Niekada

Žydinčių rapsų elektra tebekibirkščiavo akyse, nors jau buvo nuvažiuota apie dešimt kilometrų, geltona jūra – laukas liko toli už nugaros, tiktai akys niekaip negalėjo pamiršti tos aštrios, akinančios šviesos, o širdis atsikratyti staiga užplūdusio jausmo – skausmingo ilgesio, svaigios laisvės, aštrios savigailos – visko viename. Net oda pašiurpo, kai tas jausmas staiga tapo aiškiu supratimu, kad visą laiką gyvenai ne taip, kad viskas yra ne taip, kaip turėtų būti, bet nugyventa jau tiek, kad nieko nebeištaisysi. Niekada.

Ji užsimerkė ir daugiau nežiūrėjo į kelią. Nežiūrėjo į jo rankas, tvirtai laikančias vairą, geras, patikimas ir rūpestingas rankas, jų gobiama ji gyveno jau penkiolika metų. Ar gali būti tiek daug? Nė akies krašteliu nedirstelėjo į veidrodėlį, kad skvarbiu diagnostiniu žvilgsniu nužvelgtų ant galinės sėdynės vaikus – ar jiems viskas gerai? Tą žvilgsnį ji buvo įsigijusi bėgant metams; užteko pažvelgti bet kuriam į akis, kad iškart permatytų, suprastų, pajaustų, ar neskauda galvos, nepykina ar šiaip kas, ko net nusakyti negali, bet užtenka to vieno vienintelio žvilgsnio ir matai – negerai. Dabar jiems viskas buvo gerai, jie čepsėdami kirto šokoladinius pyragaičius ir čiulpė vandens gertuvių snapelius, įkyriai zirzė muzika ausinėse, prijungtose prie telefono. Ji neatsimerkė. Geltona akinanti šviesa kaip kosminė iškrova, kaip stipri elektros srovė apsėmė ne tik akis, bet ir smegenis, jos tarytum išsijungė iš kasdienybės sistemos, raumenys atsipalaidavo ir kūnas tarsi nugrimzdo į niekad nepatirtą minkštumą – kaip į debesį.

– Atiduok mano telefoną, nes gausi! Pamatysi…

– Tu jau ir taip jį sugadinai, žioply! Atšok.

– Mama…

Nuovargis – ji niekad net nepagalvojo apie tai. Iš tikrųjų nebuvo tam laiko. Nė vienos sekundės prabėgusiuose metuose. Baisiausia, kad ji taip ir nepasidžiaugė savo vaikų vaikyste. Ketverius metus miegojo vienoje lovoje su dukra tvirtai laikydama jos rankutes, saugodama ją nuo jos pačios. Apie vidurnaktį, taip, taip, apie vidurnaktį, ji dar gerai prisimena, maži pirščiukai lėtai nubusdavo, vaikas miegodavo, nubusdavo tik jo pirštai ir iš pradžių lėtai, o paskui vis labiau negalėdami apsikęsti imdavo draskyti storus tvarsčius beveik ligi alkūnių beviltiškai siekdami degančios niežuliu odos. Odą norėdavosi nusiplėšti, tiesiog nusimauti, tada ji laikydavo jos rankutes, kartais jas glostydavo, o kartais neapsikentusi švelniai per jas sušerdavo – ir taip iki ryto. O vieną naktį ji neišlaikė: baisiai norėjo miego, ir tvarsčiai nebeatlaikė – ryte ji nubudo pajutusi keistą drėgmę sau ant skruosto ir atsisėdusi lovoje nustėro: jos mergaitė miegojo, o rankutės, kruvinos ir tebelimpančios audinių skysčio sakais, lietė jai veidą; sudraskyti kruvini tvarsčiai gulėjo šalia.

