Procesas, kuris niekada nesibaigia`
23:07. Laikas, kuris užsisklendė praeityje.
Pilka gatvė, kuria važiuojama, einama, kuri pamirštama. Keli išblukusia geltona atsiduodantys šviestuvai, aptrupėjęs šaligatvis, pranykusi perėja. Apie šios gatvės buvimą nežinotum, jei kasdien netektų eiti negyvu grindiniu išmintomis trajektorijomis ir kvėpuoti sprangiomis dulkėmis.
Žingsniai atsimuša į goslią nakties tylą, suvirpindami orą, kuriame sudilę pėdsakai pametė visus kelius. Išgyventi dabartį. Ištirti esamojo laiko sekundes, jausti jas smingant giliai į odą ir išbyrant pro plaukus. Šioje dabarties akimirkoje yra ramybė. Prieglobstis nuo vizualaus chaoso, dygaus triukšmo, netikro bendravimo…
Gedimino Pašvensko nuotrauka
Šiurpios, besotės pasaulio burnos springsta nuo kuriamų tobulo, plastikinio gyvenimo iliuzijų; spalvotų, gražių laimingos ateities vizijų; „teisingų“ pasirinkimų ribotų galimybių; nepajudinamų standartų; masinių klišių.
Besivaipančios kaukolės, mėgdžiojančios šiuolaikinio pasaulio grimasas, sienos, srūvančios audromis, nubalusių mergaičių siluetai, virš galvų pakibusios trafaretinės saulutės, akis išsprogdinęs šunytis, dekonstruoti personažai – vaizdai, prisigėrę pasaulio absurdo, kurių autorius – Auris Radzevičius, scenografas, režisierius, poetas, menininkas.
„Nežinomas autorius: tapybos objektai procese“ – 25 metų laikotarpio kūrybą atspindinti tapybos paroda, tačiau ne kūrinių retrospektyva. Menotyrininko Kęstučio Šapokos teigimu, tai kūrybinės kelionės, klajonės, klejonės, kurių refleksijos parodos erdvėje gali atsirasti ir vėl išnykti, būti pradėtos, užbaigtos ar pašalintos. Skirtingos kūrinių koncepcijos, medžiagos, raiškos būdai, formatai, kuriuos jungia ekspresyvūs potėpiai, faktūros, sodrios spalvinės dėmės, atskleidžia autoriaus norą pažvelgti į praėjusį ketvirtį amžiaus tarsi iš šalies: pamatyti, kaip tarpusavyje sąveikauja iki šiol niekada kartu vienoje vietoje nebuvę kūriniai, kaip per juos išryškėja kūrėjo „aš“ kismas. Tarp darbų, tapytų ant tentų, ir scenografinių elementų labiausiai išsiskiria 5 metrų aukščio samurajaus figūra, matoma (ir matanti) iš visų parodos salės kampų. Ištrauka iš A. Radzevičiaus kurto filmo „Tattoo man“, kurio garso takelis nusėda ausyse, kamuodamas monotoniškai besikartojančia fraze: „It’s wonderful, it’s wonderful, it’s wonderful…“, keramikos objektai ir pavieniai daiktai (tripakopiai laipteliai, riedlentė, vandens buteliai, virvės, dažų flakonėliai, dėžės ir kt.) – jais it smauglys rangosi gyvenimas. Nei geras, nei blogas. Toks, koks yra. Kartais susapnuojamas, kartais – įsivaizduojamas, kartais – skaudžiai realus, besitęsiantis. Dėl to parodos atidarymo nebuvo. Ekspozicija keitėsi: vieni kūriniai slankiojo, ieškodami naujų lokacijos vietų, kiti – pranyko, dar kiti – netikėtai atsirado. Žiūrovams rugsėjo 13 d. paroda užvėrė duris, nutraukdama Kauno paveikslų galerijoje vykusį procesą. Pankroko impro grupė „Nepakavota Birutė“ įgarsino sproginėjančius poezijos tekstus, judino senas galerijos sienas. Tačiau, kaip teigia menininkas, paroda yra veiksmas, kuris niekada nesibaigia.
Ekspozicijoje vaizdais perteikiama informacija gausi, sklidina neglamūriškų atvėrimų, nubloškianti į erdvę, kurioje potyriai įgauna dramatiškus pavidalus. Atvirai nekomerciškų vaizdų sukeliami įspūdžiai, išliekantys dieną, savaitę, mėnesį, sujudina šiuolaikinio pasaulio mechanizmus, kurie populiariosios kultūros stabų kruopščiai kasdien prisukami iš naujo. Ir jie pradeda gesti. Nebelieka gero–blogo, gražaus–negražaus, teisingo–kvailo ir t. t.
P. S. Autorius labai džiaugiasi, kad, praėjus savaitei po parodos atidarymo Kaune, Anglijoje atidarytas šios parodos idėjinis filialas – „Dismaland“, kuris taip pat transliuoja šio tarsi puikiai funkcionuojančio ir mimikruojančio pasaulio absurdą ir groteskiškas pozas. („Dismaland“ – tai laikinas meno projektas, įkurtas Veston Super Mere, Somerseto grafystėje. Projekto sumanytojas – žinomas gatvės menininkas Banksy.)
