Lyčių studijos – iššūkis akademinei bendruomenei

Vasaros pabaiga šiemet buvo ne tik netikėtai karšta, bet ir „kreiva“. Rugpjūčio 20 dieną Vilniuje prasidėjo LGBT* festivalis „Kreivės“. Jau antrą kartą vykęs festivalis, organizuojamas „In Corpore“, savaitę pabuvo sostinėje, o vėliau išvežė kelis filmus ir diskusijas į Kauną, Šiaulius bei Klaipėdą. Negana to, rugpjūčio 24–28 dienomis vyko akademinė lyčių studijų stovykla „Lyčių studijos ir aktyvizmas Vakaruose ir posovietinėse šalyse: teorijos, praktikos, formos“, arba tiesiog LYSA. Vasaros mokykla surengė tris visuomenei atviras paskaitas, tad net ir oficialiai joje nedalyvavusieji, bet šiaip atostogavusieji galėjo susikurti sau „kreivą“ dienos programą, pradėdami nuo viešos paskaitos Lietuvos žydų bendruomenės patalpose ir keliaudami tiesiai į „Skalviją“ mėgautis LGBT tematikos filmais ir diskusijomis. Nuolatinės nevyriausybininkų konkurencijos dėl finansavimo ir ribotos auditorijos laikais LYSA ir „Kreives“ organizavusių aktyvistų bendradarbiavimas yra malonus netikėtumas – buvo sujungtos feministinės ir LGBT-friendly erdvės, sukurta galimybė susieiti margam „progresyviųjų“ būreliui.

Marc Riboud. Skyrybos. Pekinas. 1965

Šiame straipsnyje daugiausia kalbėsiu apie LYSA ir jos politinę žinutę, nes joje dalyvavau nuo pradžių iki galo, ne tik kaip dalyvė, bet ir kaip seminaro vedėja, taip pat nemažai kalbėjausi su organizatorėmis Vaida Tretjakova, Asta Volunge ir Jūrate Juškaite. LYSA, nors ir vadinosi „akademinė vasaros mokykla“, iš tikrųjų buvo labai įdomus hibridas. Pirma, kiek neįprastai akademinė vasaros mokykla buvo suorganizuota ne universiteto ar kitos akademinės įstaigos, o nevyriausybinės organizacijos Tolerantiško jaunimo asociacijos pastangomis, bendradarbiaujant su Švedijos Linšiopingo universitetu. Antra, atidarymo konferencija „Lyčių studijos ir sąveikinis požiūris marginalizuotų visuomenės grupių advokacijoje“ vyko Seime, globojama Seimo narės Giedrės Purvaneckienės, šitaip siekiant atkreipti žiniasklaidos ir politikų dėmesį. Trečia, pati LYSA forma buvo eksperimentinė, derinanti akademiškumą su aktyvizmu, teorines diskusijas su praktiniais užsiėmimais. Galiausiai ir atranka į vasaros mokyklą buvo surengta ne siekiant atrinkti labiausiai pasiruošusius akademiškai, bet tuos, kuriems nauja informacija būtų naudingiausia ateityje. Taigi iš anksto LYSA tarsi suteikė prioritetą ne tiek dramblio kaulo bokšto akademinei diskusijai, kiek mokymosi procesui ir visuomenės švietimui.

Iš esmės galima sakyti, kad LYSA įgavo šitokią hibridinę formą, nes buvo suplanuota kaip politinis veiksmas siekiant išjudinti Lietuvoje labai jau ramų ar net, sakytume, apmirusį lyčių studijų frontą. Viena iš organizatorių Jūratė Juškaitė tiek per spaudos konferenciją Seime, tiek kalbėdama su žiniasklaida pabrėžė, kad Lietuva yra vienintelė Europos Sąjungos šalis, kuri neturi lyčių studijų disciplinos, dėstomos bakalauro ar magistro laipsniui gauti. Tai reiškia, kad žmonėms, kuriems rūpi lyčių studijų nagrinėjami klausimai, tenka arba važiuoti studijuoti į užsienį, arba savarankiškai susipažinti su literatūra. Taip pat tai reiškia, kad Lietuva negali pati parengti lyčių studijų ekspertų, kurie savo ruožtu imtųsi liberalizuoti visuomenės požiūrį kontroversiškais lytiškumo ir seksualumo klausimais. Šiuo metu Lietuvoje tegalima lankyti pasirenkamuosius lyčių studijų kursus, kurie iš esmės tik supažindina su tuo, kas tos lyčių studijos apskritai yra.