O sūnus? Jis jau gimė ypatingas: akys – viena melsva, kita rusva. Ji tai pastebėjo iš karto, vos tik jis atsimerkė. Daug kas jai tvirtino, kad laikui bėgant pigmentas susilygins ir bus, kaip turi būti, bet ji tvirtai žinojo: nebus. Jos berniuko akys nei mėlynos, nei rudos ir niekas niekada negalės pasakyti kokios. O dar vėliau prasidėjo tie priepuoliai. Klastinga liga, įsėlinusi ir apsigyvenusi jo vaikiškame kūne. Kartais tyrinėdama jį akimis ji klausdavo savęs: kur, iš kur jo menkame kūne yra vietos tokiai baisiai ligai? Ji bijodavo tų priepuolių, juos net sapnuodavo. Pabusdavo iš gilaus miego, šaukdama jo vardą namų tamsoje ir tyloje, nes akyse teberegėdavo jo pradedančias virpėti rankutes, paskui pečius, tada kelius, galiausiai galingas viesulas, šėlstantis viduje, pargriaudavo jos vaiką ant žemės ir ji turėdavo žiūrėti, kaip beprotiška jėga purtyte purto jo kūną, kaip tirštos baltos putos driekiasi pro lūpas ir krinta jai ant rankų. Ji turėdavo tai ištverti.

Kiek laiko ji taip sėdėjo nuskendusi nebūtyje? Pusvalandį ar net valandą? Pasirodo, jie jau suko į kiemą. Mobiliojo pultelio mygtuko paspaudimu aukšti dantyti vartai vėrėsi lyg užkerėti, nedrąsiai ir lėtai, kaip toje pasakoje apie erškėčiais apkerojusioje pilyje amžius miegančią karalaitę, tačiau nepermaldaujamai grąžindami juos – visus keturis – į tą užmirštą pasaulį, iš kurio pavyko trumpam ištrūkti. Jie, vartai, užsivers jiems už nugaros ir viskas – juos akimirksniu apsivys, supančios dygūs erškėčiai, jie ir vėl numirs, užmigs, užkerėti sustojusio laiko. Kokiu būdu to išvengti?

Ji neramiai pasimuistė tarsi norėdama ištrūkti iš lipnaus voratinklio, tačiau saugos diržas, permestas per petį, įspėjo, kad išsivaduoti nepavyks. Vaikai jau seniai išsirito iš mašinos ir klykaudami ir kumščiuodamiesi nulėkė prie durų, o ji tarytum apdujusi, tarytum nesąmoningai norėdama pasipriešinti besiveriančiai neišvengiamybei tyčia lėtai lipo iš mašinos, tyčia ilgai laikėsi įsikibusi durelių rankenos – nenorėdama jos paleisti, lyg bijodama, lyg maldaudama neatimti iš jos to vienintelio apčiuopiamo ryšio su paliktu pasauliu.

Namai pasitiko aštriu chloro kvapu. Ji prisiminė, kad prieš išvažiuodama, apimta keisto, stipraus įkvėpimo viską sutvarkyti be priekaištų, skrupulingai iššveitė vonią ir tualetą, nublizgino visas sienų ir grindų plyteles, išplovė kilimėlius, to paties įkvėpimo pagauta nuvalė palanges, suslapstė visus indus, nė vienos lėkštės nepaliko ant stalo, nė vieno puodelio ar dar ko – dievaži, tarytum ketindama čia niekad daugiau nebesugrįžti, tarytum nesąmoningai užleisdama vietą kažkam, kas pakeis ją, ir kad būtų apsieita be menkiausio priekaišto. Tačiau ji vėl grįžo, štai ji stovi ant slenksčio, ji, o ne kas kitas ir dėl to buvo taip baisu, taip negera, taip beviltiška, kad net pykino. Ji numetė du sunkius krepšius su daiktais koridoriuje prie sienos ir užsimerkė.

– Kaip gera sugrįžti namo!

