Jurijus Andruchovyčius: „Stengiuosi, kad kiekviena nauja knyga užkluptų skaitytoją nepasiruošusį“

Jurijus Andruchovyčius šiuo metu yra bene plačiausiai pasaulyje žinomas vidurinės kartos ukrainiečių rašytojas. Gimė 1960 metais Vakarų Ukrainoje, Stanislave (dabar Ivano Frankivskas). Mokėsi Lvovo I. Fiodorovo poligrafijos institute, studijavo Maskvos M. Gorkio literatūros institute, apgynė mokslų kandidato disertaciją, skirtą tarpukario poeto Bohdano Ihorio Antonyčiaus kūrybai. Lietuvių kalba išleistame Andruchovyčiaus romane „Dvylika ratilų“ Antonyčiaus kūryba ir pusiau išgalvota jo biografija brėžia vieną iš pagrindinių kūrinio linijų.

1985 metais kartu su poetais Oleksandru Irvanecu ir Viktoru Neboraku sukūrė grupę „Bu-Ba-Bu“ (burleska-balaganas-bufonada). Ši grupė daugiau kaip septynerius metus Ukrainoje ir užsienyje rengė burleskinius poetinius pasirodymus, griaudama socialistinio realizmo kanoną ir įtvirtindama pirmuosius postmodernizmo ženklus Ukrainos kultūroje.

Rašytojas išleido šešias poezijos, šešias prozos, tris esė knygas. Vertė į ukrainiečių kalbą R. M. Rilkę, B. Pasternaką, O. Mandelštamą, Cz. Miłoszą, B. Schulzą. Jo paties kūryba sulaukė daugybės vertimų į kitas kalbas, jo poezijos, prozos bei eseistikos išleista JAV, Vokietijoje, Rusijoje, Lenkijoje, Kanadoje, Austrijoje ir kitose šalyse.

Pelnęs daug tarptautinių premijų, iš kurių galima paminėti Herderio ir E. M. Remarque’o taikos premijas, romanas „Dvylika ratilų“ apdovanotas Leipcigo knygų mugės premija kaip „kūrinys, prisidedantis prie Europos tautų tarpusavio supratimo“, ir Vidurio Europos literatūros premija „Angelus“. Praėjusiais metais Jurijus buvo apdovanotas Hannah Arendt premija už indėlį į kovą už Ukrainos nepriklausomybę ir demokratizaciją.

Jo romanuose vyrauja žaidybinis elementas, vaizduojamas absurdiškas, groteskiškas pasaulis, parodijuojamos literatūrinės konvencijos, vyksta savotiškas lingvistinis karnavalas ar balaganas.

Vienų laikomas maištininku, kitų – klasiku, jis tik šypsosi ir nesileidžia įspraudžiamas į kokius nors rėmus. Prasidėjus Maidanui Jurijus ruošėsi skristi į Austriją, tačiau taip ir neišskrido, grįžo iš oro uosto, kad būtų kartu su Ukraina. Šalimi, „kur viskas, ko trokštame, apie ką galvojame ir ko tikimės, būtinai įvyks – tik visada per vėlai ir kaip nors kitaip“. Šitaip jis rašė romane „Dvylika ratilų“.

Su rašytoju Jurijumi Andruchovyčiumi kalbasi Eugenijus Ališanka.

 

– Susipažinome prieš daugiau negu dvidešimt metų Liubline, per kultūrologinę konferenciją „Eros et Thanatos“. Tąsyk gyvenome viename kambaryje, šnekėjomės lenkiškai. Vėliau buvome susitikę įvairiuose Europos renginiuose, neretai kalbėdavomės angliškai. Bet vėliau paprastai pereidavome prie rusų kalbos. Per minėtą konferenciją Liubline dalyviai pranešimus skaitė lenkų, baltarusių, ukrainiečių, rusų kalbomis be sinchroninio vertimo. Priklausome Rytų Europai, kuri bando susišnekėti net ir neturėdama vienos lingua franca, nors istorijoje ir būta bandymų tokią kalbą įtvirtinti. Koks tavo, kaip rašytojo, požiūris į kalbą, kaip tau atrodo, ar mes čia, Rytų Europoje, iš tiesų susišnekame, ar tik kuriame savo mažąjį Babelio bokštą tebesidairydami į Vakarus? Pagaliau kaip tu jautiesi kalbėdamas rusiškai šiandien, kai Rusija okupuoja tavo šalį?

