1001 pabėgėlis ir dvi Europos

Laukimas. Čia aš sužinojau, kad laukti yra labai sunku. Labai sunku. Viena sekundė, viena sekundė yra kaip viena valanda. Viena sekundė. Viena valanda yra kaip viena savaitė. [...] Svajonių? Dabar nebe. Kai buvau Suomijoje, tada taip. Surasti savo tėvus, mokytis, būti geru žmogumi. Bet čia (stovykloje – A. R.) nieko nėra. Kaip galiu būti čia geru žmogumi, kai policija ateina prie tavo durų, paprašo dokumentų ir sako, kad tu iš Talibano? [...]

Mohamed Kazem, 17 metų, Bičkės pabėgėlių stovykla Vengrijoje, 2015 m. liepa

Ironiška – Talibano persekiojimas yra būtent tai, nuo ko bėgo Mohamedo šeima, priklausanti chazarų mažumai Afganistane.

Menkutis policijos netaktas (dar žinomas kaip simptomiškas kvailumas) – tik mažas šios chaose ir laukime paskendusios Pietų ir Rytų Europos vasaros fragmentas. Pasieniuose vis reguliariau vyksta riaušės, o Šengeno valstybių sienos atsidaro ir užsidaro su trenksmu nelyginant durys skersvėjo traukiamame bute. Slovakai praleido tylią minutę bandydami suvokti, ko nori migrantai, ir priėjo prie išvados, kad tik krikščionys gerai jaustųsi jų šalyje. O Vokietijoje prieglobsčio prašantys pabėgėliai ėmė išsižadėti islamo ir krikštytis, bet Angela Merkel šią integracinę svajonę įvardijo kaip sukčiavimą. Čekijos pasienyje bandant sukontroliuoti rekordinę 200 migrantų grupę užgimė geniali mintis sužymėti juos įspaudais ant riešų. „Koks Aušvicas?“ – galvomis lingavo nustebę čekų pasieniečiai. Ryškiausias vakarėlyje, kaip visuomet, Viktoras Orbanas. Jis griebėsi tūkstantmetės krikščioniškosios Europos kovos prieš islamą retorikos. Šiuo klausimu galėjo pasirodyti giminiškas tiems serbams, kurie vis dar neatsispiria potraukiui raižyti didingąją 1389 metų datą ant kiekvieno lygaus paviršiaus; gal net būtų paskelbęs Budapeštą Naujuoju Kosovu – bet kažkodėl įtartinai nebroliškai ėmė tvertis nuo Serbijos spygliuota viela. Virš šios komedijos (su ryškiais tragedijos elementais) visąlaik sklandė geranoriškoji Vokietijos dvasia. Vokietija žada prisiimti daugiausia, net 800 tūkst. pabėgėlių. Nors pažvelgus į šio skaičiaus santykį su Vokietijos populiacijos dydžiu šis žygdarbis gali netekti dalies savo didybės (tiesą sakant, šiuo atžvilgiu Vokietija atsilieka ne tik nuo Švedijos ar Austrijos, bet ir nuo Vengrijos, Serbijos ir Kosovo ir net neįžiūrimos Juodkalnijos), bet kam tie santykiniai dydžiai rūpi: Vokietija vis tiek viena turi teisę skatinti staiga sulaukėjusius rytų europiečius laikytis bent jau šiokio tokio solidarumo. Spaudoje pamažu ima rodytis straipsnių, kuriuose svarstoma, ar tie, anot Maxo Weberio, žole pramisti galintys barbarai kada nors išmoks europietiškų vertybių, ar vis dėlto reikės palaukti, kol išmirs visi, kurie praleido daugiau nei 5 sąmoningo gyvenimo metus po komunizmo jungu.

Nuo maždaug rugpjūčio vidurio Keleti (liet. Rytinė) geležinkelio stotis pamažu virto pabėgėlių stovykla. Mėnesio pabaigoje toje „stovykloje“ gyveno ir laukė apie porą tūkstančių žmonių. Teisybės dėlei reikėtų paminėti, kad gyveno ir laukė yra mano savavališkai pasirinkti žodžiai; dauguma Lietuvos (ir ne tik) informavimo priemonių nusprendė, kad pabėgėlių situaciją ir juos pačius tiksliau apibūdintų tokie žodžiai kaip velkami, grūdasi, svaidosi, šturmuoja ir okupavo, panašūs į Davido Camerono migrantų spiečių (angl. swarm). Dar pabėgėliai miegojo pasitiesę antklodes ant grindinio, ieškojo artimųjų, džiaugėsi juos radę ir liūdėjo neradę, bandė praustis po improvizuotu viešu čiaupu (vieninteliu teritorijoje; rugpjūtį Budapešte vidutinė temperatūra dieną siekia 30 laipsnių karščio), stypsojo eilėse prie maždaug 5 tualetų, žaidė su savo vaikais, rūkė, vilkosi savanorių atneštais drabužiais, be perstojo bijojo, kad policija bet kuriuo momentu gali panaudoti jėgą ir išvežti juos į stovyklas, bei planavo tolesnius savo žingsnius. Visa tai darė apimti įtampos ir nežinios, nes paskutinės kelios savaitės stotyje atspindėjo visišką administracinį ir politinį chaosą. Kiekviena diena buvo pažymėta nauju sprendimu, dažnai visiškai priešingu priimtam išvakarėse. Tačiau stebint besirutuliojančius įvykius tapo akivaizdu, kad Orbano polinkis į dešinę yra tik viena iš glaudžiai tarpusavyje susipynusių problemų.