Ji tarytum iš kriauklės gilumos girdėjo jo balsą. Linksmą, nerūpestingą, kupiną ramios gyvenimiškos laimės. Kasdienybės muzika skambėjo jo balse, ji išgirdo ją, atpažino, nes kasdien klausėsi to balso uvertiūrų ir adagio, atitardama su vaikais savuoju kanonu. Šį kartą tik tiek. Muzika nutolo, nutilo, jis tikriausiai užkopė laiptais į antrą aukštą arba išėjo į terasą. Vaikų šurmulys taip pat prislopo, aišku, jie gulte apgulė kompiuterį ir pamiršo viską pasaulyje. Jie tikrai jaučiasi sugrįžę namo, juk be to išgyveno net penkias dienas, iš jų tai buvo atimta, nors jie urzgė ir šnypštė iš nepasitenkinimo kaip žvėriūkščiai.

O juk žmogus taip ir negyvena savo gyvenimo. Keista ir liūdna, kai pagalvoji. Niekada negali keltis, kada iš tikrųjų nori, daryti tai, kas tau iš tiesų patinka, nedaryti, ko nenorėtumei, nes gyveni ne vienas, greta kito žmogaus. Jis taip pat gyvena su tavimi, jam irgi ne geriau, ko gero, jis irgi pasakytų tą patį: kad siaubingai pavargo, kad norėtų gyventi vienas, kad užkniso viskas ir tas pats visą laiką, ir tai būtų tikriausia teisybė. Juk ne kartą jį matė keistai perkreiptu veidu, parėmusį galvą rankomis ir nuovargio apniauktomis akimis. Tada jis nenorėdavo kalbėtis. Norėdavo pabūti vienas, iki vėlumos lėtais žingsniais vaikščiodamas kieme rūkydavo cigaretes – pro virtuvės langą jam net nenumanant ji nematoma galėjo sekti judančio nuodėguliuko trajektoriją, kaip mažutį švyturį tamsos vandenyse. Jis išsivaikščiodavo ir grįždavo. Ir viskas vėl būdavo kaip visada. Visada tenka elgtis kaip geriau ir praktiškiau, kaip teisingiau ir tinkamiau, bet niekada taip, kaip iš tikrųjų norėtum. Niekada.

O ko ji norėtų? Labai paprasta: pabėgti. Ji net krūptelėjo. Juokinga! Ne, o kodėl juokinga? Viską atiduotų, jei staiga dingtų visos priklausomybės ir atsakomybės. Išeitų, išvažiuotų toli, bet kur. Daug kas palaikytų ją kvaištelėjusia. Ji išsikraustė iš proto, nes turi viską, jos gyvenimas tobulas, jei tobulų gyvenimų iš viso esama, jai nieko nestinga. Ir vėl toji elektra. Ta pati geltona šviesa, persmelkusi visą galvą. Ji tarsi auksinis žaibas perbėga visas mintis, kad tai ne gyvenimas, kad laikas bėga veltui, nejaugi tik tiek žmogui reikia? Kas jai pasidarė?

Ji stengėsi apsimesti, elgtis lyg niekur nieko. Iškraustė iš krepšių daiktus, nešvarius drabužius suvertė į skalbiamosios būgną. Čia pat pripjaustė šviežių daržovių, sumaišė salotas. Sukosi kaip vilkelis, kaip užsukta. Kad neturėtų kada galvoti. Nustojo ūžti skalbiamoji, ji išdžiaustė skalbinius, o tada išsitempė iš garažo žoliapjovę.

– Ką čia sugalvojai?

Jis aiškiai buvo nustebęs. Juk jie ką tik sugrįžo. Normalu būtų atsipūsti, pasėdinėti ilgai nebūtuose namuose. Nenormalu tampyti žoliapjovę, lyg nebūtų jokio kito laiko.

– Ar nematei, kaip užaugo žolė? Reikia nupjauti.

Jis gūžtelėjo pečiais ir neprieštaravo. Pats įėjo vidun, tikriausiai įsitaisė prie televizoriaus. O ji iki sutemų tampė ir tampė sunkią žoliapjovę.