– Turbūt reikėtų pradėti nuo paskutinio klausimo, nes šiandien man jis svarbesnis už kitus, į jį net lengviau atsakyti. Be to, lingua franca paieškos Rytų ir Centrinėje Europoje yra labiau teorinis dalykas. Iš tiesų pastaruoju metu Ukrainoje įvyko visiškai netikėtas posūkis kalbos byloje, susijęs būtent su Rusijos agresija. Turiu galvoje, kad rusų kalbos pozicijos Ukrainoje sustiprėjo, ir tai yra didžiulis netikėtumas. Šiandien prieš rusų armiją Rytuose kariauja daug ukrainiečių, kurių gimtoji kalba yra rusų. Taigi, sakyčiau, kad Putinas savo įsiveržimu sutaikė didelę dalį ukrainiečių, kurie ligi tol konfliktavo dėl kalbos. O dabar prieš juos iškilo reikšmingesnių dalykų, jie atrado svarbesnį konflikto objektą.

Galiu pridurti, kad kalba, kuri buvo laikoma vienu iš rimčiausių mūsų šalies prieštaravimų, pasirodė visai ne esminis reikalas, galios įgavo visai kiti dalykai, ne kalbiniai. Bet aš niekada nedrįsčiau, niekada ir nenorėjau, nesiruošiau rašyti rusiškai. Man ir dabar sunkoka kalbėti rusiškai, bet tai susiję ne su antipatija rusų kalbai, bet su tuo, kad vis rečiau ja naudojuosi ir kalbėdamas jaučiuosi šiek tiek nenatūraliai. Taip, esu priverstas ja kalbėti. Čia turiu galvoje tavo klausimo pradžią. Bet nesakyčiau, kad tai yra priešiška kalba, priešo kalba, kad jos nemyliu, – atvirkščiai.

– Norėčiau trumpai grįžti prie regiono klausimo. Šiandien šnekėdamiesi prisiminėme „Magnus Ducatus Poesis“, poetinį projektą, vykstantį Rytų Europos erdvėje. Žvelgdami į savo praeitį matome ir LDK, ir tavo aprašytą Galiciją, ir Austriją-Vengriją. Tai Rytų Europos istorija. Ar turime Rytų Europos ateitį?

– Tai toks įdomus mitas, iš tiesų konstruktas. Problema ta, kad jis niekaip nesisieja su realybe. Kitaip sakant, juo galima tikėti, tai gražus meninis pasaulis, bet ne šiandieninės aktualios politikos pasaulis. Daugiau neturiu ką pasakyti. Na, prieš kokius dešimt metų galėjau apie tai daug kalbėti, bet jau primiršau kai kurias savo tezes (juokiasi).

– Jau tada viską pasakei?

– Taip, jau tada pasakiau viską.

– 2005 metais, duodamas interviu žurnalui „Playboy“ apie pirmą savo romaną „Rekreacijos“, sakei šitaip: „Tą romaną rašiau greitai ir lengvai. Rašydamas šokau, dainavau, džiūgavau. Tai vienas iš laimingiausių mano tekstų, kurtų su didžiule euforija.“ 2012 metais, duodamas interviu kitam leidiniui, sakei kitaip: „Apskritai nemėgstu rašyti. Rašyti pradedu, kai nebeturiu kitos išeities.“ Ar iš tiesų tavo požiūris į rašymą taip pasikeitė? Kas tai – gal senatvės požymiai? Ar nusivylimas literatūra? Gal dar kažkas?

– Na, senatve to nepavadinčiau, sakyčiau taip – tai patirties ženklai. Vis dėlto romaną „Rekreacijos“ rašė, žvelgiant iš šiandienos taško, jaunas žmogus. Jam buvo trisdešimt metų, ir jis pirmą kartą rašė romaną. Tad galiu suprasti jo euforiją. Tačiau šiandien skaitydamas atskirus šio romano puslapius esu žiauriai nepatenkintas: geriau jis būtų mažiau šokęs, daugiau rašęs. Rašęs įdomiau.

