Pamėja, arba Pasakojimas apie kailį. Pora ištraukų

Mano vardas

Mano vardas Pamėja. Kol kas aš vienintelė Pamėja visame pasaulyje. Šitą vardą sugalvojo mama ir dėl jo patyriau nemažai vargo. Mano vardas nieko nereiškia, mano vardas reiškia mane; jo nerasi nei Biblijoje, nei mituose, nei dainose, nei pasakose, niekur.

Ši istorija prasideda mano mamos namuose. Štai ten susikūriau save iš juodos kurmiarausių žemės, sakais išteptų rūbų, iš pokalbių naktį tamsiame kambaryje, iš laukinių paukščių plunksnų ir pūkų, iš nesudrumsto skaitymo balsu, iš nepermatomo rudo titnago gabalo, vaikystėje vos tilpdavusio į delną, aš susikūriau iš dulkių ir trupinių, žaidžiant surinktų namų pakampiuose, iš parudavusių ir nuo drėgmės susiraičiusių sapnuotų knygų lapų, iš kraujo, iš ugnies, iš kartą miške atrasto kailio. Aš susikūriau save iš duonos kriaukšlių ir laukinių pelių ūsų, iš po juodu, švelniu kaileliu virpančios išsigandusio šikšnosparnio širdies; aš susikūriau save iš tekančių per pirštus, tirpstančių šalto sniego gniūžčių. Aš atsiradau iš ilgai stebėtos tamsos, iš mėlynų žiemos naktų ir šalčio, iš pelkių ir svaiginančio vingiorykštės dvelksmo, iš molinio ąsočio raudono tiršto aštraus vyno, iš vargano šaltinio šabakštyne, iš svetimo kūno; ir iš dar daugiau.

Žiurkių sodyba

[...]

Šitas namas turėjo praeitį, nes jame gimė mama. Kartą ji pasakė, kad vieną vasarą, kai dar buvo maža, sodyboje atsirado fortepijonas. Rojalis! Mama su Nagliu žiūrėjo į jį apsalę. Rojalis stovėjo tvarte, apgaubtas šieno, grūdų ir vištų šūdų kvapo aureolės. Juodas, žvilgantis. Žvirbliai, kuosos ir varnos išnešiojo žinią po kaimą ir tvartas prisipildė vaikų. Iš pradžių tokios retenybės apstulbinti kaimo vaikai nedrąsiai spaudinėjo klavišus. Išpūtę akis, nevalingai išsižioję, sulaikę kvėpavimą. Fortepijonas tvarte. Bet po kiek laiko muzika nusibodo, ir jie pradėjo dūkti. Iš molio drėbtas pastatas atgijo, lyg mostelėjus burtų lazdele. Dienomis iš tvarto be paliovos aidėjo krykštavimai, šūksniai, žvilgančios žodžių nuoplaišos. Vaikai laipiojo per instrumentą ant šieno stirtos viršūnės, nuo kurios paskui griausmingai šokdavo žemyn į grūdus. Kiekvienas šuolis buvo spindintis kalnas. Kiekvienas šuolis buvo dulkių kamuolių debesis, švytintis saulėje. Įkaitę, raudonais žandais, aplipę dulkėmis ir šienu, jie gaudė kvapą. Lakstančiom širdim.

Vakarais stodavo tyla ir šienas su grūdais lengviau atsipūsdavo, bet ne rojalis. Naktimis kieme būdavo girdėti keistas, šiurpus, elektriškas gausmas, besiritantis bangomis nuo tvarto. Praėjo ne vienas mėnuo, kol sodybos gyventojai suprato, kad tai žiurkės bėgioja fortepijono stygomis.

Vėliau, po kliokiančios rugpjūčio liūčių savaitės, po rudens saulės ir voratinklių, po šalnų ir vilnonių debesų paklodžių, po kantraus lietaus barbenimo, po baltų šlapio sniego pusnių, keliems mėnesiams prislėgusių stogą, kad, rodės, įgrius, po linksmai ir naiviai čiurlenančių tirpstančių varveklių ir sniego upelių, kai nuo kiekvieno daikto kilo garas, ir per atlydžio puotą pats tvartas garavo lyg karvė, didelė ir karšta, taigi beveik po metų į instrumentą įsimetė puvinys. Gal dėl žiurkių, gal dėl drėgmės, o gal dėl to, kad visi jį pamiršo, ir senelis su kaimynų pagalba įstūmė rojalį į prūdą, nes svetimą daiktą laikyti negerai.

