Pėteris Brūveris moko(si) rašyti
Pēters Brūveris. Mācos rakstīt, jeb Ātrs palīglīdzeklis poētisku tekstu apguvē. Sastādītāji: Indra Brūvere-Daruliene, Māris Salējs. Rīga: Mansards, 2014. 214 p.
Jeigu teisingai skaičiuoju, rinkinys „Mokausi rašyti, arba Skubi pagalbinė priemonė poetiniams tekstams įvaldyti“ yra jau dešimtoji Pėterio Brūverio (1957–2011) poezijos knyga. Mėginant autorių pristatyti vienu sakiniu, šis galbūt galėtų būti toks: poetas, libretų ir dainų tekstų spektakliams autorius, poezijos vertėjas iš lietuvių kalbos, iš tiurkų kalbų, rusų, vokiečių ir kitų kalbų, apdovanotas įvairiomis Latvijos ir tarptautinėmis literatūros premijomis bei prizais, verstas į įvairias kalbas, išleidęs puikių knygų vaikams, labai prielankus lietuvių poezijai, apskritai Lietuvai ir turbūt pagrįstai kartais vadinamas panbaltistu.
Brūveris Lietuvoje nėra nežinomas. Jo kūrybos – gal ir ne tiek daug, kiek norėtųsi ir vertėtų, – išversta į lietuvių kalbą, apie jį rašyta, jis dalyvaudavo „Poetinio Druskininkų rudens“ ir „Poezijos pavasario“ festivaliuose, 2011 metų pradžioje buvo apdovanotas ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Riterio kryžiumi. Erika Drungytė prieš keliolika metų net išsakė mintį, kad jis „nusipelnęs gauti Lietuvos nacionalinę premiją už amžiaus indėlį populiarinant lietuvių literatūrą Latvijoje“, už tai, kad „latviai yra skaitę tikrą (išskirta – V. B.) Henriką Radauską, Vincą Mykolaitį-Putiną, Jurgį Baltrušaitį, Henriką Nagį, Kornelijų Platelį, Vytautą Bložę, Sigitą Gedą, Vladą Braziūną, Vaidotą Daunį, Alfonsą Nyką-Niliūną ir daugelį kitų mūsų poetų“ („Panbaltisto Pėterio Brūverio portretas“, Literatūra ir menas, 2003-09-05).
Brūverio dukters Indros Brūverės-Darulienės ir poeto, literatūrologo Mario Salėjo sudaryta pomirtinė knyga „Mokausi rašyti“ irgi turi lietuvišką akcentą – skyrelį „Pirmas priedas. Penki Antano A. Jonyno eilėraščiai“. Truputį gaila, kad verčiant eilėraštį „Baltojo arklio taverna“ antrasis posmas sutrumpėjo viena eilute, iš jo visiškai pradanginant jonyniškąją „padavėj[ą] / liepsnojan[čiais] ugniniai[s] karčiai[s] / banguojan[čiais] kaip raidės coca cola“ („Taverna Pie Baltā Zirga“, p. 177), tačiau apskritai vertimai – labai pavykę. Ypač „Tekilos Savojos gatvėje“ ir melodingosios „Salomėjos“: „[…] / vēlu vakarā pie jūŗas sen jau tevi iemīlēju“ / vēlu vakarā pie jūŗas sacīja man salomēja“ („Salomēja“, p. 173).
Knygoje taip pat publikuojama po penkis viduramžių turkų poeto sufijaus Yunuso Emrės, vokiečių romantiko Friedricho Hölderlino ir lenkų poeto Zbigniewo Herberto kūrinių vertimus, dar po vieną kitų trijų poetų vertimą iš rusų, turkų ir šiuolaikinės graikų kalbos. Yunuso Emrės religinės poezijos tekstui „Kiekvienam, kuriam teko palaima būti dervišu“ skiriamas atskiras dėmesys, pateikiant teksto originalą ir penkis vertimo variantus: pažodinį, poetinį, dar dvi vertimo versijas ir laisvą variaciją. Visa tai publikuojama skyrelyje, pavadintame „Iš knygos „Praktinis vertimų meno vadovas“.
Pastarasis skyrelis ir pavadinimu, ir turiniu atliepia jau knygos antrašte bei paantrašte išreikštą siekį rašyti poeziją, sąlygiškai, bet šiek tiek ir iš tikrųjų susikuriant tokią situaciją, kai pats mokaisi ją rašyti ir to mokai kitus. (Beje, po 2008 m. insulto Brūveriui teko iš naujo mokytis rašyti tiesiogine, fizine, prasme.) Taip pat – tai signalizuoja mano ne visai grabiai išverstas paskutinis paantraštės žodis „apguvē“ („įvaldyti“) – ir tebesimokai, ir kitus mokai poeziją suprasti. Kitaip tariant, „apguvē“ šiuo atveju išreiškia poezijos „įvaldymą“ tiek jos rašymu, kūrimu, lyg kreipiantis į save ir pradedančiuosius eiliuotojus, tiek jos supratimu, tarsi kreipiantis į naujus, nepatyrusius poezijos skaitytojus ir suvokėjus.