– O gal tie pokyčiai susiję su tavo muzikine veikla? Gal atradai save per kitokią veiklą? Turiu galvoje muzikinį multimedijinį projektą, kuriame jau dešimt metų sėkmingai dalyvauji kartu su lenkų muzikos grupe „Karbido“. Papasakok plačiau apie šį projektą, sulaukusį nemenko dėmesio tiek Ukrainoje, tiek Lenkijoje.

– Iš tiesų, netrukus pasirodys mūsų ketvirtas albumas. Tie trys ankstesnieji susiję su mano paties tekstais, vieni su mano poezija, kiti su romanais. Pastarasis albumas vadinasi „Atlas Estremo“, jį sudaro 13 kompozicijų iš 13 miestų. Tai savotiška kelionė aplink pasaulį, tik ne visai užbaigta. Pradedame Berlyne, tai pirmoji kompozicija, pirmasis miestas, paskui judame tolyn į Vakarus. Po Berlyno – Antverpenas, toliau – Londonas, Niujorkas. Po Niujorko galėtų būti San Fransiskas, bet to mūsų albume nėra. Po Niujorko Vakarai virsta Rytais, ir ten pasirodo Maskva. Vėliau – Minskas, Kijevas, Lvovas, tarp Drohobyčo ir Užhorodo įsiterpia Jeruzalė. Geografiškai taip yra, jeigu toliau judėtume į Vakarus. Noriu pasakyti, kad dirbti su tokiais subtiliais, kūrybiškais ir itin atidžiais muzikantais man reiškia beveik tą patį, kaip rašyti romaną. Taigi galbūt esi teisus, gali būti, kad ši kūryba, susijusi su grupe „Karbido“, tam tikru būdu išstūmė rašymą. Gal ir taip. Bet kuriuo atveju jaučiuosi suradęs saviraiškos pavidalą, kuris man ne mažiau patinka.

– Ar galima sakyti, kad tavo koncertinės veiklos istorija prasideda dar „Bu-Ba-Bu“ laikais, kad ji yra savotiškas dar sovietiniais metais pradėto karnavalinio poetinio vyksmo tęsinys? O gal jautiesi esąs Bohdano Ihorio Antonyčiaus inkarnacija?

– (Juokiasi.) Ne, su Antonyčiumi galutinai pabaigiau romane „Dvylika ratilų“. Manau, kad taip, prasidėjo nuo „Bu-Ba-Bu“, nes visa tai apskritai buvo tikra revoliucija mano gyvenime. Man teko žengti į sceną, skaityti publikai, svetimiems žmonėms. Scenos žmogumi negimiau, neturėjau tokio polinkio, iš tiesų slėpiau savo poeziją, slėpiau, kad rašau. Perskaityti garsiai savo eilėraščius man buvo nepakeliamai sunku, gėda ir baisu – viskas vienu metu. Ir turėjo atsitikti stebuklas – sutikau du man artimus poetus, mes privertėme vienas kitą eiti į sceną, prisivertėme būti akiplėšiškais, savimi pasitikinčiais savų tekstų atlikėjais. Ir mes tai pamėgome, pamilome publiką ir sceną, mums ėmė patikti pasirodymai, gastrolės.

Pridursiu, kad man tai nauja patirtis, tokios rašytojas paprastai neturi. Pavyzdžiui, jau rugsėjį, pristatydami naują albumą, mes važiuosime į turą po Ukrainą, skaitysime devyniuose miestuose, o paskutinis koncertas vyks beveik prie fronto linijos, Mariupolyje, netoli Azovo jūros. Sulaukėme išties įdomaus pasiūlymo – koncertuoti buvusio oro uosto pastate. Jame pastaruoju metu rengiami patys įvairiausi performansai, rodomos meno parodos. Labai džiaugiuosi tokiomis man pačiam netikėtomis galimybėmis – koncertuoti prie fronto linijos ir atlikti mėgstamus kūrinius. Be to, manau, kad mano bičiuliams iš „Karbido“ tai bus puiki galimybė pratęsti vieną iš sumanymų. Jau penkerius ar šešerius metus jie vykdo projektą, kuris vadinasi „M for B“ („Music for Buildings“). Jie pasirenka tokius architektūrinius objektus, kurie yra praradę savo funkciją, – sakykim, sena vandens stotis ar apleista observatorija. Šiuo atveju bus apleistas oro uostas. Paprastai jie pirmiausia atvyksta į tą vietą, įrašo jos garsus. Tose vietose visada yra garsų – pavyzdžiui, paukščių čiulbesys senoje sinagogoje Drohobyče, ten švilpia vėjas, kartais girdisi, kaip apleistuose pastatuose auga medžiai. Vėliau muzikantai improvizuoja, groja savo muziką panaudodami tų pastatų garsus.

