Reikalingumas

Šeštą valandą ryto stovėjau prie kriauklės su senu dantų šepetuku. Rugpjūčio vidurys, už atviro lango, pro pravertas duris cikadų gerai sustyguotas orkestrėlis – pats jaukiausias, bet ir po dvidešimties metų vis dar svetimos gamtos garsas. Vaikai miega, o aš, susistačiusi prie savęs dešimt didelių vyriškų batų, brūžinu įnirtingai jų padus dantų šepetuku.

Mano vaikas išskrenda į koledžą. Jis bus toli – mes gyvename rytinėje Amerikos pakrantėje, jis keliauja į vakarinę. 3 000 mylių. Trimis tūkstančiais toliau, nei man norėtųsi. Beveik viskas sudėta. Visas pirmas aukštas nuklotas lagaminais, slidėmis, naujais ir senais apkaustais, kuriuos reiks perkelti nuo vienų slidžių ant kitų. Riedlentė, ilgoji riedlentė, futbolo bateliai, slidinėjimo batai, XXXL dydžio slidinėjimo rūbai – taip turi būti, keliais numeriais didesni už patį slidininką.

●

Nelauktai ateina diena, kai su vaiku kalbi ir imi kelti galvą, žiūrėdama į jį aukštyn. Tai būna gera diena. Tai irgi – keista diena, nes tuomet turi suprasti, susitaikyti, išmokti, kad perspektyvos pasikeitė: ir pasaulis, ir žiūrėjimo taškas, ir tai, ką matai iš savo aukščio, – viskas pasikeitė. Tąsyk reikia greitomis mokytis kitos kalbos ir išmokti ja iš naujo kalbėtis su savo vaiku. Kad balsas pasiektų, kad tai, ką sakai, turėtų galios nukeliauti nuo tavęs iki aukštesniųjų debesų aplinkos taško.

Vaikas pats viską kraunasi, bando prisiminti, ko reikia, rikiuoja daiktus. Lietuvos vėliava, Merilando vėliava. Aš tik kartais, apsukusi ratą nuo virtuvės iki jo, atsiduriu šalia su mamų klubo klausimais: o ar tau nešalta gulėti prie lango? ar nepamirši žiemą persivilkti pūkinio apkloto? ar jūs galite atsidaryti langą? kur išsidžiovinsi batus po slidinėjimo?

Tuomet aš dar skalbiu. Skalbiu skalbiu skalbiu, išdžiaustau įvairiaspalves vėliavas, kurios sukabintos supasi kieme pro tvorą supintose pirmų ryto spindulių gijose. Priglaudžiu skalbinius prie veido – ar jie kvepės mūsų namais, kaip vaikai sako, „mūsų kvapu“? Tada puolu lyginti jo marškinių, marškinėlių ir šortų, poruoju kojines. Kas šioje žemėje dar lygina marškinėlius ir šortus? O tada imu dantų šepetuką ir plaunu jo sportbačių padus, vėl skalbiu ir vėl lyginu. Jis išvažiuoja ir tai mano paskutiniai greitosios pagalbos resursai. Pati sau atrodau mažų mažiausiai juokinga: ką aš čia darau, kodėl aš čia trypčioju? Kad atrodytų, jog jis iš gerų namų? Ar kad visi žinotų jį turint mylinčią mamą? Ar kad atiduodu savo vaiką visoms pasaulio akims ir visų teismui, kad negalėsiu nei niekuo padėti, nei nieko pakeisti nuo tos minutės, kai išsiskirsime oro uoste. Turbūt viskas ir niekas iš visko čia suminėto. Kol jie miega, tarp išaugusių batų ir rūbų kalnų sau pati imu mažėti ir kaip Alisa, susitraukusi iki nieko, cikadoms pritariant tik verkiu. Mano kūkčiojimas turi liautis, kol jie atgarmės į apačią pusryčiauti. Ko verkia mamos? Vaikai, jos verkia tik dėl visko. Nes jos jau žino atsisveikinimus, jos jau mokėsi jų ir ne kartą. Tie atsisveikinimai būna kartais iki odos nudegimo, kartais jie gelia iki gyvo kaulo, jos net žino atsisveikinimus visiems laikams. Dabar dar – geri atsisveikinimai. Su viltimis, su visų rytdienų aviečių, žemuogių ir mėlynių kvapu ir skoniu, su žodžiais, kylančiais aitvarais, su naujo laukimu, su ilgais apsikabinimais ir bučiavimais pasistiebus ant pirštų galų.

●

O dabar – užsklandėlė. Kažkada seniai, jau net nežinau, ar Kristaus, ar kieno kito amžiuje, Valdas Kukulas, skaitydamas mano eilėraščius, liepė man mesti lauk abstrakčiuosius daiktavardžius. Tokia buvo viena pirmųjų jo poezijos pamokų.

Antra užsklandėlė, nors vedanti klausytojus ratu, bet, tikiuosi, link pabaigos ir prasmių surišimo.

Veisiejai. Nežinau, kiek man buvo metų, žinau tik – aš ganėtinai maža. Mūsų tėtis turėjo tokią keistą Dievo dovaną – jis nediskriminuodavo savo pašnekovų. Jam nerūpėdavo pasikalbėjimo aukos nei amžius, nei išsilavinimas, nei domėjimosi amplitudė, nei išankstinis pasiruošimas būsimam tekstui. Kai jis norėdavo kalbėti, jam pašnekovu apie animus ir anima galėjai tapti tu, dešimtmetis vaikas. Apie ką tik perskaitytą Sartre’o knygą ir sąsajas su savo metimu rūkyti jis diskutavo su kaimyne, abiem su pamazgų kibirais artėjant prie šiukšlinės.

