Nakvynė Berlyne

 

Pabaiga. Pradžia Nr. 16

 

●

 

Bute vėl nutiko tas pats: tik užtrenkus duris, išoriniai įvykiai nutolo. Nusiaviau batus ir suabejojau, ar buvau išėjęs toliau nei iki šiukšlių konteinerio. Didžiajame lentynų kanjone viešpatavo nepajudinama rimtis. Kad ir kas per dieną būtų nutikę, knygos iš savo vietų nepajudėjo nė per milimetrą. Tos pačios ligi vienos pasiliko ir ant knygų nusėdusios dulkės. Už langų mėlynavo dangus, ir man smilktelėjo, kad, nors ir nejudrios, knygų nepavadinsi negyvomis. Jos yra gyvūnai, tik patys nejudriausi gyvūnai. Užtat jų gyvenamoji vieta, arealas, kaip sakydavo biologijos mokytoja, yra visas pasaulis, ir netgi plačiau.

Priėjau prie lentynos kairėje ir, pakreipęs galvą, ėmiau skaityti nugarėlių pavadinimus. Filosofinės knygos: Platon. Plotin. Aurelius Augustin. Kierkegaard. Emmanuel Levinas. Postmodern arts… kiek išminties vienoje eilėje! vienas per kitą užburti vardai! Apie ką tik pagalvoji, tas yra. Viskas išversta, viskas skoningai išleista; ir yra už ką įsigyti, bliamba; bepigu turtingos šalies gyventojams būti kultūringiems!

Jei skaityčiau, nuo ko pradėčiau — nuo anksčiausiai parašytos knygos? kokio nors įvado? Tikriausiai griebčiau vieną knygą, pavartęs, paskaitęs porą puslapių – kitą, ir taip toliau. Panašiai buvo antrame kurse, kai turėjome filosofijos seminarą, kurį vedė Rytų išminties žinovas smaila čechoviška barzdele. Grįžimas į pradžią, prie esmių, savęs tobulinimas ir dvasinės patirtys, atsiskleidžiančios tik išrinktiesiems – chebra ant šito smarkiai užsikabliavo, meditavo, bandė gilintis į stoikus ar budistus, bet nė velnio nesuprasdavo ir sukdavo akis – eik tu sau, koks aš vis dėlto dundukas…

 

Iš šaldytuvo išsiėmiau maisto vakarienei. Nors dėkingumo už nakvynę jausmas atslūgo (to įrodymas – taip ir neužėjau į parduotuvę atpirkti šampūno), o dienos buvo labai intensyvios, Šeimininko neužmiršau. Štai mąstau, kad atsisėdau jo vietoje ir matau jo kasdien matomą vaizdą. Mąstau, kad jis turbūt ne rašytojas, o filosofas… Bet ką jis norėjo pasakyti ta matrioška? Negali būti, kad rimtas, protingas žmogus, įsileidęs į butą, tuo pačiu metu iš manęs šaipytųsi.

Dar kartą mečiau žvilgsnį, ir ji nepasirodė kičova, netgi pusė velnio. Matyt, pripratau. Žiūrėjau į ją ir jaučiau, kaip įtampa dar kartą silpnėja, darosi išskydusi ir neryški tarsi iki begalybės nusukus objektyvą. Po bendravimo su krūva meno asmenybių, po mandagių šypsenų ir bjaurių prisiminimų, po meditacijų-improvizacijų ir Dafto kritikos labai raminančiai veikė paprasti bruožai, paprasta suknelė ir skarelė, ryškios, vienodos spalvos. Paprasta, atvira, naivu – suprantat, ką turiu omeny.

Matyt, čia glūdi atsakymas į klausimą, kodėl televizijos rodo multikus suaugusiesiems (viena serija eidavo kaip tik prieš mūsų laidą, ir tada, kai dar save žiūrėdavau, dažniausiai įsijungdavau teliką pusvalandžiu anksčiau) – jie teikia viltį, kad gyvenime yra ne vien konfliktai ir klastos.

Turbūt ir šita matrioška, išskaptuota barzdoto kaimo kvailelio miškuose užsimetusioje trobelėje, – bus ne kas kita kaip gera dvasia, amuletas, kurį Šeimininkas paliko saugoti savo gyvenimo.

Gal pasiimti ją į seminarą, įtraukti į performansą? Panaudotas ne pagal paskirtį daiktas – jau performansas. Anais laikais labai mėgau įvairius antikvarinius daiktus: žibalinę liktarną, smetonišką radiją, kraičio skrynią, iš kurios išlįsdavo personažas; na, ir juodus katiliukus, kostiumus, plačias petnešas… Jie pakylėdavo vyksmą; jie buvo kilnesnio laiko liudininkai, atsvara ir tarybinėms senienoms, ir kiniškiems šūdukams.

O paskui – kai pagalvoji, logiškai – užsigeidžiau daugiau daiktų. Panorėjau turėti gerus, solidžius – laikrodį, namų kiną, svečių stalą, židinį. Ir tikrai, pradėjus gauti televizinį atlyginimą, tokie daiktai pradėjo rastis. Jie kėlė džiaugsmą, bet kitokio pobūdžio nei džiaugsmas baigus vaidinti – goslesnį, juntamą ne krūtinėje, o papilvėje. Ir nė pats nepastebėjau, kaip įsisukau į trisdešimtmečių hipsterių ratelį, kurį vienijo ekskliuzyvas, troškimas išmokti teisingus ritualus, taip pat atsaini, niekad tiesiogiai neišreiškiama panieka Saulės miesto liaudies masėms, senoliams ir gezams.

Maždaug taip ir gyvenau iki skyrybų. Kartais įdurdavo sąžinė, kad menininkui tuo užsiimti netinkama, banalu, buržujiška ir t. t., bet juo saldesnis tapdavo draudžiamas vaisius. Ilgainiui sukūriau maždaug tokį pateisinimą – tai mano naujas vaidmuo, tie pirkiniai – naujas sceninis kostiumas ir rekvizitas, kuris, skirtingai nei teatre, visada po ranka. Visada galiu jį pademonstruoti chebrai, kuri žinovo mina įvertina, pagiria, pavydi.

●

 

Ant fojė grindų susikryžiuodami ir vėl išsiskirdami ėjo kabeliai, ir pirmiausia į galvą atėjusi asociacija buvo paveikslėliai, vaizduojantys kraujotakos arba nervų sistemą. Pagrindinė gija, prie kilimo priklijuota lipniąja juosta, vedė pravirų salės durų link. Teisybė, vakar Daftas minėjo, kad reikia pamatyti, kaip atskiri numeriai atrodo konkrečioje, specifinėje erdvėje; nes, pasak Dafto, įerdvinimas yra fundamentalus performanso parametras. Salės gale ant minkštasuolių gulėjo kompanijos rakandai. Ant kopėčių pasilipęs technikas sukinėjo halogenines lempas ir kažką rėkė kitam, stovinčiam prie elektros pulto sienoje. Įsisprendęs į klubus, technikų triūsą stebėjo Daftas.

Iki baigiamojo vakaro, kuris išbandys mūsų nervų sistemas, liko dvi dienos, tik dvi dienos…

Technikas nulipo nuo kopėčių ir pamojo man. Priėjus parodė į monitorių, stovintį ant metalinės platformos, kokiom parduotuvėse vežiojamos alaus dėžės: aną dieną šnekėjom. Ar toks tiks? – Kai atsitūpęs pradėjau jį apžiūrinėti, pridūrė: turi tikti, nes kito neturiu!

Paaiškinau jam, kad monitorius turi būti uždarytas dėžėje su maža skylute kaip durų akutė; pastatytas ant pakylos, kad žmonėms nereikėtų pasilenkti. Išsitraukęs bloknotą, jis brūkštelėjo kelis žodžius. Paskui užsikišo pieštuką už ausies, išbeldė: gerai, bus! tai yra galbūt!

Ir vėl užlipo ant kopėčių, kiek gerklė išneša signalizuodamas partneriui: Frrrrrraaannnnk, chbinda!