– Grįžkime prie literatūros. Tavo romanuose vyrauja žaidybinis elementas, vaizduojamas absurdiškas, groteskiškas pasaulis, parodijuojamos literatūrinės konvencijos, stiliai, vyksta savotiškas lingvistinis karnavalas ar balaganas. Kritikai tavo kūrybą vadina palimpsestu, „postmodernistine proza, kuri kilo iš Rytų Europos“. Kodėl pasirinkai tokį rašymo būdą? Ar jis tave pasirinko? Ar čia turėjo įtakos „Bu-Ba-Bu“ patirtis? Kokie yra tavo literatūriniai mokytojai?

– Manau, kad tai, ką išvardijai, pirmiausia siejasi su romanu „Perversija“, kuris ukrainietiškai pasirodė 1996 metais. Jis man išlieka gyvas ir šiandien, nors prabėgo beveik dvidešimt metų. Išties tame romane norėjau išskleisti visas įmanomas postmodernumo strategijas. Kalbant apie mokytojus, mano literatūrinės pastangos greičiausiai sietinos su Joyce’u. Nesakyčiau, kad bandau išsaugoti būtent tokį rašymą. Jau seniai taip nėra. Apskritai galiu pasakyti – pirmiausia stengiuosi, kad kiekviena nauja knyga užkluptų skaitytoją nepasiruošusį, noriu parašyti ne tai, ko iš manęs tikisi. Ir antra – kad mane vis dėlto atpažintų. Turbūt visa tai galima apibūdinti vienu žodžiu – postmodernizmas, nes vis tiek niekas nežino, kas tai yra.

– Lietuvoje pastaraisiais dešimtmečiais ypač suklestėjo įvairiausių krypčių eseistika. Tavo eseistikos stilius, kiek man teko susidurti, ryškiai skiriasi nuo romanų, joje vyrauja intelektualiniai ir analitiniai svarstymai, kur pinasi filosofinės, istorinės, egzistencinės, geopolitinės ir politinės įžvalgos. Tavo esė yra arčiau klasikinės šio žanro sampratos. Kitaip sakant, esė rašai rimtai. Ar tokių tekstų rašymas neprieštarauja tavo kaip postmoderniojo rašytojo etiketei?

– Na, kadangi aš pats nesutinku su tokia etikete, tai galbūt mano esė yra tokio prieštaravimo dalis. Kita vertus, daugelis mano eseistiką vertina iš postmodernizmo pozicijų, sako, kad tai yra mano postmodernaus rašymo tąsa, kad būtent tokio rašymo iš manęs tikisi. Aišku, tai toks žanras, kuris kelia abejonių, nes rašydamas esė gali sau leisti viską. Aš laikausi tam tikro griežtumo, bent jau faktinio. Man tenka rašyti daug tekstų, susijusių su konkrečiais įvykiais, konkrečiomis situacijomis, pirmiausia politinėmis. Tad čia vis dėlto vyrauja ne estetika, bet greičiau pozicija, pilietinė ar politinė. Ir todėl – taip, teisingai pajutai, dėl to tenka atsisakyti postmodernizmo.

Manau, nėra teisinga galvoti, kad esė yra žanras išrinktiesiems, literatūra literatams. Iš patirties žinau, kad daugelis žmonių mane pažįsta iš eseistikos, jie neskaito mano romanų. Egzistuoja tam tikros publicistikos, bet ne vienkartinės, gravituojančios į literatūrą, poreikis.