Eilėraštyje „Ars poetica“, kurį galima laikyti programiniu, imperatyviai sau ir kitiems prisakoma „kiekvieną eilėraštį rašyti / tarytum paskutinį“, sykiu kiekvieną eilėraštį rašant „tarytum pirmą“ (p. 93). Ir rašyti taip, kad eilėraščio atmintyje nebeliktų paties poeto, o vien tik begalinė žodžių, t. y. kalbinės erdvės, laisvė.
Tiesa, rašymas, nors ir išlaisvina, iškelia daugybę esmingų klausimų. Bene svarbiausias jų – prasmės, sietinos su komunikacija, su grįžtamojo recepcinio ryšio, supratimo ir panašiomis problemomis: „rašo (atsiveria) / rašo (užsiveria) / rašo (aukština save) / rašo (niekina save)“, „rašo ir rašo / rašo ir rašo / kas skaito?“ („Aš rašau“, p. 20, 22). Klausimu „kas skaito?“ gal ne tiesmukai, bet ne mažiau skaudžiai „smūgiuojama“ ne vienoje knygos vietoje. Dar paabejojant: o jeigu ir skaito, jeigu ir girdi – ar supranta, o jeigu supranta – ar nori atsakyti, pradėti dialogą?
Rašymo, rašto, plačiau – kalbos problematika pomirtiniame Brūverio poezijos rinkinyje, organiškai integruojančiame, kaip matėme, palyginti plačius vertimų intarpus, yra pagrindinė. Ir tęstinė: tituliniame lape šis rinkinys pristatomas kaip „tetralogijos „Kalbos kraštovaizdis“ ketvirtos knygos pirmoji dalis“. Kalbos aspektą įžanginiame žodyje labai pabrėžia ir viena iš rinkinio sudarytojų Brūverė-Darulienė: „Visos keturios tetralogijos „Kalbos kraštovaizdis“ knygos yra daina, šlovinanti latvių kalbą, – tėtis sakydavo, kad turi absoliučią kalbos klausą“ (p. 5).
Subtili „kalbos klausa“ knygoje dera su ne mažiau subtilia ir pagavia „gamtos klausa“. Pastaroji daug labiau pasireiškia ne vadinamuoju poezijos „peizažiškumu“, bet įvairių gamtos atributų (akmenys, uolienos, kerpės, kriauklės) „virsmu“ gamtos rašmenimis, kurie yra arba paralelūs, arba kontekstiški, arba kontrastiški kalbos rašmenims, meninei raštijai apskritai. Skyriaus „Penki poetiniai tekstai su kerpėmis fone“ eilėraštis „Apmąstymai, grįžtant iš Strenčių miškų“ baigiasi būtent šios paradigmos palyginimu, kuris nuskamba ir kaip tam tikras kultūros ir gamtos santykio apibendrinimas: „aš jiems sakau: kerpių rūšių / pasaulyje yra šimtą kartų daugiau / negu meno stilių“ (p. 60).
Ilgokame enciklopedinio pobūdžio šio eilėraščio „įvade“, primenančiame išplėstinį aiškinamąjį moto, teigiama: „[…] yra žinoma gerokai per 20 000 kerpių rūšių, kurios skirstomos į 400 genčių“ (p. 59). Kito eilėraščio „įvadas“-moto skelbia: „Žmonės nuo neatmenamų laikų vartojo kerpes maistui. Net išsakytos prielaidos, kad Biblijoje minima dangiškoji mana buvusi kerpė Sphaerothallia esculenta“, o pats eilėraštis – nebrūveriškai trumpas, bet brūveriškai konkretus ir panašus į japoniškuosius trumpaeilius – irgi akcentuoja jų „maistinį“ panaudojimą ir skonį:
arti jau ruduo – į vyną įsiberiu kartokų kerpių
(p. 63)
Panašiais į kerpes foniniais intertekstais, rimtai ar žaidybiškai į tekstus integruojamais gamtos ir kultūros rašmenimis rinkinyje tampa akmenys bei uolos (Dovydo akmuo, išbrokuotas marmuras, „velnio vardu Stučka“ nugramzdinta Staburago uola), jūra, miškas ar net juodasis strazdas. Palaikės pašiūrės, kurios „senasis šeimininkas buvo Hefaistas iš Panevėžio ir kuriam Latvijos laikais Rygoje priklausė garsioji kalvė ir du žirgai“ (p. 91), niekaip nepavyksta pavasarį nugriauti, nes aplenkia juodasis strazdas, susisukęs joje lizdą. Belieka ton pačion pašiūrėn pasidėti kirvį, atsigulti į žolę ir, užmerkus akis, kone sykiu su pačiu strazdu „skristi į visų pavasarių Pavasarį“ („Jau kelintas pavasaris pasiduodu juodajam strazdui“, p. 92).