Viena iš pabėgėliškos veiklos sričių buvo pirštų atspaudų saugojimas. Saugoti savo pirštų atspaudus reikėjo (ir tebereikia), nes Dublino konvencijos trečioji redakcija (Nr. 604/2013) įtvirtina keletą paprastų taisyklių. Pirma, pabėgėlis turi būti identifikuotas, pateikti savo pirštų atspaudus atitinkamoms institucijoms ir prašytis prieglobsčio pirmojoje ES šalyje, kurios sieną turėjo laimės kirsti. Jei užregistruotasis asmuo išvyko į kitą ES šalį, jį ar ją visuomet galima parsiųsti į pirmąją. Taip nutiko Mohamedui Kazemui: po poros metų gyvenimo Suomijoje paauglys įsitvirtino ir pradėjo mokytis kalbos, bet buvo staiga parsiųstas į pabėgėlių stovyklą Vengrijoje. Stovykloje vengrų policija aktyviai ir intensyviai nepripažino iš Irano atsiųstų dokumentų, kurie liudija, kad Mohamedui 17 metų. Vien 2015 metų pirmojoje pusėje į Vengriją deportuota 718 pabėgėlių. Taurusis (skaityti: oficialusis) Dublino konvencijos tikslas yra išvengti „administracinių nepatogumų“, kurie kiltų, jei pabėgėliai prašytųsi prieglobsčio keliose ES šalyse iš karto. Apie nepatogumų sumažėjimą informacijos nepavyko rasti, bet šią vasarą itin akivaizdu tapo tai, kas prieš tai buvo tiesiog šiaip akivaizdu: konvencijos efektyvumas ne tik ribotas, bet ir kuria keistą pusiausvyrą tarp ES periferijos ir vakarinės dalies. Viena vertus, ne visiems pabėgėliams iš egzotiškųjų Rytų pavyksta susiorganizuoti skraidantį kilimą, kuris juos perneštų per kapinėmis virstančią Viduržemio jūrą ir perkrautas Graikijos pabėgėlių stovyklas į Vokietiją, Daniją ar Švediją. Kitaip tariant, Dublino konvencija palieka didžiausią krūvį ir atsakomybę periferinėms šalims – Italijai, Graikijai, dabar ir Vengrijai, Kroatijai. Kita įdomi konvencijos ypatybė – jos galima paisyti arba ne, priklausomai nuo besilaikomos pozicijos beigi situacijos.

Dublino konvencijos paunksnėje keisti dalykai Keleti geležinkelio stotyje dėjosi visą rugpjūtį. Pavyzdžiui, rugpjūčio 22-oji buvo viena iš tų dienų, kai pabėgėlių vykdoma okupacija ir šturmas bei kitos (be abejonės, tolimos ir nepažįstamos religijos nulemtos) blogybės pasidarė itin akivaizdžios. 200 pabėgėlių iš Afganistano buvo išspirti iš traukinio, vykstančio į Miuncheną, kartu su visais savo brangiai pirktais bilietais. Protestuodami jie susėdo perone ir taip neleido traukiniui išvykti dar kelias valandas. Grėsmė gal ir ne tokia didelė kaip visai Europos krikščioniškajai civilizacijai, bet pakankama sukviesti policijos pajėgas, po derybų juos susemti ir suregistruoti. Geležinkelio stotyje nieko negalėjai tiksliai žinoti, bet savaičių savaites buvo laikomasi Dublino konvencijos ir draudžiama pabėgėliams sėsti į traukinius, vykstančius į Austriją ar Vokietiją. Užtat buvo leidžiama pirkti bilietus, nors jais vėliau nebuvo galima pasinaudoti. Traukiniui išvykus (o traukiniai turi erzinančią savybę nelaukti) pinigų už bilietus susigrąžinti nebebuvo galima. Būtų užtekę prie kasų reikalauti paso ir kitų reikiamų dokumentų, taip paliekant gatvėje gyvenantiems pabėgėliams jų pinigus. Bet tai būtų buvę įmanoma, tik jei atsakingos institucijos būtų žinojusios, ką reikia daryti ar bent jau ko nori.

