Mirties įveika
Į premjerą ėjau be jokio išankstinio pasiruošimo, domėjimosi, recenzijų skaitymo, simpatijų, antipatijų; nemėgstu kino kaip kolektyvinio meno. Neiti negalėjau, nes tokia jau tema – vienalytė meilė, skelbė anonsai. Pradėjusi žiūrėti susijaudinau, kad galbūt filmas apie santykius ir konfliktas vyks tarp ekstraversijos (Austė) ir intraversijos (Sangailė); tačiau ne, ne apie santykius. Puikiausia, kad ir ne apie homoseksualumą, nors to ir labai norėtų aktyvistinė nomenklatūra, trokštanti panaudoti tokią interpretaciją savo abejotinoms reikmėms. Priešingai negu irgi neseniai matytas Greenawayaus „Eizenšteinas Gvanachuate“, kuriame homoseksualumui, paverstam pagrindiniu konfliktu, kliūva, mano manymu, per daug garbės, – meilės reikalai, nors ir netradiciniai, tokie banalūs Eizenšteino biografijos kontekste. Juolab veikėjas išvardina egzistencinius prioritetus, kiek „paredaguotą“ Maslow piramidę: sveikata, darbas, pinigai, seksas, meilė (Greenawayus kažkodėl fokusuojasi tik į du pastaruosius).
Kadras iš kino filmo
„Sangailės vasara“, laimei, yra apie mirties baimę. Todėl santykių tema nublanksta ir tampa nebesvarbi. Tačiau čia apgaulingas komplimentas. Tenka sutikti su Živile Pipinyte, „7 meno dienose“ rašiusia, kad, „matyt, šiuolaikiniai kūrėjai kino poeziją supranta ne kaip specifinę kino kalbą ar formą, bet tik kaip gražiai nufilmuotus vėjyje ošiančių medžių, ežero bangų, akrobatinių lėktuvų triukų ar nuogų jaunų kūnų vaizdus. Viso to „Sangailėje“ su kaupu, tik naujumo ir originalesnių minčių pristigo. [...] Kavaitė taip pat nesigilina į savo herojų psichologiją, ji ima paskutiniais metais labai dažnai Europos kine eksploatuojamą tapatybės (seksualinės, tautinės ir pan.) schemą ir ją užpildo gražiais vaizdais bei nesudėtingomis metaforomis (skrydis, kriauklė, randai…), kurios bus suprantamos ir, svarbiausia, visiems patiks.“ Vis dėlto rožė kadre (kad ir kaip vizualinė asociacija), frazė „ačiū, kad esi“ ir panašus kičas – tai beskonybės, kurių nepateisina jokie sentimentalumai. Jos nepereina į Austės kambario dekoracijų pastišą, stilistiškai nesutampa, nevirsta ironija. Kita vertus – lengvas, vasariškas, nedepresyvus, mocartiškas filmas be lietuvių kinui būdingo kančios meditavimo ir laiko stūmimo. Labai patiko Sangailės tėvai su savo bendraamžiais (Sodytė, Savičenko, Budraitis) – groteskiška biurgerių kompanija, su paaugle bendraujanti visiems mums gerai pažįstamomis intonacijomis. Patiko ne estetiniu požiūriu, o dėl kultūrinio, auklėjimo, šeimos papročių atpažįstamumo (visai kitokie tėvų ir paauglių santykiai vaizduojami, tarkim, Ozono filmuose, pvz., „Jauna ir graži“). Diržiūtės veikėja net keliais įvaizdžių rakursais man priminė atlikėją Aliną Orlovą (tiksliau, jos biografijos asociacijas: kilusi iš Visagino, mama – siuvėja, paauglystėje originaliai piešė ir pan.). Filmo pabaigoje, suprantama, buvo jos gaila.