Tačiau paliekant nuošalėje strateginius argumentus, kodėl Lietuvai reikia institucionalizuotų lyčių studijų, – nes atsiliekame nuo Vakarų Europos, nes nuteka mūsų progresyviausi protai, nes neturime ekspertų ir t. t., – reikėtų pakalbėti ir apie dar vieną, esminį, aspektą. Lietuvai reikia lyčių studijų, nes mūsų visuomenė nepaprastai konservatyvi, o tokioje visuomenėje konservatyvi ir akademinė bendruomenė, kuri rengia konservatyvius studentus toliau būti konservatyvios visuomenės konservatyviu intelektualiniu elitu. Tai, žinoma, nepakeičiama per vieną dieną, tačiau LYSA sukelta diskusija apie lyčių studijų reikalingumą yra bent vienas pozityvus žingsnelis.

Žinoma, neteisinga būtų teigti, kad Lietuvoje nėra lyčių studijų. Lyčių studijų centras Vilniaus universitete, įsteigtas 1992-aisiais, bene anksčiausiai iš visų posovietinių šalių, kitados leido pirmuosius lyčių studijų veikalų vertimus ir vietinių autorių darbus, bendradarbiavo su Lietuvoje tuo metu kaip grybai dygstančiomis žmogaus teisių organizacijomis, rengė ir teberengia konferencijas ir viešus paskaitų ciklus. Dešimtajame dešimtmetyje, pagauti susidomėjimo feminizmu ir kitais vakarietiškais dalykais bangos, panašūs centrai (tuo metu vadinti moterų studijų centrais) įkurti ir Šiauliuose, Klaipėdoje, Kaune. Jie veikia ir šiandien – vieni aktyviau, kiti ne taip aktyviai. Visgi šiandien, deja, lyčių studijos yra beveik nematomos visuomenėje, kuri ne tik nesišviečia seksualiniais ar lytiškumo įvairovės klausimais, bet ir, rodos, žengia devynmyliais žingsniais atbulomis. Geriausias to pavyzdys – kaip ta pati LYSA buvo nušviesta žiniasklaidos. Televizijos studijoje žurnalistei kalbinant LYSA organizatores, šioms kantriai aiškinant, kas yra lyčių studijos ir kam jų reikia, ekrano apačioje žiūrovams spiegė riebus užrašas „Lietuva – be mokslo apie gėjus“. Tiek tad kompleksiškumo viešojoje erdvėje, praėjus jau dviem dešimtmečiams nuo lyčių studijų institucionalizavimo.

Giedrė Purvaneckienė, kuri dešimtojo dešimtmečio pradžioje buvo viena iš tuometinio Moterų studijų centro VU įkūrėjų, vasaros mokyklos atidarymo konferencijoje Seime teigė, kad šiuo metu esama labai mažai bendradarbiavimo tarp akademinių lyčių studijų centrų ir moterų teisių organizacijų. Ji pasakojo kalbėjusi su keliomis moterų teisių organizacijomis, šios tvirtino, kad šiuo metu Lietuvoje vienintelis Šiaulių universiteto Lyčių studijų centras bendradarbiauja su nevyriausybinėmis organizacijomis ir visuomene apskritai. Jos teigimu, gyvavimo pradžioje VU Lyčių studijų centras buvo neatsiejamas nuo žmogaus teisių organizacijų, jas vienijo, teikė patalpas užsiėmimams. Šiandien situacija tokia, kad centras yra marginalizuotas ir menkai matomas, o VU netgi atsisakė priglausti LYSA savo patalpose, pasak Purvaneckienės, „kad kas nors neprikibtų“. Anot politikės, kuri buvo viena pirmųjų feminizmo idėjų platintojų ir aktyvisčių posovietinėje Lietuvoje, universitetai šiandien bijo garsiai šaukiančių konservatyvių politikų ir „nori būti geručiai“. Atrodo, dešimtajame dešimtmetyje, iš karto po nepriklausomybės atgavimo, Lietuvoje vien tik argumentas, kad feminizmas, lyčių lygybė ir t. t. yra dalis Lietuvos europėjimo ir vakarėjimo proceso, buvo stiprus tiek, kad atvertų duris lyčių studijų vystymui ir pirminiam institucionalizavimui. Palankus momentas buvo pastvertas aktyvių moterų, tokių kaip Karla Gruodis, Marija Aušrinė Pavilionienė, jau minėtoji Purvaneckienė ir kitų ir jos sugebėjo sukurti nemažai teigiamų poslinkių. Šiandien atmosfera jau gerokai pasikeitusi. Lietuvoje, panašiai kaip ir Lenkijoje, vyrauja panika dėl vadinamosios gender ideologijos plitimo. Liūdnai pagarsėjusios vokietės Gabrielės Kuby, kovotojos su šiuo pasauliniu sąmokslu, knygų jau galima nusipirkti ir lietuvių kalba mano gimtojo miesto centriniame knygyne. Nestinga ir vietinių „tradicinių vertybių“ gynėjų, apie kuriuos net neverta kalbėti. Seime idėjos apie „gender ideologijos“ nešamą pragaištį irgi plačiai paplitusios, juk politikai ateina iš tos pačios visuomenės. Melas ir absurdas yra vadinami tiesa, o normalus kalbėjimas apie lytiškumą ir seksualumą – propaganda.

