Poezijos vertimai

Kaip giedoti

 

1. Poetas

 

Robert Doisneau. Papiktinta dama. 1948

Būdraujantis, kai kiti miega.

Miegantis, kai kiti pabudę.

Beraštis, viską pasirašinėjantis X.

Žmogus, skeliantis pokštą kartuvėse.

 

2. Eilėraštis

 

Mėsos bryzas,

Plėšiko nešamas

Sarginiam šuniui nuvilioti.

 

 

Eilėraštis be pavadinimo

 

Klausiu švino:

„Kodėl leidaisi išlydomas į kulką?

Negi pamiršai alchemikus?

Negi nustojai vilties

Virsti auksu?“

 

Jokio atsakymo.

Švinas. Kulka.

Su tokiais vardais

Miegas gilus ir ilgas.

 

 

Šakutė

 

Šis keistas padaras, ko gero, atsliūkino

Tiesiai iš pragaro.

Jis primena paukščio koją,

Nešiojamą ant žmogėdros kaklo.

 

Laikydamas jį rankoje,

Smeigdamas į mėsos gabalą,

Gali įsivaizduoti likusią šio paukščio dalį:

Jo galva, panaši į tavo kumštį,

Didelė, nuplikusi, besnapė ir beakė.

 

 

Mano batai

 

Batai, slaptasis mano gyvenimo veidas:

Dvi žiojinčios bedantės burnos,

Dvi apirusios, pelių urvais atsiduodančios

Gyvūnų odos.

 

Mano brolis ir sesuo, gimę negyvi,

Tęsia savo egzistenciją jumyse,

Vesdami per gyvenimą

Neperprantamos jųjų nekaltybės link.

 

Kokia nauda man iš knygų,

Jeigu iš jūsų galima išskaityti

Mano žemiškojo gyvenimo Evangeliją

Ir kas toliau, ateities įvykius?

 

Noriu garsint religiją,

Kurią sukūriau jūsų tobulam nusižeminimui,

Ir keistą bažnyčią, kurią statau

Aplink jus kaip altorių.

 

Asketiški ir motiniški, jūs tveriate:

Panašios padermės kaip jaučiai, šventieji ar

pasmerktieji,

Su nebylia kantrybe šlifuodami

Tikrąjį mano esybės gyvavaizdį.

 

 

Vidinis žmogus

 

Tai ne asmuo.

Nepažįstamasis.

Kažkas kitas.

 

Pasauliui mudu

Rodome tą pačią

Marmūzę.

Kai aš kasausi,

Jis irgi kasosi.

 

Yra moterų,

Tvirtinančių, kad buvo jį nutvėrusios.

Kažkoks šuo

Sekioja mane.

Tikriausiai jo.

 

Kai aš tylus, jis dar tylesnis.

Dėl to pamirštu jį.

Bet kai pasilenkiu

Užsirišti batų,

Jis atsistoja.

 

Mudu metame vieną šešėlį.

Katro šešėlis?

Norėčiau tarti:

„Jis buvo pradžioj

Ir bus pabaigoje.“

Bet negali būti tikras.

 

Vakare,

Kai sėdžiu

Pašydamas mūsų tylos kortas,

Sakau jam:

„Nors tu tari

Kiekvieną mano žodį,

Aš tavęs nepažįstu.

Čia tu kalbėjai.“

 

 

Iš: Charles Simic. New and Selected Poems: 1962–2012. New York: Houghton Mifflin Harcourt, 2013;

www.americanpoems.com

Vertė Andrius Patiomkinas