Pasirinkimai

Kai atidaręs mašinos kapotą Kęstas pamatė į save įsmeigtas krauju pasruvusias katino akis bei išvirtusius vidurius (ir kaip jie tilpo į tokį mažą kūnelį), susiraizgiusius aplink variklį it vijokliai, nusprendė – gana. Ir čia pat, panardinęs rankas į gličią masę ir it kokį siūlų kamuolį bandydamas atnarplioti katino vidinius organus, pradėjo regzti planą, kaip čia neskausmingai ir nepastebėtai išėjus iš gyvenimo. Minčių buvo daug ir įvairių, tačiau, nepaisant begalinio noro viską užbaigti, nė viena iš jų Kęstui neatrodė priimtina. It kokią tešlą minkydamas katino žarnas Kęstas svarstė jam priimtinus būdus užsilenkti. Atmetęs kilpos užsimaukšlinimą ant savo it perdžiūvusi šaknis kaklo (mat pats buvo matęs pakaruoklį pas motiną tėviškėj – visas jo vidurių turinys tekėjo per kairę kelnių klešnę), nusišovimą (gal Antanas ir paskolintų savo medžioklinį šautuvą, bet juk būtų taip negražu prieš ilgametį draugą), vaistų saujomis rijimą (čia dykaduonių vilniečių išmislas), nušokimą nuo stogo (juk ne Čikagoj gyvenam), venų pjovimą (per daug bobiška), Kęstas apsistojo prie pasiskandinimo. Ir jei ne suvibravęs telefonas jo kišenėje, visgi būtų atmetęs ir šį variantą, mat būtų prisiminęs, kad prieš tai reikėtų sutaisyti vonią. Tačiau to prisiminti jis nespėjo, nes minčių virtinę it kokią bambagyslę nutraukė nelemta žinutė. Ir tuo metu, kai tai nutiko, Kęstas it tą pačią bambagyslę savo plikomis rankomis bandė perplėšti katino vidurius, kad pagaliau galėtų šį gėdinga mirtimi nudvėsusį padarą sviesti po kaimyno balkonu ir užkurti variklį. Tačiau čia žarnos, pirma bandžiusios išsisukti tiesiog leisdamos ausiai ne itin malonius garsus, po akimirkos sėkmingai praslydo pro jo trumpokus pirštus ir triumfavo kraujo bei purvo baloje. Kęstas suprato, jog į turgų jam teks važiuoti viešuoju transportu.

Iš tiesų jis prieš viešąjį transportą nėra nusistatęs. Jį gal net šiek tiek žavi tas prievartinis sąlytis su nepažįstamaisiais, o tiksliau – jaunomis nepažįstamosiomis ir toji erdvė, kur netyčia savo švarku pačežinti nepilnametės moksleivės strėnas yra normalu, kaip ir akimirkai panardinti savo kumpą nosį į išbalintą dar pakankamai pinigų nuosavam automobiliui įsigyti neturinčios jaunos administratorės apykaklę. Bet tai yra priimtina tik piko valandomis, mat kitaip kyla rizika būti apkaltintam priekabiavimu.

Tą rytą, deja, piko valandos jau buvo praėjusios, tačiau guosdamas save Kęstas nusprendė atsisėsti troleibuso gale greta jaunos dviejų vaikų mamos. Jis sumanė patyrinėti, kokią įtaką dviejų pametinukų žindymas turi jaunos moters krūtinei, ir pakėlęs į ją akis pamatė, su kokiu pasibjaurėjimu moteriškė žiūri į kruvinas jo panages. Vyras nieko nelaukdamas it aštraus pagalio pabaksnota sraigė panardino kaklą į pilką megztinį ir susikišo rankas į kišenes. Jo susigėdusi kairė apčiuopė mobilųjį telefoną, kantriai sau žybsintį tarp seniai sukramtytos ir jau spėjusios sukietėti gumos bei panaudotų talonėlių. Išsitraukė.

„Labai laukiu sio vakaro tikiuosi megsti kepeneles.“

Žinutė nuo Svajonių Damos, su kuria susipažino prieš keletą dienų viename pažinčių portale. Kęstas juose lankydavosi gana reguliariai, tačiau visada apsiribodavo tik virtualiu bendravimu, mat žengti pirmo žingsnio nedrįsdavo, o iš kitos pusės jo nesulaukdavo. Bet štai Svajonių Dama buvo išimtis. Jau vos po kelių laiškų ji pasiūlė Kęstui apsilankyti pas ją bute ir susipažinti artimiau, mat laiškais ji nepasitikinti, o kur nors eiti per brangu.

Perskaičius žinutę Kęsto veidą papuošė šypsena, ją palydėjo akimirkai sutvinkčiojęs tarpukojis.

Vakaras atėjo ilgai nedvejojęs, galų gale tokie jau yra tie abejingi vėlyvo rudens vakarai. Užlipęs laiptais į ketvirtą aukštą, nedrąsiai, it pirmą sykį, Kęstas paspaudė iščiulpto spenelio formos durų skambutį. Laikydamas pirštą ant skambučio pamatė, kad pamiršo išsivalyti iš panagių sukrešėjusį kraują. Čia pat atitraukė pirštą ir aplaižė.