Žmonės, kuriems priklausė rojalis, negrįžo, ir jo niekas niekada nepasigedo. Viskas dingo į vandenį. Prūdas prarijo fortepijoną ir gardžiai nusiriaugėjo. Kai vėliau bandžiau perpasakoti šią istoriją Adomui, jis pasakė, kad duotų ranką nukirsti už tos vasaros tvarto garso įrašą. Kairę už dieną, dešinę už naktį. Taip ir pasakė: kairę už dieną, dešinę už naktį.

●

Aš išgirdau apie sodybos rojalį praėjus porai savaičių nuo mūsų atsikraustymo. Mes gyvenome tame pačiame name; tik dabar jis lėtai smigo į žemę. Ir tvartas, nors aptriušęs ir tuščias, stovėjo tas pats. Mama sakė, kad prūdas du sykius sumažėjęs.

Mane tiesiog pakerėjo istorija apie gausmą.

Ernö Vadaso nuotrauka

Visas namas persimainė. Anksčiau atrodęs tamsus ir baisus, dabar jis buvo paslaptingas ir pilnas. Jis turėjo atsakymus, daiktinius įrodymus. Man nedavė ramybės mintis, kad mūsų kieme, drumzliname, meldais ir nelaime smirdančiame vandenyje, iki pažastų įklimpęs į dumblą, stūkso rojalis. Rojalis, per kurį šokinėjo mama ir Naglis. Rojalis, kurio viduriuose lakstė žiurkės. Laukdavau, kol viskas pritems ir nutils, tada susisupdavau į milžinišką pūkinę močiutės striukę ir išsmukusi iš namų eidavau ant kranto. Snarglė, sakė senelis. Tamsoje ir šaltyje pratupėdavau porą valandų. Vandenyje atsispindėdavo namo siluetas, geltoni langų kvadratai, kelios žvaigždės ir mėnulis. Kartais švytintys švininiai debesys. Ir dar tos rankos. Nukritus lapams sodybos pradžią menantys du ąžuolai atrodydavo lyg iš žemės styrančios kaulėtos plaštakos, saugančios namą.

Aš klausydavau vėjo, šunų, pelėdų ir skraidančių šiukšlių, skraidančių lapų. Žiūrėdavau į juodą prūdo paviršių, mūsų namų ausį, ir laukdavau, ar neišgirsiu gaudžiant stygų. Žinojau, kad to nebus, bet mano delnuose, kuriais gniaužiau sudžiūvusius, šiurkščius ąžuolo lapus, kibirkščiavo ir kitas žinojimas, daug mažesnis, įžūlus ir kvailas, – žinojimas, kad jos gali sugausti, nes tos stygos – kad ir kaip neįtikėtinai tai skambėtų – yra mūsų prūdo dugne. Ir atrodydavo, dar akimirka ir sausi lapai užsiliepsnos mano delnuose, ir aš vaikščiosiu aplink prūdą iškėlusi į žvaigždėtą dangų dvi ugneles, ir jos raibuliuos juodam vandeny, ir mama su seneliu išeis į lauką ir žiūrės, ir viskas atgis, ir viskas bus pilna pulsavimo, ir per kiemą, per įšalusią rudą žemę, per kietus medžių kamienus, per mūsų namo grindis ir sienas, per mūsų kūnus risis paslaptingos simfonijos, ir mes stovėsim išsižioję, o mūsų juoduose vyzdžiuose šokinės ugnelės, ir aš tikrai turėsiu kaulus, aš tikrai turėsiu širdį, kraują – – –

●

Mamai ir seneliui tai visai nepatiko. Mama sakė: atsargiai, neįkrisk, o senelis po nosim bambėjo: taip ir bus, įkris ir prigers, ir pridūrė: ir nebebus mergaitės, kol po kokių penkių kartų taip ir atsitiko. Paslydau ir įkritau į ledinį dvokiantį vandenį. Buvo toks didelis garsas. Pliumpt! Mama ištraukė mane už kasos. Maniau, kad tai stebuklas: likau gyva per plaukus ir mamos ranką. Senelis daug keikėsi, pyzda! ir ar velnias nešė skambėjo name dar porą dienų. Aš gulėjau susukta į patalus, iš delnus deginančio puodelio vertėsi rūgštūs aviečių garai, o mama žiūrėdama man į akis glostė galvą ir kartojo neliūdėk, kol aš pradėjau verkti. Senelis tą vakarą kelis kartus priėjęs žiūrėjo į mane pro durų plyšį. Jeigu jį pamatydavau, išpūsdavo akis ir pasakęs BŪ griausmingai užtrenkdavo duris.

