Žaislinis gyvenimas
Netyčiomis į sąmonės ratą dėl kokių nors sudėtingų aplinkybių ar dėl proto užgaidos įtraukta mintis, kad gyvenimas yra baigtinis, labai dažnai mus apstulbina. O, kokia žavinga, išmušanti iš pusiausvyros, trikdanti ir nepermaldaujama toji mintis! Ji ateina nekviesta ir palieka mus apimtus keistos neužtikrintumo būsenos, nusiaubtus, nelaimingus ir sutrikusius. Prieš baigmės nuojautą žmonija netenka jai būdingo pasitikėjimo savimi, dieviškos galios pojūčio ir ją visą perėmusios orios nemirtingos rūšies didybės. Žemės dievas prieš baigtinumą pasijunta beginklis, kaip, beje, prieš daug ką kita – prieš vaikišką neįveikiamą tingulį, prieš istorines aplinkybes, kurių pavieniui niekas negali pakeisti, nors dėl kelių žymių istorinių veikėjų galima ir pasiginčyti, ar prieš likimą – ir tai jam labai nepatinka.
Tiesą pasakius, nepatinka taip, kad jis karštai ima ieškoti būdų, kaip numalšinti tą protą dirginančią savojo bejėgiškumo nuojautą, pastatyti prieš ją ką nors, kas mestų malonų, vėsų šešėlį. Tai gali būti idėjos, religinės ir filosofinės, uzurpuojančios ir sau pajungiančios žmogaus švelnų, bailų protą, bemintės pramogos ir žaidimai, dažniausiai tik laikinai pašalinantys krūtinę spaudžiančią bejėgystę ir išnykimo baimę, nes lengviausia gyventi nieko negalvojant, bendravimas su kitais žmonėmis, lygiai taip pat bėgančiais nuo nerimo, panirimas į, anot A. Šliogerio, nuasmenintą kasdienybę vengiant „akistatos su transcendencija“ ir taip toliau.
Tų būdų, tiesą pasakius, yra daugybė ir kiekvienas pirmenybę teikia tam tikrai, jam priimtiniausiai slopinamųjų rūšiai. Kas vieniems yra duona ir žaidimai, kitiems, iki fanatizmo tikintiems, – religija, tretiems – kokios nors idėjos, judėjimo, politinės srovės, kurios šiais laikais supanašėjusios taip, kad nelengva jas atskirti, aklas ir vergiškas adoravimas – be abejonės, kuo laisviausiai dera ir šių dalykų, nebūtinai lygiomis dalimis, migdomasis mišinys, tiesa, labai veiksmingas, ketvirtiems, tikriems moderniosios epochos vaikams, kai duonos būtent mūsų europietiškuose Vakaruose paprastai netrūksta, kai idėjos, gebančios užvaldyti protą, geibsta tamsiose bibliotekų salėse, – šiems ketvirtiems, mūsų amžininkams ir mums patiems, naujasis vaistas nuo neužtikrintumo, nerimasties ir baimės yra pramogos.
Tai toli gražu ne tik žaidimai – tai netgi būtų įžeidimas mūsų kūrybiškam, mėgstančiam įvairovę požiūriui į laisvalaikį, – bet ir įvairūs margi reginiai, trankūs garsai, neįprastas maistas, daug gyvenimo sričių perėmęs jauno, gražaus kūno kultas ir nenaudingi pirkiniai, kurių užsinorime pamatę reklamose, o tai jau sudaro ištisą pramogų industriją.
Joks epikūrininkas nebūtų radęs geresnio būdo užmiršti žmogiškąją lemtį nei modernusis žmogus. Galime savimi didžiuotis be jokio drovumo, nes mes išdidūs ir drąsūs – šioje srityje pranokome visus protėvius ir visas buvusias civilizacijas – mes išmokome džiaugtis ir užmiršti geriau nei kiti. Ir tai, viena vertus, yra labai gerai: užsimiršdamas pramogose žmogus neeikvoja savęs tuštiems apmąstymams, kurie prie nieko nepriveda, – bet šių tuščių apmąstymų vietą užima niekuo neatmieštas ir nemąslus troškimas būti linksminamiems ir lepinamiems, o tai, manding, lygiai ta pati žmogiška silpnybė, tik išversta į kitą pusę.
Niekam turbūt nekilo nė menkiausia abejonė, kad religijos, pasidariusios nebenaudingos ir nereikalingos kaip neišvaizdi antikvarinė vaza padoriuose namuose, kurios dėl sentimentų šeimininkai vis dėlto nesiryžta išmesti, vietą užima panašiai pasipūtęs, turintis pretenziją į naująją religiją šiuolaikinis mokslas ir technologija, abu glaudžiai tarpusavy susiję, nes remia vienas kitą, panašiai kaip ligšiolinė kultūra ir religija, ir pasižymintys kai kuriuos iš mūsų, daugiausia humanitarus ir jautrius nostalgikus, kuriems protėvių užsimiršimas atrodo turiningesnis, dar stebinančiomis, pusiau priimtinomis ypatybėmis.
Atrodo, būtent moksliška pasaulėžiūra, kad ir kaip paradoksaliai tai skambėtų, mus išvaduoja iš mąslaus proto varžtų; siaurutėse srityse specializavęsi mokslininkai knibinėja konkrečias pasaulio sferas ir mokslo, tiriančio apčiuopiamybę, fone senoji filosofų dialektika, protėvių stabų ir transcendencijos ilgesio vilionės yra pripažįstamos tamsaus praeities žmogaus vaizduotės fantomais; ir mes stebime jį iš saugios ateities su pranašesniojo šypsena veide.