– Šnekamės Biržuose, festivalio „Šiaurės vasara“ metu. Festivalio tema yra „Knyga kaip projektas“, taigi galime pašnekėti ir apie knygas kaip projektus. Kartu su lenkų rašytoju Andrzejumi Stasiuku esate parašę knygą „Mano Europa“, kuri, kiek suprantu, buvo užsakyta leidyklos „Surhkamp“. Ar būtų tokia knyga atsiradusi, jeigu ne užsakymas? Ar nekyla pavojaus, kad greitai visos ar bent jau dauguma knygų bus užsakomos? Ar tokia leidybos politika neprieštarauja rašytojo kūrybinei dvasiai? O gal tai yra geriausias būdas prispausti rašytoją, kuris nenori rašyti?

– Tai būtų neblogas būdas. Bet viskas buvo ne taip. Knygos mintis gimė ne leidykloje „Surhkamp“, tai buvo Andrzejaus žmonos Monikos Sznajderman mintis. Ji irgi leidėja. Jie kartu su Andrzejumi įsteigė leidyklą „Czarne“, ketindami leisti Andrzejaus knygas. Tačiau vėliau ėmė leisti ir kitų autorių kūrybą. Monika sumanė mūsų knygą atsižvelgdama į tai, kad esame bendraamžiai, turime panašios patirties. Ji pasiūlė parašyti visiškai laisvą tekstą, esė pačia laisviausia šio žodžio prasme, apie vietą ir laiką, kuriame gyvename. Nėra teisinga sakyti, kad tą knygą mudu parašėme kartu. Jis rašė savąją dalį, aš – savąją, mes nežinojome, ką parašys kitas. Galutinį rezultatą išvydo tik Monika. Knyga pirmiausia buvo išleista lenkų kalba, netrukus ir ukrainietiškai, o po ketverių metų ji pagaliau pasirodė ir leidykloje „Surhkamp“. Štai kaip viskas buvo.

Esu pastebėjęs (man dažnai tenka skaityti vokiškai kalbančiose šalyse), kad ši knyga, kurios tiražas vis kartojamas, yra labiausiai perkama per autorinius vakarus. Manau, kad taip pasireiškia vokiškas pragmatizmas, nes jie už tą pačią kainą perka du autorius.

– Viename iš interviu pajuokavai: „Gerai ir tai, kad Jurijui Lucenkai vėl nedavė vidaus reikalų ministro posto, nes jis vis grasinosi pasodinti mane kokiems penkeriems metams, kad parašyčiau ką nors nauja.“ Ar čia ukrainietiškas knygos projektas? Lietuvoje autorius sodina (prie darbo stalo) leidyklos…

– Taip, man pasirodė, kad tai būtų labai įdomus projektas. Iš tiesų turiu galvoje gana rimtą dalyką, kurį reikėtų prisiminti kalbant apie ukrainiečių literatūrą. Apie ją iki nepriklausomybės pradžios, iki 1989–1990 metų, galima kalbėti kaip apie draudimų, cenzūros, represijų prieš rašytojus istoriją. Gerokai perdedant būtų galima pasakyti, kad ukrainiečių literatūroje svarbiausi ir įdomiausi dalykai pasirodė kalėjimo sąlygomis. Tiesiogine ar metafizine prasme. Bet kuriuo atveju kalėjimas yra svarbus kaip išorinis iššūkis rašytojui, turinčiam surasti savo vidinę laisvę.

– Kalbant rimčiau – ar įmanoma rašyti, kai tavo šalyje vyksta karas? Adorno kadaise klausė, ar įmanoma poezija po Osvencimo. Pats pripažįsti, kad karas ir postmodernizmas sunkiai suderinami: „Postmoderni savimonė numato konflikto vengimą bei išjungia juodus ir baltus supratimo mechanizmus.“ Kas šiandien vyksta garsiojo ukrainiečių postmodernisto Andruchovyčiaus galvoje ir širdyje?

– Taip, atsitiko toks dalykas. Pirmiausia tarsi išaugo atsakomybės slenkstis, atsakomybės už savo publikacijas. Taikos metu galima įžūlauti, savotiškai provokuoti, atsipalaiduoti, o dabar turime galvoti, kaip vienas ar kitas tekstas gali netgi realiai paveikti kieno nors gyvenimą. Nes viskas paaštrėjo. Ne bet ką galima sakyti – sakyčiau, pas mus postmodernizmas tarsi pasibaigė, prasidėjo kažkas rimta, egzistenciškai reikšminga. Net manau, kad atsiras kokia nors karinė, frontinė literatūra. Ji jau randasi, kol kas dar tik eilėraščiai, tam tikri užrašai iš fronto. Yra daug jaunų rašytojų, kurie arba išėjo savanoriais, arba buvo pašaukti į armiją, jie dabar rašo iš fronto, pirmiausia, aišku, į feisbuką. Bet ten jau ryškėja kažkas įdomaus, tikriausiai po keleto metų pasirodys ir romanų. Ir tada bus galima pasakyti, kiek jie postmodernistiniai, postmodernizmas mirė ar dar ne. Visko gali būti.