Šitokiame kontekste nenuostabu, kad akademinė bendruomenė bijo tamsuoliško staugimo, kurį potencialiai galėtų sukelti lyčių studijų augimas. Juk neduokdie, jeigu lyčių studijų paskaitų metu bus užsiminta ne tik apie moterų ir vyrų santykius, bet ir apie gėjus, lesbietes, biseksualus ir translyčius žmones. Juk šituos žodžius tardami dar ne vienas mūsų visuomenėje susiraukia taip, tarsi būtų atsikandęs kažko labai šlykštaus ir negalėtų viešoje vietoje išspjauti. O jeigu apie tai dar kalbės ir žmonės, kurie yra patys „tokie“. Ir dar neslėps šito. Juk niekam ne paslaptis, kad lyčių studijos yra neatsiejamos nuo tapatybės. Pasaulyje pirmieji moterų studijų centrai buvo įkurti universitetuose vien tik dėl moterų judėjimo, o gėjų ir lesbiečių studijos, – vėliau jos kiek užleido vietą queer studijoms, – vien tik dėl seksualinių mažumų judėjimo. Kad Lietuvoje pirmasis lyčių studijų centras buvo įsteigtas taip anksti po nepriklausomybės atgavimo, parodo ne tai, kad visuomenėje jau tuomet buvo kritinė masė progresyvaus mąstymo ar juolab aktyvizmo (to nebuvo), o tai, kad abstrakti lyčių lygybė buvo taip trokštamo vakarietiškumo ženklas. Kritinė masė atsiranda tik dabar, kai lyčių studijų jau nebeišgelbėsi raginimais universitetams žiūrėti į Vakarus.

Šiandien vienintelis kelias kovoti su konservatyvumu akademijoje – tai aktyvistų, progresyvios visuomenės dalies spaudimas. Spaudimas, žinoma, įmanomas ne tik statant barikadas ir daužant langus, bet ir kitaip. LYSA yra puikus šitokio spaudimo pavyzdys. Aš tikiuosi, kad po jos bus ir mažesnių iniciatyvų, rengiamų pačių studentų, universiteto viduje plečiant leistino akademinio diskurso ribas, o jeigu tai nepavyksta, tuomet ir už universiteto ribų. Tie, kurie šią karštą vasaros pabaigą rinkosi ne važiuoti prie ežero, o sėdėti vėsioje kino salėje ar klausytis paskaitų, yra tik maža dalis vis augančios progresyviai mąstančios grupės žmonių, kurie nori kalbėti apie sudėtingus žmogaus prigimties klausimus be prietarų, kurie renkasi žinoti, o ne bijoti. Matant, kaip puikiai organizuojamos ir kokios populiarios yra tokios iniciatyvos kaip „Kreivės“ ar LYSA, akivaizdu, kad universitetai turi ne baimintis garsiai šaukiančių tamsuolių, o pastebėti tuos, kurie tyliai kuria sau alternatyvias kultūrines ir akademines erdves. Nes tose erdvėse kaupiamos tiek aktyvistinio, tiek teorinio pobūdžio žinios lytiškumo ir seksualumo klausimais jau dabar lenkia tai, ką galima išgirsti kokioje nors universiteto auditorijoje.