Naktį ji nubudo staiga, be jokios priežasties. Nebuvo jokio košmaro, rodos, iš viso nieko nesapnavo, bent jau neprisiminė. Jokios baimės ar nerimo. Nepažadino joks garsas. Nebuvo nieko, bet ji pakirdo akimirksniu, plačiai atmerkė akis panašiai kaip kokiame įtempto siužeto filme, kur gaivinamas iš komos žmogus staiga atplėšia vokus ir aplink nuvilnija palengvėjimo atodūsis. Iš pradžių lėtai atsisėdo lovoje, bijodama, kad netikėtai negirgžtelėtų čiužinio spyruoklės. Tada ramiai palaukė, kol tamsoje akys pradės skirti daiktų ir baldų kontūrus. Sieninis laikrodis tebuvo tamsi dėmė. Paveikslų kampai magiškai sukarpė sienų blyškumą. Tamsoje jo pečiai išryškėjo kaip gerai pažįstamas kalvos iškyšulys su švelniu duburiu ir kaklo įlankėle. Jis šnopavo taikiai ir ramiai. Kartais pasigirsdavo jaukus garsas – švelnus oro pūstelėjimas pro sučiauptas lūpas, jis kaipmat nutūpdavo jai ant rankos it naktinis drugelis. Akimirksniu nosį pasiekdavo ir kvapas – gaižus, stiprus ir drėgnas žydinčių rapsų kvapas.

Ji lėtai nuleido kojas ant kilimo. Paskui greitai atsistojo, tamsoje sugraibė kojines ir palaidinę, dar kažką, tai turėjo būti kelnės. Išėjo taip pat greitai, tyliai kaip pelė perbėgo kilimu ir dingo. Jausdama keistą, vejantį nerimą leidosi laiptais, ausyse smarkiai mušė pulsas, sunkūs tvinksniai aidėjo visame kūne, o ją vijo didžiulė baimė, nerimas. Noras tapti nematomai priminė kruvinus detektyvinius serialus, kai naktį įvykdomas ilgai planuotas kraupus nusikaltimas, žmogžudystė, kai nusikaltėliui reikia skubėti, tapti nematomam. Ji beprotiškai skubėjo. Nepalikdama sau laiko atsakyti į blaivaus proto užduodamus klausimus, kur ji eina, ką daro ir ką dar ketina daryti, akimirksniu įniro į drabužius, kliūdama įsispyrė į gumines šlepetes ir ant medinės prieškambario lentynėlės paskubomis sugraibė mašinos raktelius. Net nedirstelėjo į vaikų kambario pusę – vaikų nebuvo, tą akimirką ji jų neturėjo, jie iš viso nebuvo gimę, buvo tik ji viena ir naktis, kuri jos laukė. Ir laisvė, kurios laukė ji. Išsiplėšti nors valandą laisvės, laisvės tik sau vienai ir su savim – argi ji ne beprotė? Kas ja patikės?

Rūsio durys buvo neužrakintos, kaip ji ir spėjo. Iš rūsio buvo galima greitai patekti į garažą. Mažiau triukšmo, kuo mažiau triukšmo. Ir jokių minčių, jokių žvilgsnių į šoninius veidrodėlius. Ji visa jėga atlupo mašinos dureles. Rankos sušlapo nuo prakaito, rakteliai slidinėjo tarp pirštų niekaip nepataikydami, kur reikia. Pagaliau jos mažas automobilis sumurkė, suurzgė, ji paspaudė pedalą ir štai tyliai išnėrė iš stoginės uždangos kaip katė išeidama naktinėti. Vartai prasiskyrė ir susivėrė taip pat tyliai, erškėčių grandinės be garso nukrito paleisdamos ją iš savo gniaužtų, jie buvo bejėgiai ją sulaikyti, suturėti.