Taip jis sykį, visai pasinėręs į save, man aiškino žmogaus reikalingumo ir atgailos kiekvienoje dienoje prasmę. Visą paskaitą skaitė. Prasidėjo ji tuo, kad žmogus negali gyventi nebūdamas naudingas, kažkam reikalingas, kad tai jo išgyvenimo dogma, išsilaikymo žemėje esmė. Žodžiu, būti tarnystėje, sakė mano tėtis. Būti mažu ir nematomu tarnu, vis nerimstant ir ieškant žemėje vietos patarnauti. Kaip pavyzdį man papasakojo mūsų miestelio istoriją apie P. ir jo du gerus sūnus. Vienas jų atsitiktinai iš jaunumo, durnumo girtas po šokių susimušė su draugu ir jį mirtinai sužalojo. O sykį, einant pro šalį, tų sūnų tėvas užkalbino mus. Prisimenu tik, kad jie kalba ir kalba, kol aš laukiu, trypčioju, sandalo galu kažką braižau, piešiu smėlyje. Man nuobodu, paglostau priėjusią katę, atsisėdu prie serbentų krūmo. Tada tas vyras man pasiūlo skintis serbentus. Suvalgau vieną, kitą kekę, atsargiai, lyg tai būtų gero išauklėjimo patvirtinimas. Tada – pilna burna, o paskui jau rieškučiomis. Jis klausia tėtės – gal norite sodinukų, aš jums būtinai paruošiu sodinukų. Aš jums duosiu kokių tik norite sodinukų rudeniui, ateikite į mano sodą, žiūrėkite, kaip mergaitė mėgsta, rinkitės, sodinkitės… O tu, sako jis man, kada tik nori, ateik skintis serbentų…

Išeinam. Mano burna net opa nuo raudonųjų serbentų rūgšties. Ir dar – pilnas stiklainis priskintas sesei. Tėtis visu keliu iki namų man aiškina apie žmogaus reikalingumą, apie ieškojimą atleidimo per gerumą, per dosnumą. Viską kažkaip sujungia, suveda, sudeda su jo sūnum, tik aš niekaip nesupinu tų gijų. Nelaimėlis sūnus, baisi bėda, mirtis, raudoni serbentai, sodinukai. Nes man tėtės žodžiai dar lengvi, šilti, greitomis nuliejantys, bet tuoj pat praskriejantys prošal kaip vasaros vėjas. Einant link namų aplink nudegusias kojas plakasi smilgos ir mano mėlyna suknelė su laiveliais, kurią pasiuvo pravažiuojanti siuvėja Monikėlė, tokia graži. Aš viską girdžiu nieko negirdėdama. Taip negirdima yra laimė, kol dar niekas jos neįsiūbuoja ir neperverčia kaip valtelės vidury ežero.

●

Tai va, aš, mielas Valdai K., nors dabar Tu toli ir beveik nepasiekiamas, prižadu, kad stengiuosi nevartoti abstrakčiųjų daiktavardžių savo poezijoje. Bet šiame pasakojime kartą kitą turiu ištarti tą žodį – reikalingumas. Mielas tėti, aš prisimenu Jūsų žodžius, pamokslus žuvims ir paukščiams, o kiekvienais metais tą istoriją apie tėvą, jo mylimą sūnų, atėmusį gyvybę iš kitų tėvų glėbio, vis labiau išgirstu. Apie jo kvietimą įeiti į jo sodą, dalintis jo gėrybėmis, kai dauguma miestelio žmonių nusigręžė nuo jų šeimos ir apeidavo greitu žingsniu jų namus, nepakėlę galvų.

Šį kartą aš pavartosiu žodį „reikalingumas“ su jo visu gramatiniu ir gyvenimišku bagažu, sunkiu ir negrabiai sudėtu. Čia prie jo tinka ir apgailėtinas mano darbas su dantų šepetuku, ir tie padai, baltai šviečiantys. Išleidi vaiką į pasaulį prašydamas visų, kad likimas jam būtų geras. Kad nepasitaikytų atsitiktinio ir negrąžinamo blogio, kad jis niekam nenusikalstų žodžiu ir darbu. O pati lieki su šepetuku rankoje, su juokingai neatsakomais klausimais ir nereikalingais tūpčiojimais, darbeliais ir pamokymais, žinodama, kad viskas aplink lekia šuorais kaip vasarinis vėjas, šiaušdamas bangas, veldamas kažkada kviečio spalvos vaiko garbanas, plukdydamas tolyn ir tolyn visus laivus, kurie vienokiu ar anokiu pretekstu buvo stabtelėję tavo uoste. Žinau, ko gero, kad vėl atrasiu savo reikalingumo gaires, kad rasiu ir be batų padų šveitimo kokį vieną kitą užsiėmimą tylai užpildyti, kad bandysiu išsigelbėti nuo karčių gumulų gerklėje. Bet va dabar, šiuo metu, dar neprabudusiame tyliame name su ryto vėjuje plazdenančiais išdžiautais vaiko marškiniais aš jaučiuosi apimta palaimingo reikalingumo, lyg neščiau per mūsų miestelio atlaidus tik man vienai žinomo, vietinės reikšmės palaimintojo vėliavą, prašydama ir sau indulgencijos už viską, ko laiku nepadariau, nepasakiau, nepamokiau –