Poezijos vertimai

Argentinietis rašytojas Jorge Luisas Borgesas (1889–1986) lietuvių skaitytojams labiau žinomas kaip nepakartojamos prozos meistras, tačiau jis yra ir vienas iš svarbiausių ir reikšmingiausių XX a. ispanakalbių poetų. Borgesas eilėraščius rašė visą gyvenimą, išleido 13 poezijos rinkinių.

 

 

Kažkas

 

Žmogus, išvargintas laiko,

žmogus, nelaukiantis net mirties

(mirties įrodymai tėra statistika;

kiekvienas rizikuojame

tapti pirmu nemirtinguoju),

žmogus, išmokęs dėkoti

už kuklią kasdienę išmaldą:

miegą, rutiną, vandens skonį,

vieną netikėtą etimologiją,

lotyniškas arba saksoniškas eiles,

prisiminimą moters, kuri jį paliko

prieš tiek daug metų,

kurią šiandien jau prisimena be kartėlio,

žmogus, suvokiantis, jog dabartis

yra ir ateitis, ir užmarštis,

žmogus, kuris išdavė

ir buvo išduotas,

gali staiga eidamas gatve pajusti

paslaptingą palaimą,

kylančią ne iš vilties,

o iš pirmykščio nekaltumo;

iš savų šaknų arba iš dievo sklaidos.

 

Jis supranta, kad geriau nesigilinti,

kadangi yra priežasčių, baisesnių už tigrus,

kurios parodys,

kokia menka yra jo pareiga,

bet jis nuolankiai priima

šią palaimą, šį blyksnį.

 

Galbūt mirty, kai dulkė

bus dulkė, mes amžiams būsim

ši nesuvokiama šaknis,

iš kurios visad augs

giedras arba audringas

mūsų vienišas dangus arba pragaras.

 

Alhambra

 

Malonus vandens balsas,

užvaldantis juodus smėlius,

malonus apglėbiančiai rankai

banguojantis kolonos marmuras,

malonūs smulkūs vandens labirintai

tarp citrinmedžių,

maloni zéjel* muzika,

maloni meilė ir malonios maldos,

skirtos vienam Dievui,

malonus jazminas.

 

Nuleisk rytietišką kardą

prieš daugybę ilgų iečių,

nuleisk, kad taptum geriausias.

Malonu jausti arba numatyti, sopulingasis

karaliau,

kad jūsų saldybės yra atsisveikinimai,

kad jūsų raktas neatrakins,

kad netikinčiojo kryžius ištrins mėnulį,

kad šis malonus vakaras yra paskutinis.

 

 * Zéjel – tradicinės strofinės eilėdaros arabiškos deklamuojamosios ar dainuojamosios poezijos rūšis.

 

Nebūtis

 

Turiu pakelti milžinišką gyvenimą,

kuris tebėra tavo veidrodis:

kas rytą turiu jį atkurti.

Nuo tada, kai išėjai,

tiek daug vietų virto tuščiomis

ir beprasmėmis, kaip šviesos dienos metu.

Vakarai, kurie buvo tavo paveikslo niša,

dainos, kuriose manęs laukei,

žodžiai, kurie buvo tada išsakyti,

turiu juos sunaikinti savo rankomis.

Kokioje tuštumoje privalau slėpti savo sielą,

kad neregėčiau tavo nebūties,

kuri kaip siaubinga saulė be saulėlydžių

plieskia visad be gailesčio?

Tavo nebūtis apgaubia mane

kaip virvė aplink gerklę,

kaip skandinanti jūra.

 

Teisieji

 

Žmogus, puoselėjantis sodą, kaip kad norėjo Volteras.

Dėkojantis už muzikos egzistavimą.

Patiriantis malonumą atrasdamas etimologiją.

Du darbininkai, kavinėje Pietuose žaidžiantys tylią šachmatų partiją.

Keramikas, kontempliuojantis spalvą ir formą.

Tipografas, gerai surenkantis šį puslapį, nors gal tai jo netenkina.

Moteris ir vyras, skaitantys giesmės paskutines tercinas.

Glostantis miegantį gyvūną.

Liudijantis arba norintis paliudyti jam padarytą skriaudą.

Dėkojantis už Stivensono** egzistavimą.

Norintis, kad verčiau kiti būtų teisūs.

Visi šie žmonės, to net nesuprasdami, gelbsti pasaulį.

 

** Turimas omeny Robertas Louisas Stevensonas (1850–1894), žymusis škotų rašytojas, kuriuo Borgesas žavėjosi.

 

Išsiskyrimas

 

Trys šimtai naktų kaip trys šimtai sienų

atskirs mane nuo mano meilės

ir jūra virs magija tarp mūsų.

 

Teliks prisiminimai.

Ak, skausmu užsitarnauti vakarai,

naktys, besitikinčios tave išvysti,

laukai palei mano kelią, dangaus skliautas,

kurį regiu ir prarandu…

 

Tvirta kaip marmuras

tavo nebūtis liūdins ateinančius vakarus.

 

Iš: Jorge Luis Borges. Poesía completa. Barcelona: Destino, 2009

Vertė Simonas Bernotas