Dvigubas siužetas
Svetlana Čecka. Moteris iš dvigubo pasaulio. Romanas. V.: Alma littera, 2015. 223 p.
Tarp Svetlanos Čeckos, o iš tikrųjų – Svetlanos Kauzonienės, romano „Moteris iš dvigubo pasaulio“ ir realaus gyvenimo esama šiokių tokių paralelių. Bent sąlyginių tai tikrai. Abiejuose vyrauja inovacijos, mokslo slėniai, technologijos, galgi ir Albertas Einsteinas, tiksliau, jo idėjos, ir šiek tiek Estijos, autorės gimtosios šalies. Tik po studijų ji liko gyventi Lietuvoje. O romane Estija nuolat išnyra visai netikėtomis formomis: detalėmis, kultūros faktais, personažų vardais. Visgi daugiau norisi pakalbėti atsitraukus nuo autorės ir atsigręžus į debiutinės knygos turinį.
Tiek anotacija, tiek viršelis man padarė komercinio romano moterims įspūdį. Kadangi šią vasarą atlikau skaitymo eksperimentą būtent su šios rūšies literatūra, Svetlanos knyga iš pirmo žvilgsnio pasirodė tinkama. O ir pataikiau atsiversti kaip tik tą vietą, kur aprašomas sutiktasis vyrukas. O jis – kaip iš tipiško romano infantilioms moterims. Be to, tai žadėjo ir pati knygos pradžia – talentinga, tačiau vyro užguita moteris gauna elektroninį laišką iš pirmosios meilės. Žodžiu, komercijos pradžiai – apstu. Be to, nei stilistika, nei kalba išmone nešvyti: sakiniai paprastučiai, primena mokyklą, kai mokytoja žymi moksleiviams, kur tarinys, veiksnys, ir tik tada eina papildinys ir kitos sakinio dalys, ir nebandyk, žmogau, pakeisti žodžių tvarkos. Taip, aš ne apie anglų kalbą, tikrai apie lietuvių. Pilkuma. Gramatikos klaidų nėra, bet ir kalbos šokio, ritmikos nerasta. Tiek apie minusus. Betgi romane tikėjausi rasti šiek tiek daugiau negu įprastuose tokio tipo tekstuose, tad norėjosi paknibinėti toliau. Be to, senokai teko skaityti veiksmažodinį romaną. Deja, dažniausiai į mano rankas pakliūva būdvardiniai, t. y. aprašomieji, vertinamieji, o ne veikiamieji. Tiesa, meluočiau, jei sakyčiau, kad čia visai to nėra. Yra, bet saikingai.
Kuo toliau, tuo labiau stebino knygos turinys: šabloniška pradžia išsirutuliojo į visiškai nešablonišką kulminaciją. Įdomiausia, kai užsimezgantys skirtingi įvykių židiniai, kad ir, pavyzdžiui, įvedant naują personažą, pasibaigia neplanuotai. Siužeto nenuspėjamumas – vienas šios knygų bruožų, ko nepasakysi apie pagrindinę veikėją. Įvykiai, prasidėję ir primiršti, gali išnirti pačiame knygos gale tik tam, kad tiesiog šiaip sau nutrūktų, visgi viskas, kas turi pradžią, turi ir pabaigą. Svetlana Čecka nieko nepamiršta: visi sulaukia atomazgos. Matyti, kad romanas rašytas labai sąmoningai, juntamos įdėtos pastangos ir sukaupta patirtis. Tai neatėjo iš niekur. Ir tai nėra blogai. Labai įdomu stebėti, kaip autorė klišinio romano moterims infantilios veikėjos istoriją jungia su mokslinės fantastikos elementais. Štai čia, matyt, ir knygos pavadinimo esmė. Nors būtų galima pateikti bent kelis pavadinimo aiškinimo variantus ir visi jie iš esmės būtų teisingi. Romane figūruoja skaičius du arba, kitaip tariant, pasirinkimas: toji moteris gali rinktis, bet ar ji visada tai daro, kita kalba. Visgi skamba gana ambicingai: „Sakoma, gyvenime yra du žmogaus patikrinimo būdai: valdžia ir pinigai“ (p. 78).
