Jane Austen ir laiko mašina

Įžanga: gyvename perdirbinių laikais

Kurią čia dieną, kamuodamasi prie šio pranešimo, iš dyko buvimo permečiau akimis savo lengvus laisvalaikio skaitinius, arba, ką čia slėpti, detektyvų lentynėlę („lentynėlė“ iš tiesų yra keturios didelės lentynos, bet ne čia esmė). Štai ką ten radau net nesiknisusi: Sebastiano Faulkso perrašytą Iano Flemingo Bondą (ir dar to paties autoriaus linksmą knygelę apie P. G. Wodehouse’o herojus Dživsą ir Vusterį), Anthony Horowitzo perrašytą Arthuro Conano Doyle’io Šerloką Holmsą, Sophie Hannah perrašytą Agathos Christie Erkiulį Puaro, Jill Paton Walsh perrašytą Dorothy L. Sayers lordą Piterį Vimsėjų, Mike’o Ripley perrašytą Margery Allingham Albertą Kempioną (tarsi nebūtų pakakę pačios Allingham našlio Philipo Youngmano Carterio parašytų tęsinių apie žmonos sugalvotą herojų, juos irgi, aišku, radau) ir porą trejetą Nicolos Upson detektyvų, kurių pagrindinė herojė yra reali aukso amžiaus detektyvų autorė Josephine Tey. Visos šios knygos išleistos per keletą pastarųjų metų. Bet gal tai tik įrodo, kad aš be saiko mėgstu pastišus ir perdirbinius.

Būtent todėl atvirai sakau – apsidžiaugiau, kai sužinojau apie leidyklos „HarperCollins“ sumanytą Austen projektą, pagal kurį šešiems gerai žinomiems šiuolaikiniams rašytojams paskirstyti šeši Jane Austen romanai ir užsakyta juos perrašyti, perkelti veiksmą ir visas realijas į mūsų laikus, sušiuolaikinti veikėjus ir kalbą. Samprotavau, kaip dabar atsimenu, apytikriai taip: kaip įdomu. Juk yra tik šeši originalūs Austen romanai, o dabar jų bus dar šeši! Parašyti šiuolaikinių, įdomių rašytojų! Tai reiškia, kad jie sugalvos panašius į originalo, tik mums artimesnius ir geriau suprantamus herojus, įtempę vaizduotę ieškos panašiai pagavių siužeto konfliktų (jau tada man buvo aišku, kad siekis tinkamai ištekėti bet kokia kaina galėtų būti tik labai keisto šiuolaikinio romano siužeto ašis), o tai reiškia (mintyse kone rijau seilę iš džiaugsmo), kad gausime paskaityti subtilios ir rimtos šiuolaikinės visuomenės papročių kritikos – juk ar ne apie tai visi Austen romanai? Be to, kiekvienas iš šių rašytojų pridės savo stilių, savo pasaulio matymą ir visiškai atnaujins klasikinius kūrinius! Kaip nuostabu! O kuriems galams to reikia?

Šioje vietoje mano pradinis džiūgavimas staiga smarkiai prigeso. Iš tiesų, kuriems galams? Jei kam nors taip labai reikia šiuolaikiškos Jane Austen, ar tas kas nors negali pasiskaityti, pavyzdžiui, kone tokia pat klasika tapusios Helen Fielding sagos apie Bridžitą Džouns – aiškiausio ir labai vykusio „Puikybės ir prietarų“ perdirbinio? Arba kitų perdirbinių, kur į romanų siužetą įvesti zombiai (visad maniau, kad tai geniali mintis)? Be to, kam apsiriboti knygomis – mažiausiai kas porą metų kino kūrėjai parūpina naujovių ištroškusiems Austen gerbėjams kokią nors daugiau ar mažiau artimą originalui ekranizaciją, o tarpuose tarp premjerų juk laisvai galima peržiūrinėti senąsias (vienoje Colinas Firthas lipa iš kūdros su šlapiais marškiniais, kitoje Keira Knightley skuba per lauką purvinais sijono palankais, trečioje Holivudo princesė Gwyneth Paltrow netikėtai natūraliai vaidina išlepintą savavalę turtuolio dukrą). Jei norisi ko nors šiuolaikiško – prašom, žiūrėkit filmą „Clueless“, kur tą pačią išlepintą ir savavalę turtuolio dukrą, tik jau Amerikos koledžo aplinkoje, vaidina Alicia Silverstone. Kaip sakoma, tik norėk.