Latvių kalbos ir poezijos meisteris Brūveris eilėraščiais įima ne tik daiktišką konkretiką, bet ir filosofinius pustonius, ne tik imperatyvius teiginius, bet ir miglotas abejones, ne tik egzistencinį rimtumą, bet ir improvizacinį valiūkiškumą. Ir ginčija sofisto Protagoro teiginį, kad „žmogus yra visų daiktų matas“, visų daiktų matu čia pat paskelbdamas žmogų riejantį šunį, o dar už kelių eilučių – šuns kraują siurbiančią blusą („Protagoras“, p. 96). Ir diskutuoja fizikos klausimais, tuoj pat peraugančiais į egzistencinius, – esą mes nežinome, kas yra masė, bet žinome, kad šviesa jos neturi, ir esą:
MES JAUČIAME KAD MES ESAME MASĖ BET ŠVIESOS AR ŠVIESOS MES TURIM […] MES PRALAIMIM NUGALI MASĖ […] BET KAS YRA TIE KAS ESAME MES AR TIE KURIE NORIM ŽINOTI AR APSKRITAI MES ESAME MES AR TIESA VYNE KIEK FOSFORO PROTEINE IR APSKRITAI AR MES ESAME MES
(„Po fizikos paskaitos“, p. 94)
Eilėraštis, parašytas didžiosiomis raidėmis, yra tik vienas iš eksperimentavimo poezijos forma pavyzdžių. Knygoje eksperimentuojama įvairiai: grafika, šriftais, posmų struktūra, žanrais, dar kitaip.
Pavyzdžiui, žanrinis žaismas turbūt intensyviausiai ir estetiškai paveikiausiai vyksta pavadinimo neturinčiame knygos fragmente tarp pirmojo ir antrojo skyrelių, kurį gal galima pavadinti pirmuoju tarpskyriu. Jame eilėraštis „Aš rašau“ perauga į kiek beketiško, kiek čakiško pobūdžio „draminę pohemą“ „Sąvartynų vėjas“, o ši – į eilėraštį-laišką „savo nepažįstamajam draugui“ (p. 30) „Epistolium primum“. Pastarasis užsibaigia lyg laiško epilogu, lyg savarankišku visą žanrinę grandinę užbaigiančiu ketureiliu „Balsas iš ten“ (beje, verčiančiu rimtai suklusti: iš kur? iš kokių, kieno pozicijų? – iš miglotos anapusybės? iš metatekstinės autorefleksijos aukštumėlių? iš kantrybės netekusio „paprasto skaitytojo“?):
Stot! baikit rašyti! sakykit! kaip iš tikrųjų buvo!
(p. 31)
Negana to, minėtos „draminės pohemos“ finalas nukeliamas į knygos vidurį ir pateikiamas kaip atskiras eilėraštis, pasibaigiantis mąsliu (lyg) tostu be žodžių: „Atsisėdu šalia. / Be tosto susidaužiam. / Ir tylim. / Nes jau esam nuėję ten, / Kur vieną ir tą patį žinom“ (p. 109). Bendražinystė fikcinį „draminės pohemos“ (pa)rašytoją sujungia su dar labiau fikcine tos „pohemos“ veikėja Rašytoja, sėdinčia „[p]rie lentynos taip lyg prie Letės“ (p. 109), bet kažkaip labai aštriai ir skaudžiai užgriebia „ten“ – jau už Letės – išėjusį patį Brūverį.
Gebėjimas kūrybingai vieno kūrinio dalį perkelti į visiškai kitą knygos vietą byloja apie dar vieną autoriaus poetinės meistrystės briauną, tad kalba apie kompozicinius knygos pranašumus galėtų būti ilga. Pacituosiu fragmentą iš Salėjo įžanginio žodžio: „Pats Pėteris knygą buvo sutvarkęs iki ciklo „Tretieji penki eilėraščiai“ (tai daugiau nei du trečdaliai rinkinio – V. B.). Skaičius penki yra knygos kompozicijos raktas. Daugelis eilėraščių ir vertimų sudėti į ciklus po penkis. Tačiau šis principas netaikomas mechaniškai – jis turi gana daug išimčių. Tai tikro meistro laisvės požymis – peržengti paties nusistatytas žaidimo taisykles, – bet tik tiek, kad paklustum kažkokiam visuotinesniam, intuityviai užčiuoptam dėsningumui. […] Ir tetralogijos sumanymas byloja apie norą sukurti opus magnum – tai, ko latvių poezijoje nėra buvę“ (p. 6).