Romanas – fantastinis, tiksliau, iš mokslinės fantastikos rūšies. Pagrindinė veikėja – fizikos mokslų daktarė, neprilygstamo fizikos profesoriaus, Alberto Einsteino teorijų gerbėjo ir sekėjo, asistentė. Veiksmas sukasi aplink kvantinės fizikos teoriją: ieškoma būdų, kaip patekti į paralelinį pasaulį. Ašimi tampa vadinamoji Korporacija. Tai erdvė, kur dirba visi geriausi, produktyviausi mokslininkai, jiems sukuriamos šiltnamio sąlygos, kad savo išradimais pakeistų pasaulį arba bent patektų į kategoriją žmonių, kurie savo protu sugeba kurti inovacijas, valdančias žmonijos kasdienybę. Nors iš pirmo žvilgsnio paralelinio pasaulio idėja atrodo juokinga ir neįtikima, o tokia teorija verta pašaipos – negali žinoti, kokios inovacijos ir išradimai gali pakeisti rytojų. Internetas, informacijos mastai ir srautai prieš du šimtmečius irgi buvo sunkiai įsivaizduojami. Bet kažkas įsivaizdavo ir žingsnis po žingsnio žmonija atėjo iki dabarties taško. Fantazija yra visa ko variklis. Romane įvykių gausa yra kur kas intensyvesnė ir sodresnė negu įprasto žmogaus įprastame gyvenime. Visgi autorė pasitelkia ir mitologijos elementų, kurie šiaip fantastinės literatūros fone neatrodo labai įtikinamai. Tiesą pasakius, tie elementai neįtikinamai atrodo ir romane, pavyzdžiui, siekdama rasti Korporacijos pastatą kalnuose, pagrindinė veikėja važiuoja vadovaudamasi gauto žemėlapio nuorodomis: „Korporacijos būstinė buvo įsikūrusi kalnuose, aštuonių kilometrų aukštyje. Kelias iki jos neilgas, gal trisdešimt kilometrų, bet nelengvas. O kur dar trolių pinklės ir burtai. Tačiau man pasisekė – išdaigininkė gamta buvo maloni, visą kelią paslaugiai lydėjo [...]. Tie kalnai sukėlė man įtarimą – jie buvo visiškai vienodi. Įsižiūrėjus dar geriau apstulbau“ (p. 57). Kam tų trolių? Tik dėl to, kad veiksmas vyksta Norvegijoje? Juolab kad fantastikos čia apsčiai: juk romano tema gana tradicinė – technologijų ir socialinės raidos santykis. Tiesa, paralelinis pasaulis yra tik siekiamybė, o pats veiksmas vyksta alternatyvioje dabartyje. Kas nutiktų, jei tokia galimybė atsirastų? Kaip ja manipuliuotų žmonės?
Labiausiai trikdo komercinio romano moterims jungtis su fantastinės literatūros žanru. Pagrindinė veikėja – emociškai pažeidžiama moteris, kuria gali manipuliuoti jos vyras, nes vaikystėje ji patyrė daug sukrėtimų: ankstyva tėvų žūtis, internatas ir t. t. Intelektuali fizikos mokslų daktarė, laisvalaikiu dirbanti universitete pas pasaulinio garso mokslininką, yra ištekėjusi už savanaudžio dendžio, kuris aklas jos poreikiams, svajonėms, o visos pastangos atsimuša kaip žirniai į sieną. Ji labai protinga, tačiau emociškai nebrandi. Ji taip ir nesubręsta: nesuvokia nei savo, nei kitų žmonių emocijų, nesugeba jų įvertinti ir valdyti, taigi negali užmegzti nuoširdžių santykių, tinkamai reaguoti į išorės dirgiklius ir laiku pakreipti santykius norima linkme. Savo problemų su vyru ji neišsprendžia – jis užsimuša, tad bereikia atpažinti jo kūną policijoje, t. y. balastas pats iškrinta iš gyvenimo; vienintelė draugė ją palieka, neatsiliepia net telefonu, ir ji pasiduoda naujai… globai, t. y. ieško naujos tvirtos rankos, vyro, kuris ją globotų, vengdama prisiimti atsakomybę už savo likimą. Romanas baigiasi taip, kaip prasidėjo – fantastikos žanro elementai kompoziciškai užbaigti, ratas užsidaro.
Ir dar – knyga galėtų būti bent trečdaliu plonesnė. Didokas šriftas, gluminančiai daug baltų lapų, taigi dirbtinai ištęsta. Laimė, patogus formatas – įsimesti krepšin dar įmanoma, lagamino neprireikia. Nudžiugau atpažinusi, kas apipavidalino knygą – Deimantė Rybakovienė. Nesyk esu atkreipusi dėmesį, kokia lengva jos ranka, kaip apgalvotai ji pasirenka spalvas, tematiką. Knygos viršelis šįkart visiškai neatitinka posakio „Nespręsk apie knygą iš viršelio“ – graži, tačiau labai liūdna jauna moteris, fone palmės, o visą paveikslėlį persmelkia matematinės formulės. Tiesa, visas tekstas aižėja nuo matematikos istorijos, tiksliau, mokslininkų istorijų. Jie atsiranda lyg iš niekur, tačiau yra neatsiejama dalis. Ekscentriški genijai ir jų teorijos įvedami galgi labiau pažintiniais sumetimais, jie nėra pasipuikavimas savo žiniomis. Čia realių mokslininkų biografijos tampa siužeto varikliu, akstinu susimąstyti, kad ne vien intelekto koeficientas lemia jų gyvenimo sūkurius.