Dabar jau dėstymas

Austen projekto kūrėjai sakė, kad pagrindinis jų tikslas – paskatinti šiuolaikinį jaunimą labiau domėtis klasika (iš tiesų tai šita nyki didaktinė frazė turėjo tuojau pat sukelti įtarimų). Esą Jane Austen rašiusi senais laikais, kai viskas buvo kitaip, ir dėl to dabartiniai jaunuoliai tiesiog nepajėgia suprasti, dėl ko jos herojės taip stengiasi ištekėti, kokias valdas tvarko herojai, kodėl mirus šeimos tėvui visa šeima staiga turi kraustytis lauk iš namų ir kokia jau čia tragedija, jei penkiolikmetė dukra slapta pabėga su karininku į Londoną. Be to, dabartiniams skaitytojams jau sunku suprasti Austen kalbą, visus tuos ilgus sakinius, subtilius nutylėjimus ir prasmės atspalvius. Perrašius paprasčiau, paaugliai iškart paims naująsias knygas, skaitys jas ir skaitydami permanys, kad žmogaus prigimtis nė kiek nepasikeitė, vyrų ir moterų santykiai tebėra tokie pat sudėtingi, paslaptingi ir įmantrūs, o ir kitos dvi svarbiausios Jane Austen temos, pinigai ir socialiniai klasiniai skirtumai, taip pat niekur nedingo.

Aišku, galima mėginti patikėti projekto kūrėjų didžiadvasišku rūpinimusi paaugliais, nors šiek tiek patyrusio skaitytojo omenyje jau ima krebždėti įtarimas: ar tik tai nebus sumanus rinkodaros triukas siekiant padidinti knygų pardavimus? Juk paėmus kosminio garsumo vardą (neperdedant, anglakalbėje knygų rinkoje Jane Austen populiarumu lenkia gal tik Šekspyras), prie jo pridėjus dar šešis, irgi saikingai garsius, vardus ne taip ir sunku patraukti skaitytojų susidomėjimą? Bent jau daug lengviau, negu rizikuoti leisti naujus, nežinomus autorius.

Bet tiek to, verčiau pažiūrėkime, kas iš viso to išėjo.

Kol kas pasirodė trys romanai. Pirmasis – populiarios britų šeimyninių romanų autorės Joannos Trollope perrašytas „Protas ir jausmai“ (Sense and Sensibility), paskui – ne mažiau gerai žinomos škotės detektyvų autorės Val McDermid perrašyta „Nortangerio abatija“ (Northanger Abbey), o paskui – irgi škoto, populiarių serijinių romanų apie Botsvanos detektyvę mma Ramotsvę bei įvairius Edinburgo gyventojus autoriaus Alexanderio McCallo Smitho perrašyta „Ema“. Kitų trijų dar lyg ir laukiama, turbūt labiausiai – dar šiais metais turinčio pasirodyti garsiausio Austen romano „Puikybė ir prietarai“ (Pride and Prejudice), kurį perrašyti kažkodėl apsiėmė ne tiek gerai žinoma amerikiečių autorė Curtis Sittenfeld.

Visus tris jau išleistus romanus tuojau pat nusipirkau ir perskaičiau. Paskui dar perskaičiau tuos Jane Austen romanus, pagal kuriuos parašyti naujieji. Kad ir kaip norėčiau šioje vietoje pridurti, kad po to ilgai mąsčiau, nemeluosiu. Iš karto ir visiškai tvirtai atsakau į vienintelį svarbų klausimą: ne, nevertėjo.

(Kaip jau minėjau anksčiau, įžvalgesnis kritikas tą būtų supratęs iš anksto, bet užtat aš bent jau galiu išdidžiai jūsų dėmesiui pasiūlyti savo patirties vaisius.)

Prieš pasirodant kiekvienai iš knygų, pagal seną ir garbingą leidybos tradiciją jų autoriai davė interviu spaudai, o du iš jų net patys parašė, kaip džiaugiasi dalyvavę šiame projekte (Joanna Trollope ir Alexanderis McCallas Smithas; gal parašė ir Val McDermid, bet aš jos teksto neradau). Trollope primena, kad visi, bet kokio amžiaus skaitytojai Austen knygose atras ką nors artimo sau. McCallas Smithas pasidžiaugė, kad leidybos sutartis perrašyti tokią knygą kaip „Ema“ – tai tas pats, kaip „gauti didelę dėžę saldainių su sąlyga, kad juos suvalgysi“. Atrodytų, puiku, bet apskritai imant šiek tiek primena pasiteisinimą: skaitytojau, mums teko dirbti su tokia nuostabia, vertinga ir paveikia medžiaga, kad neteisk per griežtai mūsų darbo rezultatų: kas gali prilygti tobulybei?