Kavinės kelnerė ant stalo dėliojo termosus ir puodukus. Įsipylęs kavos, sulaukiau iš parūkymo grįžtančių kolegų. Šį kartą parūkti keliavo visi ligi vieno. Stela šiandien buvo apsivilkusi dar kitaip: plačiomis pilkomis kelnėmis, baltais marškiniais ir pilka liemene, kurie darė ją panašią į persirengėlių komedijos aktorę, tik nupaišytų ūsų betrūko. Ji stipriai spustelėjo termoso mygtuką, išmaišė cukrų ir keliais gurkšniais išgėrė puoduką iki dugno. Tada ryžtingu žingsniu patraukė link Dafto. Iki mūsų atsklido kalbos nuotrupos: I need time! No more compromises, will be no!

Daftas plastiškai paskėsčiojo rankomis, iš ko galėjai suprasti, kad jis nusileidžia. Stelos performansas su Neapolio moterų beprotnamio tramdomaisiais marškiniais bus repetuojamas pirmas. Rekvizitui išsidėlioti Stelai prireikė trijų minkštasuolių; turėjome juos atlaisvinti. Tačiau paaiškėjo, kad aparatūra neįsijungia, garso nėra, ir abudu technikai pradėjo bėginėti po salę, tikrinti laidus ir junginėti jungiklius. Telike pripratęs prie techninių bardakų, nutūpiau kampe ir persijungiau į lūkuriavimo režimą. Garso aparatūra pasitaisė, bet netrukus vėl sugedo: todėl vietoj Stelos, beprotnamio madas norėjusios demonstruoti su „specialiai žymaus Neapolio didžėjaus sukurto“ triphopo palyda, repetuoti pradėjo kiti, pertraukiami besikeikiančių technikų, kurie iš nevilties visiškai nustojo kreipę dėmesį į aplinkinius. Artiomas ir baltapūkis danas, vienu metu sumanę atsigerti vandens, pačiupo tą patį butelį ir nenorėdami nusileisti pradėjo jį tampyti kiekvienas į savo pusę. Jų išraiškos darėsi vis grėsmingesnės; nežinia iš kur išnirusi Marise ėmė juos raminti, klausdama, kiek jiems metų ir ar tuojau pat pradės muštis. Varžovų veidais perbėgo sutrikimas, ir jie nuleido butelį ant stalo.

Pakeliui į tualetą susidūriau su Daftu, šis pačiupo mane už alkūnės ir pradėjo berti: Marius, aš vis galvoju apie tavo performansą, ir žinai ką – mes juk nenorime sukurti dar vieno eilinio šou? Šita konvejerinė produkcija mane verčia vemti – juk ir tave, ar ne? Mūsų tikslas yra parodyti mus tokius, kokie esame, skirtingi ir lygūs, parodyti mūsų darbą su pasiruošimais, bandymais, klaidomis, su užkulisiais. Geriausias menas yra čia ir dabar, kai stovime ir kalbamės, o ne tada, kai scenoje stengiamės sukurti iliuziją…

Suprantu, tu esi arčiau konceptualizmo, bet vis dėlto pagalvok, kaip tavo performanse sustiprinti tą „čia ir dabar“, kaip įgalinti žiūrovą.

Turiu bėgti, matai, koksai chaosas šiandien –

Grįžus į salę, paširdžiuose sukirbėjo. Pačiame viduryje, ant baltos kolonos, technikai statė monitorių su dėže. Va, štai koks jis, mano menas! Mano idėja, įgavusi materialų pavidalą! Kaip ji atrodys šitoje vietoje? Kaip išlaikys kitų konkurenciją? Kaip seniai nejaučiau deginančio noro būti dėmesio centre, žavėti, pasirodyti – tikrai, nuo pat akadės laikų! Atiduočiau visą savo televizinį populiarumą už vieną pasisekimo sekundę!

Atgavęs panašesnį į normalų kvėpavimą, priėjau arčiau, apžiūrėjau iš vienos, iš kitos pusės, pasilenkęs pasekiau, kaip technikas jungia laidus. Ką pasakyti? – kolei kas viskas tvarkoj, pažiūrėsim, kaip atrodys, kai įjungs vaizdą… Dar truputį palaukiau dėl šventos ramybės ir grįžau prie minkštasuolių, kur šalia tramdomųjų marškinių kolekcijos sėdėjo susikrimtusi Stela, retkarčiais papurtydama garbanas ir suburbėdama sau po nosimi. Man jos pagailo, bet nesumąsčiau nieko padrąsinančio. Ir ką pasakyti, jei mano situacija lygiai tokia pati?

Baigus repetuoti, mus pasišaukė blyškiaveidis Pėterio padėjėjas.

Deja, šiandien Pėteris negali būti su jumis. Todėl jis paprašė manęs, kad paorganizuočiau baigiamąsias pratybas – vyrukas žvilgtelėjo į popieriuką – meditaciją, susikaupusios energijos išpurtymą. Pratimas bus vykdomas poromis – į popieriuką – tematizuosime labai svarbų, bet iki šiol nepaliestą aspektą, bendradarbiavimą, partnerio pajutimą ir abipusį pasitikėjimą. Vienas iš poros turės užsimerkti, o kitas vedžios jį po patalpą ir rodys aplinką. Pratimas vyks tyloje. Paskui pagal signalą keisitės vaidmenimis.

Marise neprieštaravo, kad pirmas akluoju būčiau aš. Stipriai suspaudžiau vokus, kad tinklainėn nepatektų nė vienas fotonas, ir ant liemens pajutau jos rankas, švelniu spustelėjimu signalizuojančias, kad reikia sukti į šoną. Po batais šiugždėjo kilimas. Išjungus regėjimą, jo energija perėjo kitur, nes iškart užskrido minčių spiečius. O juk Marise buvo teisi. Mano performansas geras, Dafto pastabos durnos, išsakytos tiesiog šiaip, kad ką nors pasakytų. Greičiausiai ir savanaudiškos – kad jo paties numeris nebūtų užgožtas. Ir kaip galėjau suabejoti? Ir dar pasibodėti Marise? Prie dėžės reikia padaryti plyšį monetoms įmesti, slapto vaizdo nemokamo nebūna – geras, taip dar paryškinsiu vartotojišką momentą! Ir publika turės ką veikti. Ryt iš ryto paprašysiu technikų ir neatstosiu tol, kol padarys –

Patalpos gilumoje pasigirdo fortepijono garsai: sutramdęs impulsą prasimerkti ir pažiūrėti, kas vyksta, sumečiau, kad viena pora pasiekė fojė galą, kur stovėjo rojalis, ir pradėjo aklai spaudyti klavišus. Marise mane sustabdė, paėmė už kairės rankos ir ištiesė į priekį. Kvėptelėjau, palietęs kažką kietą, bet tuojau pat atpažinau plytą. Pojūtis buvo toks malonus, kad net pašiurpo oda. Krosnyje iškeptas molio kepalas: išsigaubęs, įdubęs, susigrublėjęs pagal stichijų dėsningumus, kurių logika žmonėms neperprantama, bet absoliučiai įtikinama… atrodė, kad jaučiu netgi spalvą, sodrią, tamsiai raudoną spalvą –

Kad išeitų sustabdyti tokį, koks dabar esu – laikinas neregys, tartum pirmą kartą čiuopiantis šiurkščią mūro sieną!

Keičiamės vaidmenimis, pasigirdo krenkščianti komanda. Atsimerkiau – ir pasijutau lyg kine, kai, pasibaigus geram filmui, įsižiebia apmaudžios šviesos. Vienas kitam nusišypsojome, ir aš uždėjau rankas ant susiaurėjančio kaip ąsočio kakliukas Marise liemens ir ėmiau palei fortepijoną vairuoti ją į priekį.

Iki pratybų pabaigos apkeliavome visą vestibiulį ir vėl grįžome prie salės durų. Drabužius besitvarkančiai Marise šnipštelėjau į ausį – klausyk, ar jis tau neprimena Adamsų šeimynos? Tai juk jaunesnysis Svirdulio brolis!