Nežinau, ar Lietuvoje girdėjote apie Zazos Burčuladzės romaną „Adibas“. Jis buvo išleistas rusų kalba, atrodo, leidyklos „Ad marginem“. 2008 metų rugpjūtis, Tbilisis, Rusijos armija jau stovi miesto prieigose, karas vyksta visu pajėgumu. Bet romanas ryškiai postmodernistinis. Autorius žaidžia su forma, operuoja madingais, stilingais dalykėliais, sakyčiau, tiesiog hipiškas romanas. Apie tai, kaip kažkur šalia mūsų vyksta kažkoks netikras, hipiškas karas, o mes nekreipiame į jį dėmesio. Vaikštome į sporto klubus, plaukiojame baseine, visur ant sienų kabo plazminiai televizoriai, iš jų kaip fonas transliuojamos žinios: tai kokia nors tankų brigada išvažiuoja, tai dar kažkas. Manau, iš esmės tai atitinka ir mūsų situaciją, tiesiog pas mus niekas neleis sau šitaip rašyti, nes Ukrainoje viskas yra nuėję toliau. Gruzijos karas truko, na, sakykim, savaitę, jis baigėsi, ir buvo galima leisti sau parašyti tokį kūrinį. Genialiai sukirptą kūrinį.

Pas mus tokio autoriaus niekas nesuprastų, jis numirtų nelaimingas, kad nuo jo visi nusisuko. Nes mūsų šalyje visa tai iš tiesų labai rimta. Jeigu pasakysi, kad karas netikras, tai tapsi Putino sąjungininku. Ir tai bus tiesa. Bet iš tiesų ten, ties fronto linija, vyksta keistų dalykų. Ten nėra juodos ir baltos spalvos, ten nėra gėrio ir blogio karių, ten ukrainiečių kariai tariasi su separatistais dėl kažkokių krovinių, kontrabandos pristatymo. Privažiuoja mašinos, separatistai naktį pakelia vietinius žmones, vadinamus skruzdėlėm, šie iškrauna sunkvežimius. Vadinasi, veiksmai derinami, galima sakyti, net ne partnerių, o gana artimų žmonių, tarsi draugų, kurie sunkia pinigus. Bet kokia siena, bet kokia skiriamoji linija skatina kontrabandą. Taigi normaliam postmodernistui tokia situacija yra gerokai ciniška, nesunku sumenkinti visas aukštas idėjas, patriotizmą ir tiesiog rašyti, kad, na, žmonės yra žmonės, karas jiems reikalingas, jie suinteresuoti, kad jis vyktų ilgiau, jie tiesiog užsidirba gyvenimui.

– Europoje esi vadinamas laisvosios Ukrainos ambasadoriumi, dažnai duodi interviu, užsienio spaudoje pasirodo tavo straipsnių apie karą ir politinę situaciją Ukrainoje, apie Ukrainos santykius su Europa, pernai buvai apdovanotas Hannah Arendt premija už indėlį į kovą už Ukrainos nepriklausomybę ir demokratizaciją. Ar iš tiesų rašytojo, intelektualo balsas girdimas geriau negu politikų? Kas toliau? Politinė karjera, Aukščiausioji Rada, ambasadoriaus postas kurioje nors Europos šalyje?

