Integranto manifestas
Besitęsiant pabėgėlių krizei Europoje, internete sklando daug vaikų nuotraukų. Maža mergaitė pabėgėlių stovykloje Turkijoje, iškėlusi rankas „pasiduoti“, pamačiusi į ją nukreiptą objektyvą. Kita mergaitė, sužeista, apsmukusiais drabužiais, bet neverkianti, tik liūdnai žiūrinti į objektyvą. Budapešto Keleti stotyje gimęs kūdikis. Vaikai už spygliuota viela apkraštuotų sienų. Susirūpinę europiečiai jau ir Lietuvoje klausia: ar šie vaikai iš principo pajėgūs integruotis? Kas bus, jei jie vaikščios į mokyklas su netinkamu galvos apdangalu, bendraus vien su savais ir protestuos kaip Paryžiaus priemiesčiuose? O jų tėvai? Ar, lenkdami barzdas prie žemės, nepaskleis čia kokio religinio radikalizmo? Ar jie gerbs mūsų demokratines institucijas ir pasiekimus žmogaus teisių srityje, juolab kad autoritetingi Vakarų politikai byloja, jog multikultūralizmas žlugo?
Kartą kolegė diskusijoje su giminėmis apie imigrantų integraciją ir atsinešamas kitokias kultūras paminėjo imigrantą iš Kanados. Suteikdami vakariečiui pasitikėjimo kreditą, giminės svarstė: o gal jis – ne tiek imigrantas, kiek integrantas, kurio kitoniškumo visai nesijaučia? Panašiai ir viena pažįstama, pati imigrantė Europoje, nors ir turinti europietiškų šaknų, Liuksemburge pastebėjo, esą ten mažai imigrantų. „Betgi čia labai daug imigrantų, vien portugalai sudaro apie ketvirtį šios visuomenės“, – patikslinau. „Galbūt, bet tai nieko tokio, jei jie nedėvi hidžabų ir nešvilpauja pro šalį dviračiu važiuojančioms moterims“, – atsakė ji.
Štai kaip. Imigrantas yra ne tas, kuris atvažiavo iš kitur, o tas, kuris nepritampa. Nyderlanduose net šalyje gimę ir užaugę imigrantų vaikai ir vaikaičiai vadinami „alochtonais“ – jų priešingybė yra „autochtonai“, kurių kilmė olandiška ar bent jau europietiška. Japonijoje imigrantais vadinami tik pilietybės ir asimiliacijos siekiantys atvykėliai, o visi kiti – užsieniečiai. Apklausdamos kelias dešimtis Paryžiuje gyvenančių musulmonių iš Šiaurės Afrikos, JAV docentės Caitlin Killian ir Cathryn Johnson pastebėjo, kad dauguma jų įsižeisdavo, pavadintos imigrantėmis. Jeigu jos viską darė taip kaip prancūzai, mokėjo „tinkamai elgtis“, informantės norėjo būti laikomos prancūzėmis. Galbūt kitokios kilmės prancūzėmis, bet tik ne imigrantėmis. Nes šis žodis – stigma ir žemas socialinis prestižas.
Galbūt ir mūsų susirūpinę piliečiai Lietuvoje laukia, kol atvykėliai (nesvarbu, ar nuo karo, ar nuo skurdo jie bėgtų) iškilmingai pasižadės būti geri svečiai, nesiskirti, nebūti kitokie. Kol nuo karo ir skurdo už rankos į Europą atitempti vaikai ir juos atitempę tėvai pasižadės būti tikrais integrantais, pavyzdžiui, taip:
Mes integruosimės. Būsime visai kaip jūs, pažadame. Padarysime viską, kad būtume kaip jūs.
Mes išmoksime lietuvių kalbą, kad paskui, priklausomai nuo to, į kokį socialinį sluoksnį pateksime, galėtume taisyklingai sakyti atitinkamai „karoče tipo krūta“ arba „kokie awesome tavo leginsai“.
Dengsime galvą tik taip kaip jūs. Kepure su snapeliu arba madinga skrybėlaite.
Barzdą derinsime tik prie languotų marškinių ir storiarėmių akinių.
Leisime savo išpuoselėtiems šunims tuštintis palei takelį, o paskui skųsimės, kad nuo pavargusių benamių prasmirsta viešasis transportas.
Pareigingai kikensime iš lėkštų juokelių apie blondines, etnines ir seksualines mažumas, kad tik kas nors nepagalvotų, jog neturime humoro jausmo.
Mokykloje juoksimės iš to moksliuko, kurį nurodys klasės vadeiva.
Įsiminsime, kas yra M. Šalčiūtė ir Ž. Grigaitis. Jei per tą laiką, kol išmoksime skaityti lietuviškai, juos pakeis kitos garsenybės, išmoksime viską ir apie jas.
Pagerbsime demokratines institucijas, nebalsuodami rinkimuose.