Po minutėlės durys atsidarė, o už jų stovėjo Svajonių Dama. Tiesa, ne visai tokia, kokia buvo pažinčių svetainės nuotraukose. Kęstas net suabejojo, ar čia ir yra toji Svajonių Dama, tačiau moteriškė užbėgo svečio dvejonei už akių ir laibu balseliu pakvietė užeiti į Svajonių Damos karalystę.

Butas karalystės nė iš tolo nepriminė, kaip ir dama svajonės. Tarp jų netgi buvo panašumų: vietomis tapetai buvo gerokai išblukę ir dėl to skirtingų atspalvių, kaip ir damos veidas nevienodai paskirstytu pudros sluoksniu, kilimas, kaip ir moteriškės ne pirmą sezoną vilkima suknelė, buvo apveltas smulkiais gumbeliais, na, o viską vainikavo visa sujungianti beskonybė, tviskanti blizgiais mėlynais akių šešėliais, dirbtinėmis gėlėmis, plastikiniais karoliais, pliušiniais žaislais, ilgais smailiais rožiniais nagais ir klijuotų gintaro gabalėlių paveikslais su klykiančių žuvėdrų siluetais. Kęstas blaškėsi it klaustukas prie nepatogaus klausimo, tačiau Svajonių Dama, vos tik tai pamačiusi, čia pat jėga įsitraukė jį į vidų ir taip iš klausimo padarė faktą su riebiu tašku.

Vakaras buvo mažų mažiausiai neįprastas. Viena Kęstas turėjo pripažinti – kepenėlės buvo išties gardžios, tirpte tirpo burnoje. Nors jam ir sunkiai sekėsi įtikinti savo skrandį priimti maistą, mat kepenėlės buvo labai jau panašios į katino vidaus organus. Ignoruoti ne itin keliantį apetitą rytinį vaizdą Kęstą motyvavo tai, kad pokalbis tarp Svajonių Damos ir jo nelabai rišosi, ir vienintelis būdas pateisinti spengiančią tylą buvo nuolatinis kimšimas. Deja, jis nesitęsė amžinai, ir Kęstui, kaip tikram vyrui, reikėjo kažką pasakyti. Tad jis ir pasakė jau eisiąs.

Svajonių Damos veidą surakino Kęstui ne visai pažįstamas emocijų kratinys. Tai nebuvo nei nuostaba, nei nusivylimas. Bet ir netikėtumo ten nebuvo. Veikiau jos stora oda aptrauktame veide atsispindėjo pyktis ir absoliutus neigimas to, kas ką tik buvo pasakyta. Ji neskubėdama siuvinėta medžiagine nosinaite nusišluostė putlių lūpų kampučius, palikdama ant jų kaboti tik vieną trupinį, santūriai iškėlė smakrą ir pasukusi jį keturiasdešimt penkių laipsnių kampu ramiu balsu tarė:

– Dabar taip, brangusis. Arba mes einam į miegamąjį, kur tu mane labai gerai patenkini tiek kartų, kiek man atrodys reikalinga, – čia ji padarė pauzę ir staigiai prikišo savo aštrų atsiknojusį smakrą tiesiai prie suglumusio Kęsto veido. – Arba aš vos tau išėjus persiunčiu visas tavo siųstas nešvankias žinutes ir laiškus Aldonai – nemanau, kad ji apsidžiaugs sužinojusi, kokias nešvankybes kitoms moterims rašo jos vyras. Kurį, leiskite priminti, ji pati ir išlaiko.

Kęsto gerklėje čia pat atsirado vyšnios kauliuko dydžio gumulas, jis netruko išaugti iki pernokusios slyvos dydžio, vos tik supratus, kad šioji dama kalba visiškai rimtai. Teužteko pažiūrėti į jos triumfuojantį žvilgsnį ir poruotis pasiruošusį kūną.

Gumulas Kęsto gerklėje neišnyko net tada, kai po poros valandų pagaliau jam buvo leista eiti. Vyriškis jautėsi išprievartautas ir pažemintas it skersgatvy vaikigalių aptiktas šuva, kuriam čia pat nusprendžiama nuskusti pusę kailio. Svajonių Damos šauksmai ir įgeidžiai, kuriuos jis turėjo patenkinti, nes kitaip jo santuokai, o, vadinasi, ir stogui virš galvos ateis galas, vis dar skambėjo ir kilo vaizdais jo galvoje it didžiausias košmaras – paspaust, įgrūst, sutraukt, sukniaubt, trenkt, apdergt, suimt, ragaut, išspjaut. Skardus juokas ir žeminimo žodžiai skambėjo Kęsto galvoje iki pat troleibusų stotelės, tuos garsus nutraukė tik gauto pranešimo signalas. Perskaitęs žinutę Kęstas daugiau nieko nebegirdėjo.

„Ketvirtadieni kartojame arba Aldona viska suzinos.“

Pasiskandinti – pirma mintis šovė jam galvon. Bet juk Aldonai kils įtarimas, kad po tiek laiko jis nė kiek neskatinamas prisiruošė sutaisyti tą nelemtą vonią. Nusispjovė.

Matyt, jam teks numirti paliekant savo žarnas Svajonių Damai ant krūtinės.