Lyg pajutęs, kad yra apkalbamas, vyrukas priėjo prie mūsų ir paklausė: ar neturima noro realiai atsipalaiduoti? Pažinti naktinį Berlyno gyvenimą? Nueiti į kokią nors vietą, kuri in tarp menininkų, o paskui į naktinį klubą? Aš žinau, ką sakau: šitame kvartale yra iš ko pasirinkti –

Susižvalgėme ir linktelėjome.

Pavakarieniaut, pasišnekėt nueisiu, bet į diskoteką nevarysiu, greitomis sumečiau; rytoj reikės būti šviežiam ir išsimiegojusiam.

Berlyno bohemos mėgstama vieta pasirodė esanti čia pat už kampo. Tai buvo amerikietiško tipo saliūnas su daugybe medinėmis sienelėmis atskirtų sekcijų. Mums susėdus prie didžiausio stalo, į Jamesą Bluntą ar kažkurį kitą pasaulinio liūdesio dainininką panašus padavėjas atnešė krūvelę meniu. Viduryje atsisėdęs Svirduliukas juos išdalino ir pakėlęs pirštą į viršų pranešė: šičia jie daro geriausius burgerius Vakarų Berlyne, patarčiau atkreipti dėmesį!

Tiesą sakant, dėmesiui nuklysti nelabai buvo kur: valgiaraštį sudarė įvairiausių veislių burgeriai, tik pačiame gale užleidę vietą nesvietiškai brangiems šonkauliukams ir steikams. Kai gyvenimo nualintas padavėjas priėmė užsakymus (Marise vienintelė išsirinko vegetarišką patiekalą – juodųjų pupelių burgerį), Svirdulys junioras ėmė pasakoti, kad amerikietiškas maistas mieste yra paskutinis mados klyksmas; kad Berlyno hipsteriams nusibodo normuota ir neskani sveika virtuvė, kad jo gyvenamame kvartale per pastaruosius mėnesius atidarytos dvi home made burgerių užkandinės, o prie burgerių geriausiai tinkąs ypatingas alus, kurį verda mažas bravoras prie Baltijos, čia viena iš nedaugelio vietų, kur jį pilsto… Į akis krito elgesio pasikeitimas: Svirduliukas kalbėjo garsiai, greitai, energingai mosikuodamas rankomis. Atrodė išlaisvėjęs ir linksmas, tiktai veidas pasiliko toks pats išblyškęs. Tarytum prisiderinęs prie veido spalvos, jis ryšėjo juodą odinį kaklaraištį. Nors šeimininkas judėjo į visas puses, kaklaraištis nė kiek nepakeitė savo padėties, niekur nesumaskatuodamas ir neišsilenkdamas tarsi Žemės centrą rodantis svambalas arba – kaip norėjosi tarti matant besimalantį liežuvį – tarsi miręs šio antrininkas.

Atnešė gėrimus ir užkandžius – kelias pintines meksikietiškų nachos su aštriu padažu. Aš sėdėjau tarp Marise ir to dano, vardu Jesperas. Pirmai pradžiai prisitraukiau bokalą ir traškučius, pasiūlydamas jų abiem kaimynams.

Pradėjus rodytis burgerių bokštams su dantų krapštukų vėliavėlėmis, bokalas ir pintinė buvo beveik tušti, o aš – truputį įkaušęs. Stalas ūžė kaip transformatorinė mokyklos kieme; kalbos veržėsi per kraštus ir atrodė, kad tuoj visi pradės šnekėti vienas per kitą. Alkį jau buvau apmalšinęs traškučiais, todėl į milžinišką, sunkiai apžiojamą burgerį kibau vedamas tik godulio kąsti, kramtyti, ryti, tik gryno troškimo prikimšti skrandį ir pajusti tokį sotumą, kokį po sėkmingos medžioklės ir vakarinio laužo jausdavo pirmykščiai žmonės.

Kai iš burgerio liko tik plona nuograuža, apsidairiau aplinkui ir pamačiau, kad visus gerokai aplenkiau.

Na, kaip alus? – paklausė manęs Svirduliukas, tuo pat metu kviesdamas padavėją.

Man patvirtinus aukštą klasę, tęsė: cool. Aš paprašysiu, kad mums atneštų kelis ąsočius, jam nereikės dažnai vaikščioti, o mums – jo šauktis. Beje, kitoje salėje yra vienarankis plėšikas – antikvarinis automatas iš paties Las Vegaso. Dar ten yra stalo futbolas ir biliardas, taigi jei kas norite atsipalaiduoti po įtemptos dienos, mielai prašom.

O, biliardą pažaisti būtų puiku, sukruto mažą porciją įpusėjusi Marise – Marius, ar tu mėgsti žaisti biliardą?

Netrukus mes stovėjome prie masyvaus sietyno, kreida trindami lazdų galiukus, ir gilinomės į kamuolių išsidėstymą ant žalio kilimo. Marise žaidė panašiai kaip aš, nepernelyg blogai, bet ir nepernelyg gerai, todėl partija išėjo azartiška. Tik keletą pirmųjų kamuolių ji pamušė be emocijų, paskui įsiaudrino ir pataikiusi žavingai suspausdavo kumščius, papūsdavo žandus ir vos vos strykteldavo. Lygiai taip pat artistiškai ji nuleisdavo akis ir atsidusdavo nepataikiusi.

Iki juodojo man liko vienas kamuolys, Marise – trys. Nepataikiau, jos eilė. Čia labai karšta, sumurmėjo Marise; iš tiesų, jos skruostai buvo įraudę. Ji nusivilko siuvinėtą švarkelį, primenantį ispanų toreadoro apdarą, ir, pakabinusi jį ant vagio, pasilenkė mušti. Stovėdamas kitame stalo gale, pamačiau jos rusvų marškinėlių iškirptę, kuri atskleidė ne tik liemenėlės kvarbatkas, ne tik krūtų šonus, bet ir susieinantį pagrindą. Marise krūtys buvo nebemergiškos – gana ryškiai matėsi raukšlė tarpeklyje, tačiau nė kiek nesubliūškusios, pilnos ir apvalios. Atsivėrusį vaizdą sekundę stebėjau neutraliai, bet netrukus užliejo pasigėrėjimas. Svarios, materialios, patirties kupinos krūtys… nelyginant sūris su pelėsiais… taip, kaip brandintas, smaguriškas sūris –

Marise taikėsi ilgiau nei anksčiau; prašovusi išsitiesė ir liūdnu veidu, bet vylingu šypsniu lūpų kampučiuose suaimanavo. Ne, čia ne Stela, čia nėra abejonių, kam šita mizanscena skirta. Na ir sekasi man Berlyne!

Beveik nežiūrėdamas įvariau du kamuolius iš eilės; Marise sušneko kažką apie moterų skriaudikus vyrus.

Grįždamas prie stalo, jau žinojau: į naktinį klubą važiuosiu. Todėl kai Svirduliuko paprašytas barmenas iškvietė taksi, nepasakiau visiems viso gero ir neatsiskyriau, bet apimtas valiūkiškos nuotaikos, kurią dar stiprino įkaušimas, įlipau į gelsvą „Audi“ ir prispaudžiau savo šlaunis prie kaimynės šlaunų.

Naktinio klubo kambarėlius, išmėtytus didžiuliame name, jungė siauri koridoriai. Nuoseklumo ir tvarkos sėkmingai pavyko išvengti – vieni koridoriai buvo labai trumpi, greičiau tambūrai nei koridoriai, o kiti – ilgi ir su posūkiais. Klubo sienos buvo išmuštos dirbtiniu kailiu, ir ant grindų pastatyti prožektoriai nušvietė styrančius plaukų kuokštus. Kambariukuose kailis susimesdavo į kruvinai raudonas žmogaus dydžio širdis; viena buvo be nieko, kita – perverta strėle, trečia – su baltais sparneliais. Virš baro ir dar keliose vietose kabojo milžiniški ragai. Žmonės ramstėsi į sienų minkštimą, sėdėjo ant grindų, drybsojo ant odinių sofų. Grindis drebino šokių byto salvės.