Pagerbsime jūsų europietiškumą, dažnai vartodami frazę „Briuselis liepė“.
Paguosime vietinius konservatorius, kad nebijotų civilizacijų konflikto, nes kai kurie iš mūsų visai tokie kaip jie – nori uždrausti abortus ir toleruoja homoseksualus, „jei tik šie nesidemonstruoja“.
Parodysime patriotiškumą, pasidžiaugdami, kad čia ne Norvegija ir vaikai neatiminėjami.
Pateisinsime smurtą prieš moteris ne kokio ekstremisto dvasininko, o Selo citatomis.
Jei eisime siaubti gatvių, tai ne iš pasipiktinimo dėl patiriamos diskriminacijos ar su politiniais reikalavimais, o tik pralaimėjus mėgstamai krepšinio komandai.
Jei būsime nepažangūs ir bėgsime iš pamokų, tai tik į „Coffee Inn“, kur aptarinėsime mokytojų sijonus. Kartu su jumis.
Dėl visų savo bėdų kaltinsime ne socialinę neteisybę ir ginkdie ne jus, o Putiną ir sovietmečio palikimą.
Kai aiškinsime apie moters „tikrąjį pašaukimą“ nuolaidžiauti vyrui, nesiremsime tradicija, o tik šiuolaikiniais vedų mokslinčiais ir gyvenimo būdo vadybininkais.
Užsirašysime savo vardus be w raidės, negi gaila. Tada piktinsimės tais, kurie čia ilgiau gyvena, bet nenori to padaryti. Kai kurie iš mūsų esame iš etninių mažumų. Kai kurie esame linkę priimti etnines mažumas kaip lygiateisius visuomenės narius. Bet nesijaudinkite, tarp mūsų galėsite rasti ir tokių, kurie mielai kartu su jumis šaipysis iš etninių mažumų atstovų, vadindami juos Putino draugais.
Jeigu norėsime palyginti moteris su nepridengta nuo musių mėsa, kaip tai padarė keli daug pasipiktinimo sulaukę veikėjai musulmonai užsienyje, eisime dirbti į viešuosius ryšius arba organizuosime PETA akcijas.
Piketuosime už tradicinę šeimą, bet neminėsime savo kilmės šalies tradicijos, nes jau išmokome, kad geriausia – kai nežinia, apie kokią tradiciją kalbama.
Skųsimės, kad trūksta darželių, bet palaikysime savivaldybes, kai jos verčiau lėšas skiria pelno siekiančioms krepšinio komandoms.
Neprašomi porinsime, kokia graži Lietuva, ir puošime ją tuščiais buteliais stovyklavietėse. Jeigu integruosimės į aktyvią pilietišką subkultūrą, paskui eisime tų butelių rinkti ir instagraminsimės su šiukšlių maišais.
Prilygsime jums suvartojamo cholesterolio kiekiu. Instagraminsimės su cepelinais.
Toleranciją demonstruosime sakydami, kad tie, kurie patiria diskriminaciją ar neteisingumą, „irgi žmonės“.
Leisime jums pademonstruoti savo toleranciją ir atvirumą pasauliui, sudarydami sąlygas pamerkti bulvę į negirdėtą „etninį“ padažą.
Gerbsime laisvąją rinką, todėl paslėpsime diplomus ir eisime kepti kebabų.
Vos prakutę darbe, kraustysimės į madingą rajoną, kad jame kuo greičiau nebeišgalėtų gyventi neturtingieji. Tada atsiras vietos jūsų – ir mūsų – burgerinėms ir smulkių bravorų alui po keturis eurus.
Jei nepavyks prakusti darbe, svarbiausia, ką turėsime išmokti, – būti dėkingi. Dėkingi darbdaviui, kad duoda darbą. Dėkingi šaliai, kad duoda leidimą joje būti. Jei teks ilgai ieškotis darbo, būsime dėkingi už mažą pašalpą… Bet ne, mes žinome, kad tik imigrantai naudojasi pašalpomis. Integrantai jomis nesinaudoja – jie uždirba vokelyje, kaip jūs.
Jei ir tai nepavyks, bandysime išvažiuoti į Londoną. Žinodami, kad niekas Londone nelaukia, eisime į TV laidas arba rašysime į „Facebook“ sieną: „Jei taip ir toliau, emigruosiu. Jau kraunu lagaminą. Jau važiuoju.“ Visai kaip jūs.
Mes stengsimės, kad taptume tokie kaip jūs. Kai kuriems nė nereikės labai stengtis.
Išlaikius tokį integranto testą, Lietuvoje tikrai niekada nebus multikultūralizmo. Liks tik dabartinis multisubkultūralizmas – pasirinkimas tarp kedų iš Gariūnų ar iš butiko, raudono lūpdažio prie palaidinės su blizgučiais ar prie hipsteriškų akinių.
