laikas, žinoma, tokiems dalykams paprastai nėra palankus – pasakojamuoju momentu jis jau senstelėjęs, moteris traukusį ankstesnį žavesį, bet dar ne geidulingumą, praradęs ir du kartus išsiskyręs Keiptauno technologijos universiteto dėstytojas, kuris, užuot dėstęs kalbas, moko apie sau pačiam neįdomų ir nekeliantį pagarbos dalyką – komunikacijos būdus.
Deividas Luris nežadina mums simpatijos ar gailesčio – tokių veikėjų, tiesą pasakius, romane vargu ar galima rasti, bet Johnas Maxwellas Coetzee ir nesiekia sukelti intensyvių jausmų veikėjų atžvilgiu; veikiau atvirkščiai – jis siūlo į kūrinio vyksmą žiūrėti objektyviai, todėl ir romano stilius – vėsokas, taupus ir santūrus, šiek tiek primenantis su neišvengiamai artėjančia senatve susitaikyti bandančio pagrindinio veikėjo laikyseną nesvetingame, mažumėlę beprasmiškame pasaulyje. Taupi kalba dažniausiai reiškia išplėtotą metaforų ir simbolikos tinklą, jį šiame romane taip pat nesunku įžvelgti – tai ir Byronas, ir ugnis, ir niekam nebereikalingi šunys ar kiti panašūs simboliai, kurie užpildo prasminį kūrinio lauką.
Kūrinio veiksmui atspirtį duoda neužgesęs Deivido Lurio aistringumas. Moterų akys, kurios anksčiau atsiliepdavo į jo žvilgsnį, seniai pradėjusios slysti pro šalį, bet jam pavyksta užmegzti neįpareigojantį romanėlį su savo studente Melani Aizeks – šiam išaiškėjus Deividas Luris išmetamas iš universiteto.
Coetzee kūrinio veiksmas vyksta Pietų Afrikos Respublikoje, europiečiui ganėtinai egzotiškame krašte, kur susimaišiusios vietinės Afrikos ir anglų, olandų, taigi europietiškos kultūros. Kultūrų sankirta, visai nenuostabu, ryškiausiai atsiskleidžia kaimo apylinkėse, kur ryški juodųjų, tai yra savųjų, ir Afrikos kolonizuotojų baltųjų perskyra. Būtent tokiame kaime įsikūrusi ir Deivido dukra Liusė, pas kurią, bėgdamas nuo nešlovės, buvęs universiteto dėstytojas trumpai apsigyvena.
Tėvas ir dukra vienas nuo kito nepaprastai nutolę. Atrodo, kad romane jie sąmoningai vaizduojami kaip visiškos priešybės, pasitelkiant net pačias primityviausias prieštaras – kaimas ir miestas, hetero- ir homoseksualumas, didelis dėmesys kūniškai meilei ir beaistrystė. Jie nesupranta vienas kito, daug dalykų tarp jų nutylima. Susvetimėjimas juolab išryškėja po Liusės ūkio užpuolimo, per kurį jie abu savaip nukenčia. Deividas, labai simboliška, apdega galvą.
Autoriaus stilius primena šaltą ramaus stebėtojo žvilgsnį. Iš vienos pusės skaitytojo dalią tai apsunkina – su kuo susitapatinti, į kurį veikėją perkelti pojūčius, sužadinamus lėtais yriais į priekį besistumiančio veiksmo, kokią nuomonę susidaryti, jei nė viena jų nėra autoriaus brukama per jėgą? Iš kitos pusės skaitytojo uždavinys neapsakomai palengvėja – jis lieka prieš tekstą, atvirą interpretacijai, atvirą paties skaitytojo požiūrių, kuriais jis laisvas persunkti istoriją, aprėpčiai.
Galų gale savarankiškas skaitytojo mąstymas skaitant „Nešlovę“ nėra kokia autoriaus užkrauta prievolė, todėl skaitytojas gali, kaip ir autorius, dalyvauti istorijoje visiškai nešališkai ir nesuinteresuotai. Vis dėlto reikia pasakyti, kad ne kiekvienam tatai lengvai pasiekiama, ypač dėl to, kad kai kurios romane nagrinėjamos temos yra natūraliai labai opios. Apskritai „Nešlovė“ yra gerai sukalta ir taip pat gerai parašyta knyga – ji gali ir labai patikti, ir labai nepatikti arba, galbūt dažniausiai, palikti neapsisprendžiantį skaitytoją švytuoti tarp dviejų būsenų – santūraus prielankumo ir neprielankumo.