Šita vieta klaustrofobiška, man nepatinka, klaidžiojant po tvankų labirintą sušnibždėjo Marise ir mėšlungiškai įsikibo mano rankos. Pagaliau suradome laiptus, vedančius į šokių aikštelę, – angą užstojo dirbtiniai šeriai, gerai, kad viena porelė sumanė išeiti ir juos praskleidė. Patalpa rūsyje, pridaigstyta gelžbetoninių kolonų, buvo žymiai didesnė; apakintas prožektorių ir dūmų, iš pradžių net nepagavau, kur ji baigiasi. Viename kampe pamačiau mūsiškius ir nutempiau šiek tiek apsiraminusią Marise tenai.

„Deimantai ir rožės“ – mano mėgstamiausias šokių klubas, į ausį rėkė Svirduliukas. Čia ateina straight, bet ateina ir gėjų, žodžiu, maišyta publika; maišytas ir amžius. Na, pats matai! – jis parodė į šokių aikštelę palei didžėjaus pultą. Garsiakalbiai buvo techniškai sureguliuoti, nes iki gyvuonies smelkiantis bytas vis dėlto leido girdėti, ką kalba kitas.

Sekdamas Svirduliuko delną, nužvelgiau šokėjus. Bent jau amžiaus požiūriu didelio mikso nepastebėjau. Greičiau atrodė, kad šiandien speciali nuolaida yra vidurio amžiaus krizę išgyvenantiems žmonėms. Kompanijomis, poromis, po vieną prie nedidelio bariuko šone stoviniavo aiškiai nebe jaunikliai. Dalis laikė alternatyvą – vilkėjo paprastus džinsus ar balachonines džinsines sukneles. Bet buvo ir rankų raumenis išryškinančių odinių liemenių arba ilgaaulių botfortų ir aptemptų marškinėlių. Pasitaikė ir panašių į kūmutes šalimais, kurios taip sustatytom kojom-taip išmestu klubu-taip pasitaisoma petnešėle ar rankinuko rankena lygiavosi į pieštines moteriškų žurnalų damas nežmoniškai laibais kūnais. Laikydamos trikampes taures, jos buvo įsigilinusios į švelnų pokalbį, bet tuo pat metu intensyviai šaudė akimis.

Na va, ir metropolyje netrūksta panašaus sacharino kaip pas mus „Makse“, pamaniau. Dėl amžiaus – gerai, neiškrisim iš konteksto.

Didžėjus paleido naujausią hitą, kurį leido ir mūsų radijo stotys; fifos pasidėjo taures, klyktelėjo „jėėė!“ (pakankamai energingai, kad aplinkiniai atkreiptų dėmesį, bet ir pakankamai rezervuotai, kad suprastų, jog joms tai ne pirmiena, jog entuziazmas biškį suvaidintas) ir nucaksėjo į šokių aikštelę. Pro mane praplaukė platininiai plaukai ir čigoniški auskarai; atsisukau į Marise, ir ji man pasirodė baisiai miela ir sava.

Šokių aikštelė šventė grįžimą į jaunystę. Išplatėjusios moteriškės, dirbančios kur nors telekome ar statistikos departamente, į padanges kėlė rankas ir įmantriai, lyg indišku, lyg flamenko stiliumi jas kraipė. Užvertusios galvas jos lėtai sukosi ratu, išsivaduodamos iš rutinos dešimtmečių, atvirsdamos į karalienes, su kuriomis nevalia elgtis kitaip, kaip tik garbinti ir patarnauti. Vyriškiai pražilusiomis mefistofeliškomis barzdelėmis demonstravo devintojo dešimtmečio žingsnius – atstatę krūtines ir patys stebėdamiesi, kaip gerai juos atsimena. Jie vėl buvo stamantrūs šelmiai, traukiantys visų moterų žvilgsnius, įsikūnijęs jaunumas ir naujumas, skrajojantys po platųjį pasaulį, kuris visas iš pliušo, kada užsigeidę ragaujantys erotinį nektarą. Kaip tik tuo metu į salę grįžęs go go šokėjas turėjo užtenkamai nuovokos ir nepuolė kraipyti savo nepalyginamai lankstesnio nuogo torso ir gožti įsisiūbavusio senimo, o tik vaikštinėjo tarp jų, dalindamas šviečiančias lazdeles.

Stovėjau su viskio taure, retkarčiais persimesdamas su Marise, kaip šoka vienas ar kitas kolega. Kelis kartus pajutau tiriamą Svirduliuko žvilgsnį (beje, atitikdamas prilipusią pravardę, jis judėjo taip nerangiai, kad poziciją prarado net ir šlipsas-stabilizatorius) ir spėjau, jog netrukus jis ateis raginti, kad prisidėtume. Todėl iš karto priėmiau Marise pasiūlymą traukti namo.

Atgavę paltus, spengiančiomis ausimis stovėjome lauke; pajutau, kad blaivėju, ir susinervinau. Bet Marise labai dalykiškai ėmė aiškintis važiavimo maršrutus – pasirodo, ji gyveno netoli manęs pas studijų draugę – ir erzulys tuojau pat pranyko. Ėmiau girti savo butą, koks jis senoviškas, erdvus, pilnas knygų, koks nuostabus aikštės vaizdas matosi iš balkono, o balkonas kaip vijokliais apaugęs! Dar nebaisiai vėlu, užsukame pas mane, parodysiu tau butą ir balkoną, ir naktinę kepuraitę užsidėsim, a?

Marise šypsodamasi pažiūrėjo į mane.

Lipant į traukinį, ji pirmą kartą prie manęs prisiglaudė. Antrą kartą glustels bute, kai būsiu jai viską aprodęs, kupinas perdėto pasididžiavimo, lyg jis man priklausytų ar dar daugiau – ką tik jį būčiau pasisavinęs, ta proga pasišaipydamas iš anksčiau gyvenusio lūzerio – „užeik, būsi pirmoji moteris, nes anas vyrukas buvo totalus viengungis“, kai būsime ir išgėrę ochros spalvos vyno, ir apšnekėję matriošką – „atrodo, jai irgi per karšta – matai, kokie raudoni žandai? – reikia nuvilkti viršutinius drabužius“, kaip trenkti žvengdami iš vienu dydžiu sumažėjusios, bet šiaip visiškai tokios pačios, ta pačia vyšnine šypsena besišypsančios lėlės, ir išėję į balkoną pasigrožėti aikšte ir kavinėmis – va ten, balkone, ji prisiglaus dar kartą, antrą ir paskutinį kartą.

Tas prisiglaudimas bus ilgesnis, žymiai ilgesnis, nepasibaigs koridoriuje ir kambaryje, ir plačioje lovoje pažemiais, pereis į judesius, kuriuos kažkuria sąmonės dalimi matysiu kaip teatrą, nes ant sienos, nušviestos naktinės lempos, judės šešėliai, o paskui susikristalizuos į suvokimą, apytikriai išreiškiamą sakiniu „du apsimetėliai surado vienas kitą“, ir pasibaigs nugrimzdimu į kietą, panašų į apalpimą miegą.

Ach, Marise, tavo putlumas, minkštas ir spurdantis kūniškumas! Ach, vėjo malūnai ir burnoje tirpstantys sūriai, kaip menkai tave pažįstu!

 

●

Prabudau dar neprašvitus. Sapnavau, kad dalyvauju gastrolėse Minske, būtent Minske, darau performansą su milžiniška matrioška. Akcija eina į pabaigą, aš lipu į atvirą apatinę matrioškos dalį ir laukiu, kol uždės viršutinį gaubtą. Jau budau, todėl gana aiškiai suvokiau, kad tai, ką matau, nėra tikra, tačiau sąmonę vėl užliejo iš gilumos atplūdęs miegas, ir net pats nustebau, kokį didžiulį pasitenkinimą jaučiu dėl to, kad tučtuojau pasislėpsiu nuo visų ir sėdėsiu tamsoje nematomas, saugus, vienas.

Kambaryje tvyrojo tyla. Ištiesiau ranką į šoną, bet apčiuopiau tik paklodę. Ilgai grabaliojau palei grindis, kol pagaliau radau jungiklį, ir šviesos pluoštas patvirtino mano įtarimą: Marise šalia nebuvo. Vietoj savęs ji paliko tvarkingai sulankstytą apklotą. Ant kėdės lygiai taip pat tvarkingai sukabino mano drabužius, apatinius ant viršaus.