Na, pabėgėliai prie Keleti tapo dar skurdesni, bet jie vis dar buvo prie Keleti. Galiausiai juk jie karo pabėgėliai: jei tikrai tikrai atvyko iš karo zonos, jiems čia turėtų būti niekis. Jie ir rodė karo laukui būdingą išradingumą. Negalėdami naudotis traukiniais, jie gręžėsi į nelegalius vežėjus, kurių ir šiaip nemenki antkainiai, nematomosios rinkos rankos ir situacijos prie geležinkelio stoties pamasažuoti, išaugo 2–3 kartus. Viena tokių rizikingų kelionių baigėsi kiek nemalonesniu incidentu nei pinigų praradimas: kelyje į Austriją buvo aptiktas šaldytai paukštienai gabenti skirtas sunkvežimis, o jame – 71 uždusęs žmogus. Austrų ir vokiečių lyderiai dar kartą piktai spjovė nelegalių pervežėjų pusėn ir kukliai nuleido galvas prieš „humanitarinę krizę“, kurią „reikia nedelsiant spręsti“. Valdžios organai labai įsitempę. Bet realus sprendimas – saugių imigrantams transporto kelių užtikrinimas – taip ir nepakliuvo į darbotvarkę.

Nežinia, ar dėl tragedijos Austrijos kelyje, ar dėl kokių kitų niekam nežinomų ir nežinomais motyvais grįstų sprendimų rugpjūčio 31 d. pabėgėliams netikėtai leista sėsti į traukinius, vykstančius į Vokietiją. Vadinamojoje tranzito zonoje tarp stoties ir metro tądien sėdėjo daugiausia moterys ir vaikai, vyrai laukė daugiau nei šimto metrų ilgio plačioje eilėje nusipirkti bilietus. Saugomi policininkų, kurių dalis savo ruožtu saugojosi respiratoriais ir chirurginėmis pirštinėmis. Visi aptverti spalvota juosta, fotografuojami įvairiausių žilstelėjusių varlinėtojų su prabangiais fotoaparatais, bet niekas nesišypsojo. Peronuose šioks toks šurmulys; žmonės lipo į Miunchenan vykstantį traukinį laikydami rankose bilietus. Šių parduota gerokai daugiau, nei traukinyje yra sėdimų vietų, – dalis žmonių nusipirko sėdimas vietas ant grindų. Kalbėjausi su pažįstama vengrų reportere: ji atlaidžiai žvelgė į grūstį. Sakė, čia panikos padarinys; traukinių bus daugiau, tad nėra būtina grūstis. Nutylėjau, kad tiek laiko prasėdėjus karštyje ir įtampoje, visiškai priklausomam nuo kažkieno neaišku pagal kokius kriterijus ir kokį tvarkaraštį nuleidžiamų sprendimų, gali išsivystyti tam tikras būtinybės jausmas.

Pabėgėliai pagrįstai nerimavo. Daug kas nusipirko bilietus ir kitai dienai, rugsėjo 1-ajai; bet dar vienu stebinančiu sprendimu nuo pat ryto jiems buvo draudžiama ne tik sėsti į traukinius, bet ir prie jų artintis – stotis uždaryta ir apsupta policijos. Nors tai tik dar vienas ES politikos, įrėmintos Dublino konvencija, padarinys, spaudoje Vengrija (dažnai suvokiama kaip Orbano sinonimas) pristatyta kaip pagrindinė veikėja. Faktas, kad stotis buvo uždaryta ir pabėgėliai į ją nebeįleidžiami, tapo didele naujiena, nors jau kelias savaites dėl Dublino konvencijos migrantai negalėjo pasinaudoti stotimi pagal paskirtį, dėl ko ir naudojosi ja kaip pabėgėlių stovykla. Netrukus dalis pabėgėlių nusprendė keliauti iki Austrijos pėsčiomis. Kad viskas būtų dar nenuosekliau, policininkai, neįleidę migrantų į stotį, dabar juos lydėjo dešimtis kilometrų palei įkaitusią autostradą.

Rugsėjo 5 d. Austrija ir Vokietija padarė vieną iš savo malonės gestų ir atvėrė sienas pabėgėliams (kaip vėliau paaiškėjo, maždaug savaitei). Tuomet Budapešte suorganizuotas 100 autobusų karavanas nuvežti pabėgėliams iki pasienio. Tik po šio Vokietijos ir Austrijos sprendimo stoties prieigos ištuštėjo.