Pradėkime nuo „Proto ir jausmų“. Tai pirmasis išleistas Austen romanas, dar netobulas, sudėtingas ir negrabus. Jame pasakojama apie dvi seseris Dašvud – protingą, kiek sausoką, praktišką Elinorą ir romantišką, svajingą, be saiko emocingą, linkusią į depresiją Marianą; po įvairių išbandymų, daugiausiai (ar bent jau ryškiausiai) išgyvenamų Marianos ir susijusių su vyrais, draugių klastomis bei socialiniais klausimais, viskas susiklosto gerai ir abi seserys susiranda jų vertus vyrus. Joanna Trollope skrupulingai laikosi siužeto; skaitant iš tiesų smagu stebėti, kaip ji ieško šiuolaikinių paralelių senosioms realijoms. Pavyzdžiui, ponia Dašvud ir jos dukterys išvaromos iš namų ne todėl, kad mirus šeimos tėvui turtas pereina kitam vyriškosios lyties paveldėtojui, kaip yra Austen romane, o todėl, kad Bela Dašvud nebuvo oficialiai susituokusi su savo dukterų tėvu ir šiam staiga mirus be testamento ji neturi jokios teisės į jo turtą. Kitas pavyzdys: Viloubis (Trollope romane jis vadinamas trumpiau – Vilsu), pagrindinis romano piktadarys, ne suvedžioja ir palieka nekaltą paauglę, o pripratina ją prie narkotikų: toks nusikaltimas šiais laikais atrodo neabejotinai sunkesnis. Turbūt neverta nė sakyti, kad jausmingoji Mariana mūsų laikais yra muzikė, o jos racionalioji sesuo – architektė, arba kad didžiausia niekšybė, kuria nenaudėlis Viloubis sutriuškina Marianą, – tai jos išjuokimas „Youtube“? Trollope labai gerai rašo dialogus, jais naudojasi ir veiksmui greitinti, ir veikėjams charakterizuoti, ir jos šiuolaikiškos merginos kalba visiškai natūraliai skambančiu paauglių žargonu – Totes Amazeballs!

Antrasis Val McDermid perrašytas gotikinis siaubo romanas „Nortangerio abatija“ iš pirmo žvilgsnio irgi gali pasirodyti kaip sėkmingai išspręsta užduotis. Romano veiksmas iš Bato perkeliamas į Edinburgo festivalį „Fringe“: žinoma, kad šiuolaikinei paauglei daug įdomiau ir natūraliau stebėti eksperimentinius šou, negu dalyvauti suaugusiųjų rengiamose kviestinėse vakarienėse. Gotikinių Ann Radcliffe siaubiakų motyvus pakeičia „Sutemų“ saga ir vampyrai: aišku, kyla šiokių tokių abejonių, ar šiais laikais septyniolikmetė, nors ir visiškame kaime augusi, galėtų rimtai įtarti paslaptingų namų šeimininką pulkininką Tilnį esant vampyrą ir ryžtis išsiaiškinti jo paslaptį. Merginos, Katerina Morland ir jos klastingoji, lipšnioji draugė Izabela Torp (vienas iš tų tipų, kurie nuo Austen laikų nepasikeitė nė per nago juodymą), bendrauja, aišku, ne laiškais, o feisbuke. Vienas iš pagrindinių siužeto vingių – Katerinos išvarymas iš Tilnių namų – nulemtas ne to, kad, kaip yra Austen romane, pelningą santuoką sau planavęs pulkininkas (jis, kaip ir originale, kariškis, čia – Folklando salų karo veteranas) staiga sužino apie viešnios neturtą, o dėl to, kad įtaria ją viliojant jo dukrą (lesbietiškos meilės motyvą, bent jau tiesiai aprašytą, Jane Austen romane išties būtų sunkoka įsivaizduoti, užtat Val McDermid jį įtraukė kaip vieną iš nuolatinių savo kūrybos ženklų). Išlaikytas ir Austen romano humoras: „Nortangerio abatija“ juk ir buvo sumanyta kaip savotiška gotikinių romanų parodija, kurioje visi siaubai racionaliai paaiškinami, o protingas herojus Henris Tilnis (Austen romane jis – dvasininkas, o šiais laikais – advokatas: kažin ar labai tikslus atitikmuo, jei turėsime galvoje abiejų profesijų socialinį statusą) pašaipiai, tačiau su meile įtikina jaunąją heroję mažiau kliautis vaizduote ir daugiau – sveiku protu.