Pašokau iš lovos ir nutipenau į koridorių: tamsu, tylu, laukujės durys užtrenktos.

Kaži, kada ji išėjo – tik man užmigus ar dar truputį pagulėjusi?

O koks skirtumas?

Bet kodėl?

Kodėl, kodėl: gal jai reikėjo grįžti pas draugę, o gal nenorėjo sulaukti ryto? Juk ir tau ar būtų smagu dviese keltis, rengtis, pusryčiauti? Sukti galvą, kaip elgtis – ar kaip vakar, ar jau kaip boifrendui, prie pusryčių stalo buitiniu bazaru ir bajeriukais raikant įtemptą tylą?

Vėl atsiguliau ir užgesinau šviesą, bet miegas neėmė. Sugromuliavus Marise dingimą, stojo ne snaudulys, o nerami graužatis. Buvo nepatogu, kad įsitryniau į šitą seminarą, nors nebedarau performansų, kad galbūt užėmiau kito, jaunesnio ir kūrybingesnio, žmogaus vietą. Nepatogu prieš Šeimininką, kad vakar traukiau jį per dantį, kad jo bute išdarinėjau tokius dalykus. Nepatogu prieš Marise, kad su ja suguliau…

Pala, argi ji pati nenorėjo? Ar esu vedęs, kam nors įsipareigojęs? Kodėl po sekso būna tokia gėda?

Pirmiausia pasigirdo krizenimas; jis sklido iš nežinia kur, lyg iš tuštumos. Jam įkandin įslinko liesa kaulėta figūra, kurią šiomis dienomis buvo pavykę išstumti iš atminties, – mano laidos prodiuserė; pasirodė jos veidas, visada vienodos išraiškos, su didelėm, galėtum sakyti, gražiom, bet nemirksinčiom, žuvies žvilgsniu žvelgiančiom akim ir nirtulingai gumą kramtančiom plonom lūpom. Išraiška, su kuria ji pristatydavo naują siužetą apie žvaigždžių išdaigas arba sekso pozas, pasakydavo, ką turėsiu per siužetą padaryti ir kaip judėti. Išraiška, kuri šiek tiek pasikeisdavo tik baigus filmavimą arba savoje kompanijoje, kur, prodiuseriui papasakojus prikolą apie runkelius žemaičius, pirmą kartą išgirdau ypatingąjį jos juoką – negarsų, taupymo režimu leidžiamą (tie padugnės neverti juoko iš visų plaučių) ir todėl baisiai ilgai trunkantį, mechanišką, lyg iš plokštelės transliuojamą krizenimą.

Prieš kelerius metus Monikai tapus prodiusere, laidos turinys pasislinko prie soft porno, o reitingai pakilo; dėl to teliko chebra ją praminė „soft porno karaliene“. Iš pradžių kartu su tuometiniu operatoriumi, tokiu ilgaplaukiu vardu Viktoras, bandžiau su ja ginčytis, kalbėti apie įvairovę ir meniškumą, bet ji šaltai atšovė, kad cenzūra buvo sovietmečiu, o šiuolaikinis pasaulis yra laisvas. Ko žmonėms reikia, tą televizija turi ir duoti. Be to, mes muzikos neužsakom, tokia savininkų filosofija, todėl dirbkit savo darbą ir nesiparinkit, okei?

Tuo metu buvau biškį depresavęs, dar kartą įsitikinau, kad užlūžau kaip performansininkas, be to, susiriejau su žmona – todėl daugiau nešokinėjau, atsimaivydavau studijoje ir dingdavau, aklinai užverdamas vartelius.

Be to, kartą su ja pergulėjau.

Po šiai dienai nežinau, kodėl; ji manęs netraukė nei tada, nei dabar. Norėdamas atkeršyti žmonai? atgauti savikliovą? tokiu būdu įrodyti savo pranašumą? Bet šitas nuėjimas kairėn gavosi kur kas panašesnis ne į pergalę, o į kapituliaciją. Įtempta, nevykusi sueitis – dabar paimk čia, dabar paglostyk, dabar atsigulk taip – atidavė mane jos valdžiai be išsilaisvinimo galimybės.

Blogiausia, kad sužinojo žmona, ir tai buvo paskutinis lašas, paskatinęs ją paduoti skyryboms. Nenustebčiau, jei apie tai jai būtų pranešusi pati Monika.

Nuo to laiko sėdžiu kaip debilas televizijos kalėjime, laidos kameroje, kur prižiūrėtoja – patys suprantat kas. Kai sukyla negatyvas ir viskas užknisa, įtikinėju save, kad aš juk tik laikinai, kol išsimokėsiu už butą… Pamąstau, kas būtų, jeigu netekčiau darbo ir pinigų, – tiesą sakant, nemąstau, o tik bijau. Bijau, juodai bijau. Tamsa – tuštuma – jokių variantų.

Be abejo, darbas turi ir fainų pusių. Malonu, kai tave atpažįsta gatvėj, parduotuvėj, picerijoj. Kai meistriukas be eilės sutaiso mašiną – kam tas nepatiktų? Liaudis visuomet buvo žvaigždžių garbintoja, tik šiais laikais ji tiki ne dangaus, o ekrano žvaigždėmis. Per teliką – juokinga – kelis kartus buvau užkviestas provincijon su senais performansais. Tiesa, kvietė kiti žmonės nei anksčiau. Seniūnai ir seniūnaičiai, rajono verslininkai, rajono verslininkų žmonos – žmonos ypač. Iš pradžių tirpsta iš jaudulio, pakylėtai suokia: „Oi kaip mes jus mylim nepraleidžiam nė vienos laidos jūs toksai aštreležuvis!“ ir tikisi, kad performansas bus laidos tęsinys. O kai gauna ne bajerius, tada nusivilia, suka akis į šalį, greitai atsisveikina, linkėdami sėkmės; vieną kartą net iškoliojo, kad apgaudinėju, vietoj gero daikto kišdamas kažkokius avangardus. Tuos telšiškius prisimenu geriau nei kitus.

Bet, po velnių, greitai jau bus penki metai, kai sėdžiu šitoj skylėj! Penki metai! Nors kai pradėjau, chebra aiškino, kad ilgai netempsiu – ne todėl, kad nemokėtum ir negalėtum, bet todėl, kad esi netelevizinis tipas, iš karto matosi –

Kol kas dar laikausi, nelendu į kitas laidas, neskleidžiu pletkų apie savo gyvenimą. Dar nevaikštau į viešus elito balius ir atsisakau kvietimų vesti firmų vakarėlius. Bet jaučiu, kad tas neilgai truks. Dar truputis – šakės, pasinersiu virš galvos. Persikeliu, kaip kviestas, į Vilnių, įsidarbinu žiūrimiausioj televizijoj, dėl nieko nebesiparinu, pasidarau kietas! Ša, užtilkit, kai kalbu aš, įžymybė, krizenimas su prodiuseriais iš kiaunių ir runkelių, raspizdiajus su ką tik pilnametystės sulaukusiomis vištos proto šokėjomis, straipsniai glamūriniuose žurnaluose „Lietuvos merginos, puiki žinia jums: geidžiamiausias jaunikis Marius vėl laisvas!“ Ir apačioje, mažesniu raudonu šriftu: „Paaiškėjo, kas atsitiko tarp jo ir tituluotos gražuolės“. Honorarai, honorarai, kokaino takeliai VIP zonoje.

Pirmą žingsnį šiuo svaigiu keliu žengsiu tik sugrįžęs. Monika jau porą kartų minėjo naują sensaciją – didžiausių pasaulyje krūtų savininkę, kuri dabar lankosi Lietuvoje. Gerokai pagyvenusi savininkė, atradusi turinti lietuviško kraujo (nenuostabu, tikros įžymybės privalo turėti bent šlakelį lietuviško kraujo), nusprendė aplankyti istorinę tėvynę ir kartu papildyti piniginę. Su ja darysiu išskirtinį interviu, aplenkdamas, kaip metusi žuvies žvilgsnį pabrėžė Monika, TV3 ir LNK, – klausinėsiu apie gyvenimą su rekordiniais papais, o paskui juos pasversiu. Kaip dabar matau – aš kilnoju milžiniškas liaukas ir, atsisukęs į tuo metu įjungtą kamerą, blatnai nusišypsau.