XX amžiuje, turbūt ties Antruoju pasauliniu karu, ir yra įsirėžusi toji siaurutė riba, kurią peržengęs Vakarų pasaulis iš vienos sutrikusios ir svyruojančios tarp religijos ir mokslingumo plotmės galutinai ir absoliučiai perėjo į kitą – technologinę ir iš tiesų moksliškiausią iš visų epochų.
Labiau už viską vertiname laisvą mintį, bet laisva mintis, jei ji neapkarstoma patikimais pasvarais, linkusi nuskrieti į dausas neišgirsta arba, geriausiu atveju, yra priimama kaip tuščias tarškesys. Todėl šį kartą minties sparnus apkarstysime svetimų minčių karuliais, kad jos skrydis būtų patikimesnis. C. G. Jungas sako: „Stebuklingą mokslo ir technikos vystymąsi atsveria stulbinantis išminties ir savistabos nykimas“, o L. Wittgensteinas savo ruožtu teigia: „Nuostabai žmogus – ir galbūt tautos – turi pabusti. Mokslas – tai priemonė jam vėl užmigdyti.“
Rodos, jie visiškai teisūs: mokslas viską paaiškina, jame viskam surandama priežastis ir paaiškinimas; nuostaba, orientuota tiek į save, tiek į pasaulį, pasidaro gėdinga, bereikšmė, ji neturi jokios apčiuopiamos vertės, todėl tampa nepageidaujama. Reiškiniai, kurie šiuolaikinį žmogų vis dar stebintų, jei tik būtų apmąstomi, nustumiami į sąmonės paribius dėl to, kad, pirma, mokslas jų dar nespėjo paaiškinti, antra, užuot jais stebėjęsis, žmogus užsidaro palaimingame ir raminančiame pramogų pasaulėlyje.
Didžiausia bėda, o gal kaip tik žmogaus palaima ta, kad nuostaba, kalbėkime šiuolaikine terminija, niekada nebuvo madinga, žmogui ji – taip būtų nutikę, net jei ir, pabandykime įsivaizduoti, gamtos ir technikos mokslai nebūtų išskleidę gražių ir tikslių savo formų, – yra kažkas sunkiai pakeliamo ir nepatogaus, todėl jis mielai ją atmeta, radęs priežastį, leidžiančią taip pasielgti; todėl jis pasiduoda kiekvienai naujai idėjai, žaidimui ir techninei naujovei, kuri savo nerūpestingumu jam primena tolimą kūdikystės lopšinę.
Esmė ta, kad mūsų laikais atsiradusi daugybė šios lengvumo lopšinės variacijų ir pramogos, kurios užpildo mūsų laisvalaikį, pasidariusios visiškai neįpareigojančios. Žmogui nereikia net išeiti iš namų – jis valandai, dviem pasineria į kitą tikrovę, dažnai į virtualią, ir niekuo nepasikeitęs, atsipūtęs, lengvas ir patenkintas grįžta į realybę. Mes nebeieškome prasmės kaip kokie girti senovės pamišėliai, ne – mes paliekame jos klausimą spręsti racionaliajam mokslui, o atsiradusią tuštumą paprasčiausiai uždengiame lengva skraiste, šitaip uždarydami kelius nuostabai ir slėpdami nuo savęs pavojingą nežinomybę.
Ir teisingai – nuostabos kaina didelė. Mes, silpni ir išsigandę, tokių milžiniškų sumų su savimi nesinešiojame. Jei kada ir pabandome bent truputėlį praplėšti būtį aptraukusią glotnią plėvelę, kuri per ilgus amžius susidarė iš jau minėtų tikėjimų aukštesnėmis jėgomis, filosofų mokymų, kasdienybės inercijos, paskiram žmogui abejingo, bet apskritai žmonijai palankaus mokslo ir linksmybių, išvaduojančių iš nenaudingo susimąstymo, – netikėtai pajuntame, kaip krūtinę suspaudžia neišvengiamybės nuojauta ir baimė, kurią pirmą kartą patiriame dar vaikystėje, kokiu nors būdu persmelkti blogos nuojautos, susijusios su mūsų tolima ateitimi. Žvelgdamas po ta plėvele žmogus ne juokais pašiurpsta ir išsigąsta – jis pamato, kad už jos nieko tikro nėra. Nieko, išskyrus lediniu šalčiu tvoskiančią juodą bedugnę, kurios vaizdas mums be žodžių byloja, kad, nors neaišku, kur ji veda, kito kelio iš tiesų mums nepalikta.
Tada mes sutrikę, tankiai mušant širdžiai, nevikriai painiodamiesi savo kūnuose, kurie akimirką pasirodo svetimi, vėl užtraukiame būties bedugnę švelnia aksomine neperšviečiama skraiste. Ir vėl pasistengiame greitai viską pamiršti jaukioje, atilsį žadančioje paviršutinybėje. Pasak F. Nietzschės, „nežinomybė susijusi su pavojumi, nerimu, rūpesčiu; pirmas impulsas – p a š a l i n t i tas skausmingas būsenas“. Mes išties toliau nuo savęs nuspriegiame nemalonias būsenas, varnalėšiškai prikibusias prie mūsų sąmonės rūbo, ir dėdamiesi, kad nieko nenutiko, patraukiame savais keliais. Kas lemia šį žmonių bėgimą nuo neišsprendžiamų būties lygčių, jei ne savisaugos instinktas, kuris, F. Nietzschės žodžiais, „moko juos skubotumo, lengvumo ir netikrumo“? Aš, žmogus, jį turiu, ir visa laimė!