Situacijai Keleti pagerėjus, drama persikėlė į Reskės pabėgėlių stovyklą. Ši greitai buvo tokia sausakimša, kad žmonėms tekdavo praleisti naktį po atviru dangumi už stovyklos tvoros. Nes viena iš solidarumo apologetų dažnai užmirštamų detalių yra ta, kad Vengrija tampa finansiškai ir struktūriškai nepajėgi tvarkytis su tokio lygio migrantų srautais. O ES parama Vengrijos institucijoms, užsiimančioms prieglobsčio prašymų analize, migracijos ir integracijos problemomis, yra nuo kelių iki keliolikos kartų mažesnė nei tokių šalių kaip Graikija, Prancūzija, Vokietija, Austrija ar Lenkija. Tiesą sakant, ji panašesnė į Rumunijos ir Bulgarijos, nors Vengrija nuo 2014 m., atsižvelgiant į jos gyventojų skaičių ir BVP, yra viena daugiausiai pabėgėlių priimančių Europos šalių. Išties Orbano administracija gali turėti daugiau motyvų savo politikai; išvien su dešiniosiomis pažiūromis gali eiti paprastas neišmanymas, sąmoningas aplaidumas ar tiesiog daugmaž nuoseklus ES įstatymų vykdymas. Savo ruožtu Vokietija ar kitos Vakarų Europos šalys turi daugiau motyvų, nei norėtų oficialiai pripažinti.

Kritikuoti Dublino konvenciją nėra tas pats, kas sakyti, kad Orbanas nėra senas į depresiją linkęs kraštutinis dešinysis. Tai jo minties tiesės rezultatas yra šaltuoju karu atsiduodanti tvora pasienyje su Serbija (Orbano prekės ženklas: kaliniai gamina medžiagas, kariškiai stato tvorą), planai įrengti pabėgėliams darbo stovyklas (jau turi patirties su priverstiniais darbais socialiai pažeidžiamoms grupėms) bei įteisinti imigraciją kaip kriminalinį nusikaltimą. Tačiau dėl Keleti geležinkelio stoties (ir dėl imigracijos apskritai) tiek pabėgėliai, tiek Orbanas bent jau tiksliai žinojo ir gebėjo išreikšti ko nori – šito nebuvo galima pasakyti apie Vokietiją ar ES. Dar keisčiau: Orbanas ir pabėgėliai norėjo to paties dalyko – kad pastarieji išsinešdintų iš Vengrijos iki vynuogių rinkimo sezono pradžios. Birželio pabaigoje Orbanas pareiškė, kad su Dublino konvencija jam ne pakeliui ir jis leis pabėgėliams laisvai kirsti savo šalį. ES lyderiai jį greitai įtikino, kad tai nėra pati geriausia mintis, paskatino finansiškai, bet Dublino konvencijos persvarstyti nesiėmė. Niekas nepaklausė, iš kur toks atkaklumas ir kokią naudą tokios šalys kaip Vokietija gali turėti iš Dublino susitarimo. Niekas neatkreipė dėmesio į tai, kad Orbano fetišizmas sienų atžvilgiu, nors ir pasmerktas, buvo toleruojamas, nes išorinių Šengeno zonos sienų apsauga yra ir ES interesas.

Neapsisprendimas, nereguliariais intervalais atidaromos ir uždaromos sienos saugant savus nacionalinius interesus, miglotas lėšų paskirstymas, vengimas persvarstyti Dublino konvenciją turi įvairialypių pasekmių. Šios vasaros sumaištis prie Keleti ir daugybėje kitų Europos stočių, parkų ir improvizuotų pabėgėlių stovyklų yra vienas trumpalaikis šios neryžtingos pozicijos padarinys, savaip palietęs tiek imigrantus, tiek vietines bendruomenes. Bet ši vasara yra tik pradžia ilgos istorijos, ir jei ES pozicija (tiksliau, jos neturėjimas) nesikeis, ji ir toliau sudarys sąlygas tarpti Rytų Europos dešinei, užuot metusi jai iššūkį. Štai Vokietija rugsėjo pradžioje atvėrė savo sienas ir po savaitės uždarė, motyvuodama per dideliu pabėgėlių skaičiumi ir pro pirštus slystančia Ordnung. Vengrija ir kitos migrantų kelyje atsidūrusios šalys to paties padaryti negali, nes joms Dublino konvencija neveikia taip pat, kaip veikia Vokietijai. Ta absurdiška spygliuotos vielos siena palei Serbiją Vengrijai atlieka tokią pačią funkciją, kokią Vokietijai – Dublino konvencijos saistoma Vengrija. Šiame kontekste Orbano antiimigrantinė retorika, teigimas, kad šios vasaros krizė yra Vokietijos problema, ar plintantis islamofobijos pridengimas ekonominiais argumentais gali skambėti – daug kam jau skamba – labai įtikinamai.