Šlykštu! Fu, kaip šlykštu!

Susigūžiau, lyg kamera mane filmuotų jau šią akimirką – judri, kiaurai prasiskverbianti, stambiausiu planu imanti kamera. Dievaži, indėnai neišsigalvoja – fotografavimas ir filmavimas naikina sielą, ardo tikrovę!

Pajutau, kad dega kojos. Nubloškiau antklodę, bet greitai paaiškėjo, kad kambario temperatūra ne ką žemesnė už patalo. Atsikėliau ir basas nuėjau į vonią – lempos žibinti nebereikėjo, už lango buvo pakankamai prašvitę. Iš pradžių leidau šiltą srovę, paskui nustačiau drungną, beveik šaltą. Kojos į vėsą nelabai sureagavo, bet kai pakėliau dušą virš galvos ir plonos vandens srovelės nutekėjo pečiais ir nugara, krūptelėjau stipriai, mėšlungiškai ir pradėjau drebėti. Drebulys nesiliovė ir užsukus čiaupą, ir nusišluosčius puriu Šeimininko rankšluosčiu, ir grįžus į lovą.

 

●

Traukinio langas, už jo vienodu ritmu šmėkščioja žibintai. Tik tiek šį kartą pamačiau miesto: nei prie Reichstago buvau, nei Mitėj, nei po Kroicbergą pasibasčiau. Sėdžiu vienas per dviejų sėdynių vidurį, ant kelių laikydamas medžiaginę gėlę, Pėterio dovaną vakaro dalyviams. Prieš akis – paskutinė nakvynė Berlyne, Šeimininko buto aptvarkymas ir lagamino sumetimas, paskui Tėgelis – ir baigta. Baigta: neįtikėtina, kaip nuosekliai, lyg pagal scenarijų tuštėjo mano aplinka. Iš pradžių gala evening, dvi su puse valandos gėdos, paskui gedulingas afterparty, paskui pokalbis su Marise – ir štai aš čia, vagone, trumpame dygsnyje, sukabinančiame traukinio siūlę, sukabinančią didmiesčio skiautinį.

Kad šįvakar bus visko, supratau įžengęs į grimo kambarį, skirtą daiktams pasidėti, ir sutikęs Daftą su aukšta plunksnų karūna, kokias dėvi kabareto šokėjos, ir lazda, pasibaigiančia žvilgančiu bumbulu. Toks mano outfit, aš būsiu vakaro MC, tarpininkas tarp jūsų ir publikos, kad būtų spontanika, į klausiamą žvilgsnį atsakė Daftas ir, atsispindėdamas veidrodžiuose, balerūniška eisena nustraksėjo nuo durų iki sunkiomis užuolaidomis uždangstyto lango. Lingavo, lingavo karūnos plunksnos, ir mane apėmė bloga nuojauta.

Ilgai sėdėjome prie stalo salės viduryje, kol susirinko žiūrovai. Tai irgi buvo Dafto sumanymas – laukti ne užkulisiuose, kaip „fašistiniai menininkai“, o būti vienoje erdvėje su žiūrovais, neslepiant nei pasiruošimo, nei darbo proceso, nei postprodukcijos. Publika rinkosi lėtai, akimis pasilabindama su kuriuo nors sėdinčiu užstalėje. Su manim niekas nepasisveikino, bet to ir nesitikėjau. Varydamos prakaitą, tvieskė palubės lempos.

Kankynė prasidėjo: mes rodėm madas, filmuką, šokom, būrėm kortomis, grojom pianinu ir transliavom padarytą įrašą, dar užgrodami ant viršaus, rodėm klipus dviejuose ekranuose. Apsiplunksnavęs Daftas lakstė aplinkui, mosuodamas lazda, įsiterpdamas į kiekvieną numerį (nepertraukė tik paties pirmojo, tramdomųjų marškinių demonstravimo, nors jis truko žiauriai ilgai – matyt, nepamiršo Stelos pareiškimų per repeticijas, – ir Artiomo performanso, nors čia jau bandė, į pabaigą sušukdamas, maždaug – „žodžiai, tai juk vien žodžiai!“).

Kaip tik Artiomo numeris, per kurį jis skardžiu balsu plūdo susirinkusiuosius, sergančius dėmesio nelaikymo sindromu, ir „Vampyrą vardu Viešoji Erdvė“, su teatrališka pagieža žemėn mesdamas perskaitytus lapus, o ant paskutinio krauju iš piršto užrašydamas HET, sukėlė didžiausią pagyvėjimą, nors dauguma nė nenutuokė, ką jis ten rusiškai rėkia. Artiomas grįžo į savo vietą prie stalo; bandžiau jo veide įskaityti susijaudinimo ar kitos emocijos ženklus, tačiau jis liko neperregimas tartum kareivio rikiuotėje veidas.

Gyvybė. Sponn-tanika. Čia ir dabar. Šikna ir šūdas! Čia ir dabar buvo tik Daftas, Stela, Jesperas, Marise, Artiomas, savadarbėm apeigom stengdamiesi iššaukti duendę. Bet ji neatėjo; neperkeitė atmosferos, į salės katilą neįbėrė nė žiupsnelio magijos. Ir apskritai – ar duendė būna kitur nei hormonų audrų teriojamų studentų svajose?

Na, žinoma, ir mano kūrinys; pabaigai – geriausia. Kai atėjo mano eilė, Daftas pristatė dėžę keliais neva juokeliais ir beveik nestabtelėdamas perėjo prie kito numerio. Keletas žmonių neryžtingai atsistojo, nežinodami, ar eiti pažiūrėti, ar sekti kitą pasirodymą. Kai kas vėl atsisėdo, o tie, kurie nuėjo, įmetė monetą, žvilgtelėjo pro skylę ir greitai grįžo atgal.

Manęs niekas nepastebėjo. Aš buvau blogiausias. Jei nepastebėjo, vadinasi, blogiausias – juk taip išeina?

Ai, tas dėmesio troškimas, jautrumas jį matuojant, savęs maišymas su žemėm dėmesio negavus! Yra tame savotiško cinko; apokaliptinėse menininkų vizijose pasireiškia išvirkščia savimeilė, galvoju sėdėdamas tarp dviejų sėdynių miesto traukinyje ir pavargęs konstatuoju, kad nevilčiai visiškai nepasidaviau.

Bet vis tiek – buvo sunku pakelti tylą, reiškiančią vakaro pabaigą, nežinia kam, bet tikrai ne man skirtus plojimus, vienas kito ir organizatorių sveikinimus, dirbtines gėles, mikliai išsivaikščiojusią publiką. Sunku pakelti susirinkimą grimo kambaryje, kur Daftas „visų dalyvių vardu“ apsiėmė padėkoti organizatoriams ir „visiems visiems prisidėjusiems prie fantastiško renginio“, nepamiršdamas nė vieno vardo, o tada pakėlė ovacijų sulaukusį tostą už „naują šeimą, kurią radau Berlyne“; tūsą toje pačioje fojė su kviestine Djane, tai yra mergina juodais lateksiniais rūbais, kylančia Berlyno techno klubų žvaigžde, pasak Svirduliuko. Jis kelis kartus mėgino sukurstyti visus šokti, tačiau nieko nepešė – aikštelė liko tuščia, tik pakampėse papuošta kojas ir rankas įvairiai surangiusiomis figūromis, gniaužiančiomis gėrimus ir bandančiomis šnekučiuotis su kaimynu.

O galiausiai – susitikimas su Marise, su kuria dieną taip ir neišėjo susidurti akis į akį, nes iš pradžių vyko individualios repeticijos, o per pietus ji kažkur pranyko. Ne kitaip ir vakare – iš karto po Dafto tosto ir oficialaus atsisveikinimo ji pakilo ir ėmė vilktis savo rusvąjį paltą su pūkuota apykakle. Palto nugaroje tamsavo nedidelė dėmė, ir man toptelėjo, kad turbūt dėl jos man iš pradžių kilo tas nerūpestingumo, mielo aplaidumo įspūdis.