Trečiojo romano bent jau aš laukiau labiausiai. „Emą“ kai kas laiko geriausiu Austen romanu, o lengvas, draugiškas, pašaipokas McCallo Smitho stilius neblogai tinka pasakoti apie siaurą, paskalomis penimą provincijos miesto gyvenimą, keistuolį poną Vudhauzą ir jo užsispyrusią, viską už visus geriau žinančią snobę dukrą Emą ir jos globotinę Harietą Martin. Ir iš tiesų naująją „Emą“ skaityti įdomu. Kaip ir kiti autoriai, McCallas Smithas vykusiai įveikia siužeto sušiuolaikinimo problemas (pono Vudhauzo turtai – tai honorarai už kitados užpatentuotą išradimą, tai jam leidžia ne tik nedirbti, bet ir nepaisant niekieno nuomonės tupėti namuose, iki valiai džiaugiantis įvairiomis, kaip dabar sakome, netradicinėmis gydymo priemonėmis, o paprasčiau tariant, puoselėti savo hipochondriją), jo duktė Ema vairuoja „Mini“ ir studijuoja dizainą gretimo miesto universitete; vienintelis rimtesnis anachronizmas atrodo pono Vudhauzo pasamdyta guvernantė (šiais laikais?); bet tokiame jaukiame meduolių namelyje ir jis pernelyg nerėžia akies. Net tai, kad Ema imasi tapyti Harietos portretą, užuot pasitelkusi „Instagramą“, neatrodo visai neįtikima. McCallas Smithas romaną parašė savo tradiciniu stiliumi: papasakojo linksmą, bet pamokomą istoriją, nevengdamas atviros didaktikos ir sentimentalumo. Tiesa, kritikė Viv Groskop rašė, kad jam pavyko padaryti Emą dar atgrasesnę negu Austen herojė, o tai jau būtų rimtas pasiekimas, bet man toks vertinimas atrodo truputį perdėtas.

Tai kas iš to?

Skaitant atnaujintuosius romanus kyla keletas labai stiprių įspūdžių, sklandžiai pereinančių į burbėjimą, o paskui sugulančių į mintis. Pirmas: tiesiog neįtikėtina, kokie brandūs ir suaugę atrodo Jane Austen herojai, palyginti su jų šiuolaikiniais atitikmenimis, kaip rimtai į juos žvelgia suaugusieji ir kaip jie laikomi lygiaverčiais, gal tik mažiau patyrusiais socialiniais partneriais, o ne nerūpestingais šunyčiais, kuriems tiesiog reikia leisti išsidūkti. Taip, septyniolikmetė Katerina Morland tebėra naivi, patikli ir pernelyg lakios vaizduotės, bet ji atidi, greitai mokosi iš visų gyvenimo situacijų ir atsakingai sprendžia dalykus, nuo kurių priklausys jos tolesnis gyvenimas. Antras: nors aktualios temos, apie kurias rašė Austen, – meilė, pinigai ir socialiniai skirtumai, – išliko absoliučiai tos pačios, vis dėlto socialinės sąlygos labai pasikeitė, ir net subtiliausius socialinius niuansus puikiai jaučiančiai Trollope nepavyko skaitytojų (na, gal tik šitos skaitytojos) įtikinti, kad mūsų laikais vidurinės klasės merginos gyvenimas absoliučiai priklauso nuo tinkamos santuokos. Trečias: vis dėlto lengviausiai perdirbami ir mažiausiai sensta tie romanai, kurių centre ne siužetas ar idėjos, o veikėjo charakteris, pavyzdžiui, „Ema“. Ir ketvirtas… net ne įspūdis, o tiesiog klausimas: kokia išvis prasmė geriems rašytojams rašyti atpasakojimus, juk jie jau ne kartą įrodė sugebantys puikiausiai kurti savo tekstus?

Žinoma, nė akimirkos nepatikėjau, kad nors vienas hipotetinis šiuolaikinis jaunuolis, perskaitęs sušiuolaikintą Austen, nekantraudamas puls skaityti tikrąją. Tad jau geriau trys išvardytieji rašytojai būtų tikrai iš širdies pasilinksminę, nusimetę visus siužeto pančius ir parašę kokį nors džiazą Austen motyvais, pavyzdžiui, „Gyvenimas be gliuteno: Henrio Vudhauzo sveikos mitybos vadovas“, „Marianos Dašvud muzikos terapija sužeistai širdžiai gydyti“ ar „Vampyrai ir jų slaptas vaidmuo Britanijos karališkosiose ginkluotosiose pajėgose“.

Pranešimas, skaitytas šiuolaikinės literatūros forume „Šiaurės vasara“ Biržuose (VIII.22)