Išsukusi iš kiemo beprotišku greičiu dūmė tuščiu plentu. Žinojo, kur važiuoti, kur sukti. Iš viso gal bus apie penkiolika kilometrų. Tiltas per upę, snaudžianti pakelės miestelio bažnyčia, paskui visą laiką į kairę. Kažkur ten, už kelių rodyklių, sušvintančių tamsoje nuo automobilio žibintų, turėjo prasidėti laukas. Platus ir lygiai vilnijantis kaip jūra. Ji sustos šalikelėje, vis tiek nė gyvos dvasios, paskubomis užtrenks mašinos dureles ir tada…

Iššokusi bėgo kiek įkirsdama. Aklinoje tamsoje geltona elektra kibirkščiuojantis laukas atrodė tamsiai mėlynas. Vėjo beveik nebuvo, mėnulio irgi. Ūkanota naktis su tamsoje išlietu miško kontūru, o gal ten tebuvo pavieniai medžiai, atrodė kaip nutapyta. Nakties vėsa jau buvo spėjusi apgobti pečius, visas kūnas virpėjo. Tarytum apkvaitusi ji brido ir brido gilyn, paniro iki juosmens, iš pradžių keistai džiaugdamasi, tyliai juokdamasi ir, atrodo, net pusbalsiu su savimi kalbėdama, kad štai pagaliau ji čia, ji pabėgo, paspruko, garsiai šnopuodama ir kvėpdama orą tarytum koks gyvūnas, atklydęs iš miško ar pakelės ieškodamas prieglobsčio. Paskui atėjo suvokimas, kad ji viena, iš tikrųjų viena, kaip skausmingai seniai to ilgėjosi ir troško, kad niekas to nežino ir neseka jos, niekas taip ir nesužinos ir niekam nereikės pasiaiškinti. Tada jau nebeskubėjo, kvėpavimas nurimo, žingsniai tapo lėtesni, kol pagaliau ji sustojo ir įsiklausė. Reikėjo pajusti, paliesti ir išgirsti šitokią naktį. Susirinkti visas minutes kaip mažyčius brangakmenius. Buvo tylu. Šalti šiurkštūs lapai šliuožė jai apie kojas kaip gyvos žuvys. Joks nakties paukštis nesupypsėjo skrisdamas pro šalį, joks, net mažiausias, gyvis nekrustelėjo nei čia pat, nei kur nors tolėliau. Ji paklausė savęs, ar nesapnuoja, nes akimirką ją apėmė jausmas, kad tai netikra, ir ji išsigando.

Ką ji čia veikia? Kiek dabar valandų? Bus jau gerokai po pusiaunakčio. Koks žydintis laukas, kokia geltona šviesa? Juk pati tikriausia naktis, tamsu, nors į akį durk. Ką ji čia veikia, ko ieško? Staiga ji prisiminė namus, lovą, svaiginančią miegu ir šiluma, savo žmogų, kuris dabar jaukiai kvėpuoja į pagalvės gilumą, ir vaikus, miegančius gretimame kambaryje. O Dieve, ir ką ji sau galvojo šitaip išeidama iš namų naktį? Jos tikrasis gyvenimas ten, jokio kito negali būti. Ką ji tikėjosi rasti, ką suprasti? Ar tai, kad tik gyvendama dėl kitų jaučiasi laimingiausia? Kad gyvenimas dėl savęs neįmanomas, kad jo tokio visai nereikia? Niekada.

Atgal parvažiavo ramiai, neskubėdama. Vartai vėl paslaugiai atsivėrė ją įsileisdami. Karalaitė sugrįžo į miegančią karalystę, kad gyventų ten ilgai ir laimingai. Garaže pastatė mašiną ir tyliai paspaudusi durų rankeną įsmuko vidun. Šlepetes nusispyrė čia pat ant laiptų ir basomis be garso užkopė į viršų. Buvo mirtinai sušalusi. Kai glustelėjo į šiltą lovą ir užsimerkė, pasivaideno, kad ilsisi bekraščiame žydinčiame patale, o didžiulės geltonos bangos ją neša ir liūliuoja. Buvo gera.

Ryte ji šokio žingsneliu sukosi virtuvėje. Jautėsi tokia lengva, kad galėtų nuskristi. Užplikė keturis puodelius arbatos, prikepė kiaušinienės su kumpiu, paskrudino duonos ir šypsodamasi atsisėdo prie stalo.

– Kas yra? – jis nustebęs pakėlė į ją nuo laikraščio akis. – Atrodo, niekada nebuvai tokia laiminga.

– Niekada, – patvirtino ji pirštų galais prisiliesdama jo rankos.