– Ne, bet kuriuo atveju – ne. Išties manau, kad kartais intelektualo balsas, – tik nesu tikras, kad esu intelektualas, geriau sakykim – rašytojo balsas girdimas garsiau negu politiko. Nes politikai, ypač ukrainiečių, kalba labai nerišliai. Iš tiesų jie niekada nesako, ką galvoja, iš čia atsiranda tas kalbos nerišlumas. Aš turiu tokią privilegiją – sakyti tai, ką galvoju. Ir su šia privilegija neturiu jokio noro atsisveikinti. Todėl neketinu daryti jokių žingsnių karjeros kryptimi. Bet vis dėlto tikiuosi, kad pasirodys, ateis nauja politikų karta, kuri kalbės… rišliau. Man regis, kad atsidūrėme pavojingoje situacijoje leisdami Europos politikams, netgi ne visos Europos, o konkrečiai dviem – Merkel ir Hollande’ui, visą Ukrainos problematiką traktuoti vien kaip Minsko susitarimų vykdymą. Mes turėjome diskutuoti apie savo ateitį, stojimą į Europos Sąjungą, t. y. turėjome užsiimti visokiais įdomiais, nuobodžiais, naudingais ar nenaudingais klausimais, bet kuriuo atveju su Europos Sąjungos perspektyva. O mūsų politikai iš tiesų pralaimėjo šį dialogą. Dialogą irgi galima pralaimėti. Pralaimėjo jį, nes leido primesti sau siaurą temą – kur, kokius pabūklus atitraukė, iš kur, kaip ir kokiu atstumu kas šaudė. Be to, jie nuolat teisinasi, tarsi ne jų suverenios šalies teritorijoje vyktų karas. Aš leidžiu sau tokius dalykus pasakyti, kai manęs klausia, nejaučiu atsakomybės kokiai partijai ar parlamentui, štai todėl neketinu kur nors pereiti, išeiti. Liksiu čia, kur esu.

– Kaip apibūdintum literatūros padėtį Ukrainoje šiandien?

– Kalbant apie literatūrą, ne apie tekstus, bet apie tam tikrą sritį, kur veikia gyvi rašytojai, išryškėjo savotiškas paradoksas. Ukrainiečiai nedaug skaito savo rašytojų, bet juos labai gerai pažįsta. Jie domisi rašytojų asmenybėmis, jų personality. Todėl mūsų literatūros vakarai sulaukia didelio pasisekimo, galima tikėtis šimtų klausytojų. Tik tie šimtai nebūtinai po vakaro perka rašytojų knygas. Jaunimas sudaro absoliučią klausytojų daugumą, tarp jų tai madinga ir teisinga – klausytis rašytojo, poeto, vėliau su juo nusifotografuoti, pasidaryti asmenukę. Suprantu, manau, ir dauguma mano kolegų supranta, kad tai laikina situacija, bet mes turime ja pasinaudoti, – ne tik prisistatydami, bet ir siekdami ką nors jiems pasakyti. Padėtis tokia: materialiniu požiūriu mes neturime nė vieno rašytojo, kuris galėtų pragyventi kaip profesionalas, vien iš savo parduodamų knygų. Jeigu susumuotume su užsieniu, rastume tam tikrą „aukščiausiąją lygą“, vieną kitą dešimtį rašytojų. Viena iš priežasčių – nedaug kas perka knygas, nes Ukraina yra piratų šalis. Vos pasirodžiusi, knyga perpumpuojama į internetą ir jau skaitoma nemokamai. O štai bendravimo per vakarus temperatūra išties aukšta. Tai svarbu. Žmonės atpažįsta savo rašytojus ir jų veidus.

– Ar pakilusi bendravimo temperatūra susijusi su karo situacija?

– Susijusi. Galima sakyti, kad viskas prasidėjo nuo Maidano. Buvo daug jaunų rašytojų, dabar turinčių 25–30 metų, kurie nuolatos organizavo skaitymus (ir aš ten dalyvavau), per megafonus skaitė eilėraščius. Tada jie visi masiškai rašė eilėraščius apie Maidaną, vėliau kai kurie išvažiavo į frontą kariauti. Tiesą sakant, nugalėjo aktyvizmo ir visuomeniškumo laikysena – rašytojas visuomenininkas pats rengia vakarus, pats renka pinigus armijai.

– Kitaip sakant, vėl sugrįžo susidomėjimas rašytoju?

– Na taip, juk ramiame gyvenime – kam tai įdomu. O čia esama tam tikro vakuumo, nes vyrauja išankstinis negatyvus, kritinis požiūris į politikus, tad juos reikia kažkuo pakeisti, reikia autoritetų. Todėl klausomasi rašytojų, ir ne tik rašytojų – dailininkų, aktorių, muzikantų.