Paskui porą savaičių sirgau. Įsimetė kosulys, krėtė karštis. Per miegus verkdavau. Rytais ant spintelės prie lovos rasdavau nukratytą termometrą, dar neskaitytą „Drąsiųjų kelių“ serijos arba pasakų knygą ir saujelę riešutų. Kartais apelsiną arba obuolį. Taip leidau dienas lovoje, godžiai skaitydama knygas apie indėnus ir gerdama kalnus puodelių arbatos su medumi. Galėjau neiti į mokyklą! Visai pamiršau rojalį ir prūdą. Tačiau kai pasveikau, mama nusistebėjo, negi būsiu išmainiusi fortepijoną į knygas ir šilumą, ir kartais mes eidavom dviese pasiklausyti prūdo. Senelis jokiais būdais negalėjo šito suprasti, todėl eiti reikėdavo paslapčia.

Bet prūdas nieko nesakė. Žemė buvo šalta ir kantri.

Peilis ir auksinė švytuoklė

Šiame miestelyje nieko nebuvo. Šiame miestelyje buvo viskas, ko reikėjo: šuliniai, raudona molinga vienos upės pakrantė, keli skenduoliai, milžiniški trešnių medžiai, peiliai, pamiškėse ir kiemuose kūrenami laužai, kiaušiniai, kurie vištidėje galėdavo nudeginti tau delnus, pusnynai, išbadėjusios, nušiurusios lapės, degančios strėnos, legendos apie miške gyvenančią mešką ir neegzistuojantį vilko takelį, sunkūs medžiokliniai šautuvai, vienoje proskynoje kas vasarą žydintys mėlyni katilėliai, kaimo kvailelis ir kaimo valdovas.

Šiame miestelyje buvo ruduo, žydras dangus, pušyse ir eglėse baltas palapines išskleidę tylintys vorai. Penkiolika gatvių, mėlynuojantys miškai ir rudos laukymės – milžiniški medžioklės plotai. Nedidelė hidroelektrinė. Masės plieninio vandens ir šniokščianti, prunkščianti, riebiomis baltomis putomis besispjaudanti pragarmė. Naktį kliokiantis vanduo girdėdavosi per kilometrą. Naktį hidroelektrinės vanduo kaip šikšnosparnis uodus prarydavo tavo žingsnius. Naktį galėdavo atsitikti bet kas.

Šiame miestelyje buvo pilna medžiotojų. Čia eidavo medžioti katės ir lapės, čia medžiojo pelėdos ir suopiai, čia medžiojo šikšnosparniai, čia medžiojo vyrai ir pora moterų, čia medžiojo vaikai, jie parsisamdydavo varovais ir visas miškas aidėdavo lyg didelis skambantis varpas – – – čia medžiojo vilkas, čia medžiojo varnos ir vorai! Ir žiurkės medžiojo, ir berniukai, ir saulė su mėnesiu, ir knygos, ir mergaitės medžiojo. Ir praeitis, ir lietūs su vėjais, ir žvaigždės medžiojo, beprasmiškai geliančiai žvaigždės medžiojo žvaigždes. O kūdikiai buvo visų jų trofėjai.

●

Prie seno parko, kurio takai buvo nužymėti tamsoje švytinčiais saulėgrąžų lukštais ir juoku, stovėjo balta kaip tortas mokykla. Į ją suvažiuodavo vaikai iš aplinkinių miestelių ir kaimų. Mokyklos kieme augo mėšlagrybiai. Žiojėjo didelė betoninė juosvai žaliom samanom apaugusi duobė. Iš jos rūkdavo cigarečių dūmai.