Leidau jai išeiti iš grimo kambario ir šalia tualetų prisivijau.

You are leaving, Marise, pasakiau, kad ką nors pasakyčiau.

Ji nusišypsojo. Šypsojosi visiškai tokia pačia šypsena kaip vakar – ne akinančia amerikoniška, bet kitokia, nuolankia ir tuo pat metu žiauriai gundančia šypsena. Tačiau koks tarpas skyrė dabartinę situaciją nuo vakarykštės! Tada puikiai supratau, kas ką reiškia. O dabar kad nors įtarčiau –

Yes; my plane is early in the morning, so I have to go now, švelniai olandiškai švepluodama ištarė ji.

Turiu eiti! Niekšiškas posakis, kuris reiškia, kad svarstymai baigti, galutinis sprendimas priimtas, maža to – kad tikrieji motyvai liks neatskleisti!

 

Will we meet again? I mean, in the near future?

Well, who knows… but I have a full-time job; so it’s not easy, isn’t it?

Mane apėmė siutas. Ką ji čia išdarinėja? Apgavikė, suvedžiotoja, žiurkė! Taip paprastai neišsisuksi, aš tau parodysiu, pasipūtus padla! Kas būtų, jei dabar griebčiau ir partrenkčiau ją žemėn, išprievartaučiau?

Sukrutėjau; norėjau kažką pasakyti – ką, nepamenu – ir tuo pat metu paimti jos ranką. Ji sureagavo taip staigiai, kaip iš jos nebūčiau tikėjęsis: žaibiškai atsilošė ir atstatė delną, įspėdama – stop, nieko nesiimk.

Look, Marius. You are a very sweet man. And funny too. The night was great.

But I can not promise you anything more. I have my plans, you surely have yours.

I can only wish you good luck in your country. Good luck with your performances and stuff.

I really mean this.

 

I have to go now, it’s urgent.

Marise pridėjo pirštus sau prie lūpų, ištiesusi ranką palietė manąsias, ir pyktis dingo taip greitai, kaip atsirado. Tada apsisuko ir nuėjo per vestibiulį, nešdama tvirtą sielą ir putlų kūną, apvilktą skoningais rusvų ir melsvų atspalvių drabužiais, kiekvienu žingsniu tolindama jį nuo nuodėgulių ir šukių – manęs, kupina paslaptingo moteriško išdidumo stumtelėdama sukamąsias stiklines duris, išnirdama kitoje pusėje, lauke, ir pranykdama dešinėje tvyrančioje tamsoje.

Tie trys – ne, du kinematografiški atsisveikinimo pirštai! Kad nors būčiau įsiminęs jų pavidalą, pajutęs odą, užuodęs kvapą… Nieko, ničnieko – nei prikurti, nei apgauti savęs neišeis.

 

Vagonas nebejuda; keleiviai stojasi ir eina prie durų. A, tikrai. Naktį maršrutas baigiasi čia, toliau veža kitas traukinys. Šitoje stotyje nesu buvęs, bet viskas pažįstama: pavadinimas juodomis gotiškomis raidėmis, kur nesiekia reklamų stendai, baltuoja nebe pirmos jaunystės plytelės, tarp bilietų automatų stypso kioskas nuleistomis žaliuzėmis. O liaudies kiek vėlyvą valandą, vakaro scenaristas keičia setingą? – bet iš tikrųjų čia kaip Palangos pliaže, stovi būreliais, rateliais, poromis, gurkšnoja alų, įkaušę skeryčiojasi… Vyras pusmėnulio formos barzda sėdi atsirėmęs į kioską, tarp kojų pasistatęs butelį, kurio tuo tarpu neprireiks, nes jo galva nusvirusi į miegų pusę.

Mielai prisidėčiau prie jų, jei nežinočiau, kad dabartinės būsenos neįveiks joks alkoholis. Kiek tokiais momentais bandžiau užsipilti lempą, rezultatas būdavo priešingas: sulėtindamas judesius ir apsunkindamas protavimą, girtumas viską tik dar labiau supainioja; tada bjauriai susidvejini ir jauti svaigulį ne kaip atpalaiduojantį sūkurį, o kaip svetimą, agresyvų pradą.

Prie suoliuko, kur apsisupęs maišais guli benamis su dredais, pasigirsta šauksmai: viena chebrytė paleidžia į darbą grėsmingas germaniškas gerkles. Kaklus jie apsimuturiavę spalvotais šalikais, o vienas apsisiautęs vėliava – ledo ritulio fanai, atrodo. Pastatau ausis: nepatiko, kad bomžas užima visą suolą? Ne, nieko panašaus. Eskalatoriumi leidžiasi juodais odiniais iki žemės siekiančiais ploščiais apsisiautę gotai. Mušis dėl stiliaus? Bet chokėjaus sirgaliai nekreipia dėmesio ir į juos. Gotai praeina pro šalį, iškilmingai stypčiodami ant platforminių batų ir plevėsuodami skvernais. Kai šūkalojimai ima tilti, užfiksuoju, kad greta stovintis būrelis kalbasi kitokia nei dauguma kalba. Garsas toks kaip pionieriaus būgnelio ar lietaus lašų į stogą: nepaprastai greitai, bet aiškiai ištariant visus iki vieno garsus, tarsi dalyvautų sceninės kalbos pratybose. Tai ispanai, susibūrę į glaudų ratą, labai gyvą ir linksmą bendravimą tarpusavyje atsverdami absoliučiu aplinkos nepaisymu.

Ar jau viskas? veltui? kur prašokau posūkį, kur padariau klaidą – pačią svarbiausią, lemtingą? Klausiu bendrai, neaiškiai: specialiai, nes baisu, kad, paklausus konkrečiai, ateis perdėm konkretus atsakymas… ar man vaidenasi, kad priešpriešinę sieną čiuopia mergina baltomis pirštinėmis tartum pantomimoje? Ji atsisuka, ir pudruotame veide lūpų kampučiai nusileidžia žemyn – nėra tarpelio nei plytelėse, nei reklaminiuose skyduose. Nėra, bėda.

O dar meilas, kurį šiandien ryte, apdujęs nuo miego stygiaus, parašiau Monikai. Rašiau, kad užtruksiu mažiausiai savaitę, kad laidą su pasaulio papų karaliene filmuotų be manęs arba užkimštų konservais. Jaučiu, džymeilo dėžutėje jau guli jos atsakymas su WTF ir WRU ir klaustukų-šauktukų virtine… Šiaip telike stengdavausi vengti konfliktų, darbus atlikti laiku – per tuos metus nesu pavėlavęs nė į vieną filmavimą. Bet kartą imi ir sau pačiam netikėtai iškreti va tokį šposą.

Kiek tolėliau už ispanų, kitoje kiosko pusėje, stovi sena moteris. Žili pusilgiai plaukai dengia nuleistą veidą, viena ranka remiasi į alkūninį ramentą. Stebiu ją ilgai, bet ji nesijudina iš vietos, nepakelia galvos, neapsidairo. Moters pedantiškai tvarkinga suknelė su balta prijuoste, primenanti vienuolės rūbą, ją gaubianti tvardomo skausmo aura taip skiriasi nuo kitų naktinio karnavalo dalyvių, kad nusprendžiu ją užkalbinti. Kaip? – Padovanosiu jai gėlę. Jai ji turės visiškai kitą vertę. Valandėlę drąsinuosi, galvoju, nuo ko pradėti, bet štai atvažiuoja manasis traukinys, todėl prieinu prie jos ir sakau: noriu jums padovanoti. Šio vakaro atminimui.

Ji iš pradžių nesupranta, nustemba, paskui paima, klausia, koks mano vardas.