– Baigdami paburkime iš kalbos tirščių – kokią ateitį pranašauji Ukrainai ir visai Europai?

– Manau, kad jų ateitis glaudžiai susijusi. Juk jeigu mes pralaimėsime Ukrainoje, iš tiesų tai bus Europos žlugimas. Man regis, šito nesupranta Europos viršūnėlės. Jie nesupranta, kad esama kritinių situacijų, iš kurių neįmanoma išeiti kitaip: jas reikia perlaužti ir paprasčiausiai laimėti. Prieš akis milžiniškas išbandymas visai Europai, o ji instinktyviai slepiasi, ji geografiškai mus atitolino. Europa supranta, kad žmonės žudomi Sirijoje, Afganistane, Irake, žudomi ir Ukrainoje, bet jie nesuvokia, kad čia visai kiti masteliai, kitos santykių proporcijos. Prieš savaitę ginčijausi su vokiečių žurnalistu. Vakarų medijos taip dirba – tai vadinamoji krizinė žurnalistika: žurnalistas parengti reportažo vieną savaitę važiuoja į Siriją, kitą savaitę – į Donbasą. Manau, tai nėra teisinga. Na gerai, yra tokia praktika. Gerai, žurnalistas moka užsidėti šalmą ant galvos, išvengti apšaudymo. Mėginau tam žurnalistui paaiškinti, kad Putino planas bus sėkmingas tol, kol jie, europiečiai, statys mus į vieną gretą šalia Sirijos ir Afganistano, ir kad jam tai kol kas pavyksta. O Ukrainoje situacija iš esmės kitokia, nes mes kariaujame už europietiškas vertybes. Jis neviltingai atsiduso: „Sirijoje irgi kalbama apie europietiškas vertybes.“ Kitaip sakant, jie vis tiek linkę balansuoti kažkokios metaforos lygyje ir nepripažįsta tikrovės, nepripažįsta, kad Ukraina yra tik laikinas tikslas, pasirodęs arčiau kitų, kad tai iš tiesų yra smūgis Europai.

– Lietuvoje lyg ir supranta…

– Ukrainoje Lietuvos pozicija labai vertinama. Pas mus jau seniai viskas taip pasikeitė, kad nebe Lenkija, bet Lietuva yra mūsų geriausia draugė. Lietuva ir Gruzija. Taip atsitiko. Mūsų vyriausybėje yra lietuvis – ekonomikos ministras, gruzinai irgi dirba įvairiose ministerijose.

– Ir Odesoje…

– Ir Odesoje (juokiasi). Negaliu pranašauti, bet manau, kad yra kažin koks visos šios situacijos dizaineris, nežinau, pavadinkim jį Dievu ar dar kitaip. Štai ir Hegelis tikėjo istorijos dvasia. Jeigu tas dizaineris išrutuliojo šią situaciją iki dabartinio taško, kaip ji atrodo dabar, tai neabejotinai ateis happy end. Mes jo nepajusime, nepastebėsime, na, tiesmukai sakant, mes nugalėsime. Mes dėl to netapsime laimingi, iš tiesų net nepastebėsime, kaip tai įvyko. Bet kuriuo atveju Rusijos linija yra destruktyvi, ji pasmerkta, nes nieko nesprendžia, yra archajiška. Tai tik grobikiški karai, nieko daugiau, jokių kitokių pasiūlymų, kaip pakeisti pasaulį. Dvidešimto amžiaus pradžioje toks generolas Kuropatkinas rengė pranešimą Rusijos carui, kuriame rašė, kad per pastaruosius du šimtmečius Rusijoje būta 128 karo metų ir tik 72 metai taikos. 128 metai karo, iš kurių 123 metus buvo vykdomi agresyvūs karai ir tik 5 metus vyko gynybiniai karai. Kitaip sakant, matome imanentinį tokios valstybės kaip Rusija poreikį įrodinėti sau ir visam pasauliui, kad ji egzistuoja, kad ji stipri. Bet tai negali duoti vaisių XXI amžiuje. Pasaulis keičiasi.

 

Pokalbis parengtas vykdant projektą „2015 – Ukrainiečių literatūros metai“, remiamą Lietuvos kultūros tarybos.