Pirmą kartą pamačiau senelį antrą mūsų viešnagės dieną. Jis mane pažadino vidury nakties. Mamos lovoje nebuvo. Kitą dieną turėjau eiti į mokyklą ir senelis sumanė padovanoti man peilį. Tai buvo senas karinis apkasų peilis. Niekada nesužinojau, iš kur jis jį gavo. Mane gąsdino ne tiek viliojanti jo geležtė, kiek kumštį primenanti rankena su keturiomis skylėmis pirštams. Sunkiai tokį išmuši. Kai suėmiau šaltą metalinę tamsiai rudos kaip pelkių vanduo spalvos rankeną, per nugarą nulėkė šiurpas. Dvylikametės rankoje tikriausiai labiau atrodė kaip pokštas nei peilis. Prastas, pavojingas pokštas. Dabar parodyk, kaip ginsies, pareikalavo senelis. Mes stovėjom virtuvėje, geltonoje šviesos piramidėje. Tiksėjo laikrodis, krosnyje liepsnojo malkos. Senelis galva beveik siekė lubas. Jis spigino į mane juodomis akimis. Jo pražilusios garbanos spindėjo, o ant burnos krito šešėlis, ir atrodė, kad jis iškišęs liežuvį. Aš stipriai gniaužiau rankeną, bet mano pirštai buvo per ploni ir peilis slydo. Staiga senelis šoko žingsnį į priekį ir plačiai iškėlęs rankas suriko briedžio balsu! Taip nustebau, kad išmečiau peilį iš rankų. Jis nučiuožė į kampą. Tą, iš kurio atbėgdavo žiurkės.

Akimirkai laikrodis sulaikė kvapą – – –

Senelis pasišlykštėjęs susiraukė kaip kerpė. Tu išvis ką nors moki? – iškošė pro dantis. Aš moku skaityti, dar labiau nustebusi atsakiau, ir mano akys buvo du maldaujantys vandens lašai, per kuriuos smelkėsi šviesa. Suraukęs antakius, jis tylėdamas svėrė mane, mano virpančią vaiko krūtinę, mano ištiestą kaklą, mano klubus siekiančius kaštoninius plaukus ir vaikiškus baltus garbanotus priekinius dantis. Neužtenka, galop pasakė jis, turi išmokti gintis ir pulti. Kaime bjauru gyventi.

Šitaip pradėjau mokytis. Mes susitikdavom naktimis virtuvėje, kai mama jau būdavo palikusi lovą, ir jei negaudydavom žiurkių, tai kaudavomės, – senelis plikomis rankomis, aš su peiliu. Kartais jis net užsirišdavo akis, kol sykį jį padūriau. Žaizda buvo negili, bet senelis išsišiepė kaip saulė. Atpjovęs lašinių ir duonos įpylė man taurelę savo dumblo gėrimo. Susiversk visą, pasakė jis. Aš klausiau kaip šuo.

Ilgainiui mano akys pasidarė kietos kaip deimantai.

●

Bet mokykloje manęs niekas nelietė. Buvau galva aukštesnė už visas mergaites. Klasėje mane lenkė tik du berniukai. Porą kartų leidau didžiausiems bailiams tarsi netyčia pamatyti mano peilį. Su niekuo nebendravau ir niekas su manim nebendravo, bet visi apie mane kalbėjo. Mane ir mano mamą. Per pertraukas vaikštinėdavau po niūrų, drėgną lyg rūsys, paparčių prižėlusį mokyklos kiemą arba sėdėdavau mažytėje tvankioje bibliotekoje. Tada joje dar nebuvo kompiuterių, todėl biblioteka stovėjo tyli ir tuščia. Kaip palėpėje paliktas popieriaus lapas.

Ne iškart supratau, kad miestelyje tapau kitu žmogum. Aš nebebuvau ta mergaitė, šeštoje klasėje per skaitovų konkursą deklamavusi Kavafį, tylus vaikas spindinčiom akim, kurį paslapčia mylėjo visi mokytojai ir kurio nesuprato klasiokai. Ilgos kojos ir stori kaulai, klubus siekianti, kieta kaip panteros uodega kasa. Virpantis balsas. Mergaitė, kuri paleido kraują klasiokei iš nosies po to, kai ta ištisą mėnesį šaipėsi iš jos vardo. Drebantys kumščiai ir lūpos, kartojančios kvailė, kvailė, kam ji taip darė. Našlaitė, su kuria staiga visi bijojo kalbėtis, tik žiūrėjo išpūtę akis. Čia aš buvau Naglio dukterėčia, o mama buvo Naglio sesuo. Senelis buvo Naglio tėvas. Paskui Mykolas taps netikru Naglio sūnėnu. Kone per naktį gavau šeimyną. Sunkiai galėjai sukurti keistesnę.

●

Naglis buvo nuo laužo į dangų kylantis oranžinių žiežirbų stulpas drėgną lapkričio vakarą.

Šis miestelis garsėjo dėl dviejų dalykų: fabriko pavadinimu „Misisipės likeriai“, kuriame dirbo pusė miestelio moterų, ir užeigos „Medžiotojo sapnas“, saulės įšildyto juodo magneto, sutraukdavusio medžiotojus iš visos apylinkės.