Režisierė per spaudos konferenciją sakė į Sangailės veikėją įdėjusi nemažai savęs; jos paauglystė buvusi sangailiška. Sutapimas – ir mano; taigi, filmo žiūrėjimo metu radosi su kuo tapatintis. Rankų pjaustymasis padeda veikėjai atrasti savo ribas; tas, kurios pirmiausiai pažymimos kūne, jame įrašomos. Ji pasakoja tą pirmąkart dariusi po to, kai mama pasakiusi, esą Sangailė neverta savo vardo („su galia“). Nesutapimas su vardu, tapatybės praradimas ženklinamas kaip kūno žalojimas, gyvybės ribų tikrinimas. Turbūt daugeliui žinoma, kad pirmykštėse bendruomenėse tam tikro amžiaus sulaukę jaunuoliai turėdavo atlikti iniciaciją į suaugusiųjų pasaulį (kartais formuluojama – tapti vyrais; šiuolaikinis, smarkiai modernizuotas tokios iniciacijos atitikmuo būtų privalomoji karo tarnyba). Iniciacijos metu jie verčiami patirti radikalius, sunkiai įveikiamus išmėginimus; žalojamas jų kūnas, įvairūs kankinimai ritualizuojami kaip esminė įšventinimo „į žmones“ dalis. Egzistuoja iniciacijos ir mergaitėms (kai kur vis dar – kaip genitalijų apipjaustymas), dažniausiai susijusios su pirmosiomis menstruacijomis, tačiau be „fizinio normatyvo“. Įdomu, kad „Sangailės vasaroje“ kaip tik ir savo noru prisiimama toji „berniukiška“ iniciacija; iš pradžių – skriestuvu raižant rankas, vėliau – įveikiant aukščio ir skendimo baimę. Tradicinė lyčių tvarka sugriaunama, neatsitiktinai pažeidžiant ir kitas tabuizacijas – homoseksualumas išgyvenamas turbūt ne vien kaip maištas, bet ir kaip savotiško saugumo, savarankiškumo pasirinkimas (išvengiant galimybės, pvz., pastoti), ieškant svarbesnių saviraiškos formų. Dar Freudas (beje, šiuo metu kažkodėl vėl madingas Prancūzijoje, tiksliau, prancūzų humanitarų publicistikoje) savo knygoje „Totemas ir tabu“ (1913) rašė, kad archajiškose totemizmo praktikose tikima, jog pakenkti kitam galima įsigijus iš jo daiktą ir priešiškai su tuo daiktu pasielgus. Juokinga, bet „Sangailėje“ tokiu totemu tampa Austės Sangailei pasiūta mėlyna suknelė, kuri apdeginama (kaip ir laimingasis loterijos bilietas), nors vėliau sukerpama į palaidinę. Ir filmo pabaigoje lėktuvą pilotuojanti Sangailė su uniforma – jau visai kita, svetima Austės dabintam karnavališkam fotomodeliui; santykiai tebuvo paauglystės įveika, tikrąją aistrą įprasmina jau visai kiti dalykai.
Niekam ne paslaptis, kad ekstremalūs hobiai padeda tvarkytis su mirties baime. Visi tie, kuriais užsiimant nemaža tikimybė bent jau susižaloti. Nekalbant apie tikimybę užsimušti, pvz., pilotuojant lėktuvą. Paradoksalu, bet paaugliai, besirenkantys riedučius ar parašiutizmą, nesąmoningai užsiima „savigyda“ – pratinimusi prie minties, kad esi mirtingas. Antra vertus, niekuo daugiau šioje žemėje ir neužsiimame – tik iš lėto bandome įveikti mirtį. Sangailei tą savigydą teikia atsiplėšimas nuo žemės, simbolinis dangaus užvaldymas, akrobatiniai lėktuvo viražai, ekstremalūs patyrimai visu kūnu. Jie tik sąlygiškai saugesni už rankų raižymo eksperimentus. Tik dabar jau „su galia“.
Malonu, kad čia visai netinka moralizavimas „išmėginti neįprastus dalykus“, kurį radau po filmo pasklaidžiusi šviežius žurnalistų straipsnius. Netinka ir emocinio intelekto lavinimo patarimai bukapročiams – ryžtis peržengti Rubikoną, imtis naujos, nors ir nemalonios, veiklos. Poreikis skraidyti būna organiškas arba ne, ir nieko čia nepadarysi, jeigu jo neturi. Graži Sangailės motinos, senstančios balerinos, muzikos klausymosi scena; ji tarsi įveda dukterį į gyvenimo, kaip kondensuoto ekstremumų patyrimo, rizikos zoną. Ten neįmanoma patekti be didžiulių pastangų, fizinės ir dvasinės kančios, dirbtinių iniciacijų, intuityvių mirties spėlionių. Paskui jau lieka tik gyvenimo simuliakrai, santykiai.
