Klausiausi gėjų propagandos ir likau straight
Prisipažinsiu, į festivalį „Kreivės“, kaip ir į kitus renginius, skirtus pristatyti „gėjų, lesbiečių, biseksualių, translyčių ir kitų neheteronormatyvių žmonių įvairovę bei kultūrą“ (cituoju iš šių metų festivalio pranešimo spaudai), visada žiūrėjau su nepasitikėjimu. Pirmiausiai – nes viešas LGBT* problematikos iškėlimas ir atstovavimas dažnai būna gana paviršutiniškas ir vienpusiškas. Maža to, nors tokio tipo iniciatyvų dėmesio centre – visuomenės atvirumo ir pakantumo stoka, jos neretai nesugeba išvengti segregacijos savo retorikoje, o kartais nenorom net pačios ją steigia. Todėl dar pernai, socialiniuose tinkluose gavęs kvietimą apsilankyti, pagalvojau, ar „Kreivės“ – eilinis queer susirinkimas saviems, ar reta išimtis? Šiemet prisiruošiau išsiaiškinti.
Mano festivalio skaitymo kreivę (teatleidžia man organizatoriai už šį kalambūrą) savotiškai nulėmė dokumentinis filmas „Suvienyti pykčio: ACT UP istorija“, pasakojantis apie įtakingo JAV AIDS aktyvistų judėjimo veiklą epidemijos akivaizdoje. Sumontuotas iš archyvinės medžiagos ir judėjimo dalyvių komentarų, Jimo Hubbardo kūrinys nereflektuoja dokumentinio filmo formato ir užsiima chronologine įvykių rekonstrukcija, galiausiai pateikdamas žiūrovui įkvepiantį pasakojimą apie tai, kaip grupės žmonių užsidegimas gali keisti pasaulį. Vis dėlto būtent pačių ACT UP narių komentarai ir yra šio filmo stiprybė. Mąstydami apie judėjimo sunkumus iš istorinio nuotolio – judesys, kurio pritrūko patiems filmo autoriams, – jie paverčia eilinę motyvacinę istoriją tikru pilietinio nepaklusnumo vadovėliu, kartu leisdami kiek skeptiškai įvertinti lygių teisių judėjimą apskritai. ACT UP patirtis rodo, kad atstovavimas bet kokiai marginaliai grupei visada vyksta kitų grupių sąskaita. O koncentravimasis į problemas, – ar tai būtų vaistų testavimo proceso keitimas, ar sveikatos apsaugos prieinamumas, – atvirkščiai, suvienija skirtingų grupių atstovus siekiant bendro gėrio. Nuskambės ciniškai, bet, atrodo, AIDS epidemija šiuo klausimu visuomenės sąmoningumui davė daugiau nei bet kokios seksualumo studijos.
Šiame atstovavimo mažumų interesams kontekste vienu svarbiausių klausimų natūraliai tampa pažiūrų progresyvumas – problema, festivalio metu svarstyta ne taip dažnai, kaip norėtųsi. Ar priklausymas lytiniu ir seksualiniu požiūriu marginalizuotoms grupėms turi numatyti ir privilegijuotą moralinę poziciją? Paskaita apie trans*lytiškumą, kuri sujungė „Kreivių“ ir Tolerantiško jaunimo asociacijos akademinės vasaros mokyklos auditorijas, parodė, kad atsakyti į šį klausimą linkstama teigiamai. Per diskusiją kaip leitmotyvas skambėjo mintis, kad kiekvieno žmogaus lytiškumas ir seksualumas gali ir turi būti apibrėžiamas kuo lanksčiau, priklausomai nuo individualios patirties. Tačiau tokio požiūrio išvirkštinė pusė atsiskleidžia žmonėms norint prisiderinti prie jau egzistuojančios binarinės lyčių opozicijos normų. Tokiu atveju viešojoje erdvėje pasirodantys seksistiniai ar šiaip neatsargūs trans*lyčių žmonių pasisakymai yra smerkiami vos ne labiau už įprastą „heteronormatyvių“ žmonių seksizmą. Ir nenuostabu – pastarieji bent jau nesuvokia savo privilegijuotos pozicijos pasekmių. Ironiška, bet atrodo, kad čia pakliūvama į tas pačias pinkles, iš kurių siekiama vaduotis: galų gale visiems žinoma, kad konservatyvios visuomenės atstovai savo diskriminuojančios pozicijos validumą grindžia būtent morale.
Alternatyvų ir kiek utopinį kelią sprendžiant šią dilemą pasiūlė kinas – vieno svarbiausių ir talentingiausių vokiečių režisierių Rainerio Wernerio Fassbinderio „kreivoji“ retrospektyva. Keturis stilistiškai nepalyginamus ir skirtingus režisieriaus kūrybos laikotarpius atspindinčius filmus vienijo svarbus aspektas – nors jų dėmesio centre santykiai tarp netradicinės orientacijos žmonių, pastarųjų vaizdavimas nuo to netampa nei moralizuojantis, nei šališkas. Fassbinderis tarsi bando parodyti, kad seksualinė arba lytinė tapatybė neturėtų sudaryti atskiros problematikos. Veikiau jos tėra žmogiškųjų santykių ir savivokos klystkelių atvejai, neturintys nei atskiro žodyno, nei unikalaus atsakymo. Nesvarbu, tai būtų Petros fon Kant arba Franco Biberkopfo paprastos, bet įtaigios išnaudojimo istorijos, „Trylikos mėnulių metuose“ modernistiškai pateikta tapatybės krizė ar feliniškai stilizuota „Kerelio“ meilės ir galios profilių studija, – visur pagrindinių veikėjų išgyvenimai mažiausiai prašosi LGBT* etiketės. Šitas nesibaigiančių ir nežinančių kompromisų savasties paieškų ir meno manifestas, atspindintis paties Fassbinderio gyvenimo būdą ir darbo filosofiją, buvo neabejotinai stipriausia festivalio dalis.
Taigi, kam buvo skirtos 2015 metų „Kreivės“? Vienareikšmio atsakymo duoti nesugebėsiu. Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad seksualumo ir lytinės tapatybės problematika savaime numato edukacinį siekį, taigi ir plačią auditoriją. Nepaisant to, dažname „Kreivių“ renginyje aš – baltasis heteroseksualus vyras – jaučiausi mažumos atstovas. Ir tai nėra skundimasis, veikiau – nuoroda į poreikį koreguoti renginio komunikaciją ir tikslus. Kita vertus, galbūt kaip tik tokia festivalio patirtimi, o ne lankytojų skaičiais ir turėtų būti matuojama jo sėkmė. Galiausiai, kaip įtikinamai demonstruoja ACT UP judėjimo kronika, mažumų klausimas mums pradeda rūpėti tik tada, kai patys tampame jų dalimi.