Dienomis užeiga būdavo pustuštė. Į ją ateidavo atsigerti alaus pora vietinių raudonveidžių, pievose rinkdavusių vynuogines sraiges. Kartais jie ateidavo su pilnais kibirais ir palikdavo juos uždengtus lėkštėmis priemenėje. Viename užeigos kampe stovėjo keli lošimo aparatai, dieną prie jų visada būdavo prisiklijavę bernai. Kas nors valgydavo šernienos kepsnį užsigerdamas kompotu. Kartais pasitaikydavo nevietinių, bet labai retai. Nuo lubų kabėdavo musėmis aplipusios juostos. Baro kampe stovėjo milžiniška stiklinė vaza, ligi kraštų prikrauta titnago gabalų, kuriuos Naglis rinko nuo vaikystės. Šiaip ne taip nusikeldavau tą vazą ir išdėliodavau titnagus ant avikailio ratu aplink save, priešais židinį. Rudi, juodi, aštriabriauniai, su mėlynomis gyslomis, jie žiūrėjo į mane ir pasakojo apie miškus ir kemsynus, apie niekieno nemindomas pakeles ir vilkus, apie Naglį ir mano mamą, apie tamsą ir žydrus ruožus.

Agnė sėdėdavo už baro ir per nedidelį palubėje pakabintą televizorių žiūrėdavo popietinius serialus. Jai buvo maždaug penkiasdešimt metų, ji nešiojo blizgantį juodą šinjoną, auksinį kryželį ir dažėsi lūpas šviesiai rožine spalva. Mane vadino Pamela. Nors kasdien kartojau, kad esu Pamėja, praėjo dvi savaitės, o jai vis tiek buvau Pamela. Negalėjau keturis kartus vyresnei moteriai trenkti į nosį arba pagrasinti peiliu. Jaučiausi beviltiškai. Kai papasakojau mamai, ji pirmą kartą po mūsų atsikraustymo juokėsi. Spindinčiom akim, nuo kvatojimo išraudusiais skruostais, ji pasiūlė pradėti ją vadinti Agniete. Taip ir padariau. Mano pravardę lyg ranka nuėmė. Kvailiausia buvo tai, kad po kelių dienų man atėjus pietauti ir pasisveikinus ji pasakė: prašau vadinti mane Agniete. Niekaip negalėjau suprasti jos poelgio.

●

Naktimis užeiga prisipildydavo žmonių ir jos kaktą išmušdavo prakaito lašai. Naglis nusileisdavo žemyn ir pakurdavo židinį, ir ant stirnų ragais ir nuotraukomis nukabinėtų sienų pradėdavo šokinėti ugnelės. Smagiausia ten būdavo, kai į stogą barbendavo lietus arba prasidėdavo šalčiai ir pūgos. Žiemą įėjus vidun į veidą tiesiog smogdavo karščio banga ir aštrus keptos mėsos, rūkalų, prakaito, degtinės ir degančio medžio kvapas. Ant bordinėmis staltiesėmis užtiestų staliukų degdavo žvakės, skambėdavo šakutės ir stiklas, o jei kas švęsdavo gimtadienį, būdavo pakabinamas disko kamuolys, ir Agnė, arba Agnietė, uždėdavo „Gipsy Kings“ arba „Vaya Con Dios“ kasetę.

Matomiausioje vietoje, virš židinio, kabėjo lokio kailis. Naglio trofėjus, sena meška. Prisiplojusi prie sienos, ji tyrė kambarį blizgančiomis plastmasinėmis akimis.

Nagliui ne tik priklausė šios dvi vietos. Jis jas sumanė. „Misisipės likeriai“ ir „Medžiotojo sapnas“ buvo jo vizijos. Ir dar – mano dėdę visi mylėjo. Jis turėjo charizmą. Auksinius banguotus plaukus ir juodą apgamą tarp antakių, stiprias rankas ir kepenis, taiklią akį ir visada šiltus delnus, kuriais paliesdavo kiekvieną užėjusį į svečius. Ir kiekvienas, kaip vaikas, laukė, kol jį palies.

Naglis buvo mano skydas. Naglis galėjo turėti keistų giminaičių. Naglis buvo milžiniškas žydintis Sosnovskio barštis, su kuriuo žengiau per miestelį. Niekas nenorėjo manęs liesti.