Skaitant kartais apima įspūdis, kad kompozicinės knygos „ląstelės“ – originalių eilėraščių ir vertimų cikliški penketukai ir juos „perpinantys“ įvairūs jungiamieji skyreliai bei bevardžiai tarpskyriai – juda viena įtempta prasmine spirale, kuri išreiškia asmeninę jaudinančių paties poeto egzistencinių išgyvenimų ir nuojautų įtampą. Ji skaitytoją lydi nuo pirmų iki paskutinių „Mokausi rašyti“ puslapių. Štai tiesiog keliolika eilučių be detalesnių kontekstų: „tirštėjant tamsai vis skaidresnės tampa / būtiškosios mintys // vis juokingiau atrodo / kaukių teatre kadais vaidinti vaidmenys“ („EILĖRAŠTIS, PARAŠYTAS GRUODŽIO 13 RYTE…“, p. 39); „taip kasdien / kakta sieną šturmuoti // […] taip Giltinei tiesiai į veidą / kvatoti // tada vėl iš naujo bedugnės pakraščiu / kaip bulvaru / kulniuoti“ („Kasdien“, p. 53); „Ratas užsidaro / Viskas baigiasi ten kur prasidėjo / Kaip juokas sužvanga raktai / Krinta pusiau nunokęs vaisius // […] Nuslysta pasaulis į šalį / Lieka vien kaltė“ („Ratas užsidaro…“, p. 168).
Eilėraštis „Ratas užsidaro…“ sudarytojų į knygą įkomponuotas tarsi, bet tik tarsi užsklandinis ir tuo man primena garsųjį latvių literatūros klasiko Janio Rainio rinkinį „Galas ir pradžia“ (1912), struktūruotą atskirais „ratais“: ciklais, pakopomis, net pavadinimu išreiškiantį mintį, kad pabaiga yra tai, kas sugrįžta į pradžią, t. y. užsidarantis amžinasis ratas. Apskritai, gal ir klystu, bet Brūverio kūrybos kompozicinį virtuoziškumą regėčiau kaip variantišką Rainio poetinės kompozicijos mokyklos tąsą su ataidinčiais vienu kitu artimu semantiniu ir stilistiniu motyvais.
Rato užsidarymas baigiasi atsisveikinimo tonacija skambančiu „aš“ „užsidarymu“:
Ir štai staiga suskambo telefonas Ragely piktas balsas keikias Kodėl užsidariau Jei dar neapmokėjau
(p. 168)
Paskutinės dvi eilutės originale: „Kāpēc es esot noslēdzies / Ja neesot vēl atmaksājies.“ Jas cituoju dėl to, kad „noslēgties“ gali reikšti ne tik „užsidaryti“, bet ir „užsisklęsti“ ar „baigtis“, o „atmaksāties“ gali reikšti „apsimokėti (būti verta, naudinga)“ ar „atsipirkti“.
Užbaigti norėčiau tuo, kuo knyga Brūverės-Darulienės įžangoje pradedama. Ji papasakoja savo sapną, tam tikra prasme, matyt, inspiravusį rinkinio „Mokausi rašyti“ išleidimą: „Tai vyko kažkokiame dideliame, plačiame ir baltame bute. Abu su tėčiu buvome persikraustę į naują vietą, ir vienintelis su savimi pasiimtas turtas buvo knygos – sukrautos patalpos viduryje ant stalo, išdėliotos ant palangių ir visur aplinkui. Tėtis pasižiūrėjo į mane ir paklausė: „Kaip mano knyga?“ Nežinojau, ką atsakyti, pradėjau kažką pasakoti apie lietuvių antologiją, kad mėginsime išleisti, bet tėtis mane pertraukė sakydamas: „Ne, ten tegul jie patys… Mano, mano knyga…“
Gal iš tikrųjų kažkaip – (ir) mes patys?
Ir gal Pėterio Brūverio poezijos rinktinę lietuviškai – irgi patys?
P. S. Negaliu bent neužsiminti, kad atskiro išsamaus aptarimo būtų verta tiesiog pavydėtina poligrafinė „Mokausi rašyti“ kokybė ir knygos dailininkės Zanės Ernštreitės darbas – leidinio dizainas, vidinis jo maketas su išmoningai įkomponuotais poeto rankraščiais bei nuotraukomis iš Brūverių šeimos archyvo.