O mano vardas Marija. Ačiū tau, Marius. Pradžiuginai ir nustebinai. Jei toks buvo tavo tikslas, jį pasiekei (bent viena akcija sulaukė atgarsio, šmėsteli). Sesė nuėjo patikrinti tvarkaraščio – mudvi su seserim važiuojam namo iš ligoninės. Atrodo, kas atsitiks per labai trumpą laiką? – Pūkšdamos atsidaro traukinio durys, ir aš žiojuosi sakyti, kaip išmokau per ankstesnes viešnages, – čius, tačiau moteris įsivažiavo filosofuoti ir nesileidžia pertraukiama: bet štai, pasirodo, joks laikas nėra per trumpas; ir per tokį laiką gali nutikti netikėtų dalykų. Nors, kita vertus, Marius, argi tai atsitiktinumas? Nors liga smarkiai pasendino, tu mane vis tiek atpažinai, Marius, taip?

Ir tik dabar ji užsimerkia, lyg bandydama iškęsti didėjantį skausmą, vos vos kilsteli ranką su gėle, pro dantis iškošia čius, ir aš greit: čius, čius, ir varau į savo traukinį, į vagoną, kuris juoduote juoduoja nuo gotų.

Artistiškų mostų laikas baigėsi; dabar eilė sielvartui tarp keturių sienų.

 

Šitame bute kažkas paslėpta. Kažkas man palikta – fantas, sekretas, žinia… kaip kitaip paaiškinti, kodėl noriu įsidėmėti kiekvieną detalę – suplanavimą, baldus, daiktus, vaizdus pro langus, kodėl slankioju po jį kaip dūšia be vietos, nors naktis, stebeilijuosi į vidinį kiemą vaikiškai prispausdamas nosį prie stiklo; flygelių langai tamsūs, žibintas neryškiai apšviečia šiukšlių stoginę ir į stovą sustatytų dviračių eilutę, stebeilijuosi į parkelio medžius, suoliukus, kavinės iškabą, langus – ten juda kažin kokie šešėliai, nejaugi ji dar atidaryta? Noriu įsiminti: slenku koridoriumi, iš kambario į kambarį, nedegdamas šviesos, apgraibom lyg skersvėjis liesdamas lentynas, jose miegančią išmintį, karališką netvarką ant rašomojo stalo, plokštelių dervoje įrėžtus ritmus ir rifus, ant pravirų durų kabančius švarkus… gera būti tamsoje, niekas ir niekur, gera atsigauti nuo „Vampyro vardu Viešoji Erdvė“, gera orientuotis tamsoje, įsipaišyti į posūkius, už nieko neužkliūti, tarsi būtum gyvenęs čia daug metų, užtikrintai nuvairuoti virtuvėn, kur ant stalo tebeguli Šeimininko laiškas, saugomas matrioškos, bet kur dingo išorinė jos forma, kurią vakar nuėmiau ir – dievaži – padėjau abi dalis ant stalo? Įžiebiu šviesą, apžiūriu aplink, po stalu, ant grindų, dar kartą aplinkui, siekdamas duris ir balkoną – nėra. Nėra ir nėra. Vienintelis variantas – jį pasiėmė Marise, kai paliko mane miegantį. Vadinasi, ir jinai fetišistė… pasistatys išpuoselėtoje olandiškoje virtuvėje šalia keraminių alaus bokalų ir kitokių suvenyrų, po keleto metų gerdama kavą, pastebės, o šitas iš kur? paskui: a, saldus nuotykis Berlyne. Kas per geležinė moteris, man vis pakliūva tokios, bet ir tarp geležinių neeilinė. Kad dar scenaristas nebūtų laucius ir teisingai sudėliotų įvykius – kad ji mane būtų guodusi dėl nepasisekimo kortose, tai yra mene, paskutinę naktį, tai yra šiąnakt, o paskui iš ryto mus amžiams išskirtų netikėtas forsmažoras!

Nes klaida, grubi klaida – man dabar neliko nieko, beveik nieko, išskyrus vienu dydžiu sumažėjusią matriošką, ir jokio tęsinio, jokios kitos serijos.

Matrioška! Kas slepiasi jos viduriuke, už vis mažesnių atvaizdų – pats mažiausias, nebedalijamas balvonėlis ar tuštuma? Gal žinia, kurios užsimušdamas ieškau, žinia iš Šeimininko?

Paėmiau lėlę abiem delnais, kaip imamas naujagimis. Perbraukiau per slidų dažytą paviršių ir sustojau ties truputį platesniu liemeniu. Vesdamas pirštu per sujungimą, apėjau ratą. Ei, matrioška, ar atiduosi man savo kūdikį? Ar esi laimės pažadas, ar Trojos arklys? – Jau siekiau galvos, buvau besukąs viršų, bet sustojau, ir nė iš vietos.

Skruostai, raudonos lūpos, bet labiausiai žvilgsnis – žydrų naivių akių žvilgsnis…

Tada išgirdau begarsį šnibždesį: Marius… tu ne vienas… tave mato matrioškos akys… akys žaislų… liūtų, pingvinų, meškinų… skaptuotų, lipdytų, pieštų, juokingų ir kvailų sutvėrimų… auksinio berniuko, vaičičaku ir simpsonų akys… kurios nupaišytos, kurios sagutės, kurios nefilmuoja, nefotografuoja, neperduoda… mes nenorim pamokslauti ir įsakinėti, mes žiūrim į tave, nes – nes negalim kitaip, tam akys ir sutvertos, žiūrėti.

Mes matom tavo nuovargį; matom, kaip bendravai su hipsteriais, darei meną, pasidavei pagundoms ir dėl to kentėjai. Taip buvo; bet mes matom, kad nori nutraukti ir pradėti iš naujo, nors niekas nesiseka, nepasiduoda; kad nori būti šeimininkas, pats sau, Marius…

Matom: taręs, kad kažkas yra už laukujų durų, pastatai ant stalo matriošką, keliesi ir eini, ieškai akutės, bet nerandi, šitos durys neturi akutės, kaipgi kitaip, tada įsiklausai, užgniaužęs kvapą atšauni duris ir išeini į laiptinę, kur gipso lipdiniai ir veidrodis prieblandoje, grįžti jau ne į virtuvę, o į miegamąjį, nusirengi, kaip pakliūva išmėtydamas drabužius, įsisiauti į svetimus, neįprastai kvepiančius patalus.

Neramu, lyg rytoj lėktuvu skrisčiau pirmą kartą; ir vaizdai, kitokie negu paprastai migdantis, ryškūs, kvepiantys: skersvėjis varto ant palangės gulinčios knygos lapus, tarsi ieškodamas reikalingos, svarbiausios vietos, per vidurį, pačiam gale, šiek tiek atgal, rado; stoviu gamyklos ar dirbtuvių kieme, balos asfalto duobėse, palei tvorą voliojasi surūdiję ratlankiai. Aplink nė vieno žmogaus, tik kitoje silikatinio pastato pusėje girdėti, kaip kaukia iki didžiausių apsukų bandomas variklis. Rankoje laikau duoną su lašiniais; atsikandu, sukramtau, ir taip žiauriai skanu, taip sotu pasidaro, ir tai ne vaidinimas, krimsteliu svogūno laiško; arba: sunkiai kvėpuodamas, guliu įspraudęs veidą į masažinio gulto plyšį, o masažuotojas spaudžia užkalkėjusį stuburo slankstelį, ir jis trakštelėjęs pasiduoda; aplink veidą sūkuriuoja oras, kad ir ką tai reikštų, tai ne atsitiktinumas, nėra abejonių, čionykščiai daiktai susimokę, bet susimokę už tave, ir tu išsitiesi, bandydamas viską sutalpinti, to visko tiek daug, per akis, ir sakai sau, kad rąžaisi, tik rąžaisi, ir netikėtai nusišiepi, tikrai, juk šypsodamiesi pasitinkame į svečius ateinančią viešnią: stiprią, paprastą, jungiančią, nuotaikai ir dienai praėjus nepranykstančią, prisimeni eilėraščio, kurį kadaise deklamavai akademijoje, eilutę „ugnie, galybe, laikanti mane ant delno“, tikrai, tvirtą ir pastovią jėgą, ir tau dingteli, kad, klaikiai pavėlavusi, pas tave vis dėlto grįžo duendė…

 

Jos vardas – pala, pats atspėsiu –