Nereikšminga Antuanetės biografija?..
„Biografija: vaidinimas“ (rež. Gintaras Varnas, 2014) – spektaklis, kuris kalba apie amžiną žmogaus troškimą keisti savo gyvenimą, apie tik vaizduotėje esančią galimybę sugrįžti į praeitį – pakeisti joje buvusius reikšmingus gyvenimo sprendimus. Analizuojamas klausimas: jei turėtume tokią galimybę, ar tikrai žinotume, ką ir kaip keisti? Tarsi šachmatų lentoje rodomi įvairūs galimi gyvenimo „ėjimai“. Pagrindinis personažas Kiurmanas (akt. Dainius Svobonas) blaškosi savo biografijos labirintuose, analizuoja praeitį, žvelgia į ją iš šono pasitelkęs gausią vaizdo medžiagą (videoprojekcijų autorius Mikas Žukauskas; scenografas Gintaras Makarevičius). Dramaturgo Maxo Frischo teigimu, „[...] nė viena scena jam netinka taip, kad ji negalėtų būti ir kitokia. Tik jis negali būti kitoks.“ Galutinis atsakymas aiškus iš anksto – pakeisti nieko neįmanoma, o jei įmanoma – galiausiai mirties akivaizdoje tai neturi jokios prasmės.
Pjesėje veikia trys pagrindiniai personažai – Kiurmanas, Antuanetė, Registratorius – ir 28 šalutiniai, tačiau reikšmingi Kiurmano biografijos veikėjai. Spektaklyje matome 8 aktorius, įkūnijančius šiuos personažus. Taigi, ne vienam iš jų tenka užduotis suvaidinti kelis personažus, pavyzdžiui, Gintarui Adomaičiui – net 5, Eglei Grigaliūnaitei – 3. Reikia pasakyti, ne visi pjesės personažai matomi scenoje, kai kurie išnyra tik videoprojekcijose. Visas tiek pjesės, tiek spektaklio veiksmas sukasi apie profesorių Kiurmaną, tačiau itin svarbiu personažu jo gyvenime tampa Antuanetė (akt. Eglė Špokaitė) ir kiti jo sudėtingos, vis „pervaidinamos“ biografijos veikėjai.
Klausti, kodėl pagrindinis personažas, sprendžiantis egzistencinius klausimus, ir vėl vyras, kodėl jo vietoje negalėjo atsirasti moteris, turbūt būtų neprasminga ir visiškai nesusiję su spektakliu. M. Frischas taip jau nusprendė, rašydamas pjesę septintajame dešimtmetyje ir tobulindamas devintojo pabaigoje; neatsižvelgė į tuomet jau tikrai ryškias feminizmo apraiškas. Režisierius G. Varnas neturėjo didelių ambicijų dekonstruoti pjesę, neinterpretavo jos radikaliai. Be scenografinių sprendimų – naujųjų medijų pasitelkimo, pačios pjesės režisierius per daug ir nejudino, liko ištikimas dramaturgo tekstui (išskyrus kelis ryškesnius pakeitimus, susijusius su pjesės pradžia ir pabaiga; beje, pastarajai suteikta galbūt pernelyg akivaizdaus tragizmo).
Pjesės tekste galima išskirti tris dominuojančius personažus: Kiurmaną, jo žmoną Antuanetę ir visus jo bandymus „pervaidinti“ gyvenimą komentuojantį Registratorių. Spektaklyje dominuoja tik Kiurmanas ir Registratorius (akt. Sigitas Šidlauskas), Antuanetė iliustratyvesnė, abstraktesnė.
Režisieriaus sprendimas – pjesės Registratorių (fiksuojantį, konstatuojantį, komentuojantį žmogų) paversti Režisieriumi, kuris ne tik pasižymi išvardintomis savybėmis, bet dar ir pataria, parodo (pavyzdžiui, vienoje pirmųjų scenų parodo Kiurmanui, kaip reikėtų ją suvaidinti). Personažo papildymas naujomis funkcijomis – viena iš priežasčių, kodėl S. Šidlausko kuriamas Režisierius tampa labiau dominuojantis, kita – paties aktoriaus vaidyba. Netgi kyla klausimas, ar ne būtent jis dėl savo vaidybos ir kitų priežasčių tampa spektaklio varomąja, dominuojančia jėga. Tačiau spektaklio ir dramos centre, žinoma, Kiurmanas – jis blaškosi po savo gyvenimo istoriją, ieškodamas įvykio, kurį pakeitęs taptų laimingas. Dabar Kiurmanas intelektualas, profesorius, per visą gyvenimą sutikęs įvairių jam įtakos turėjusių žmonių. Kol jis ieško atsakymų, dėmesys koncentruojamas į moteris. Kiurmano gyvenime moterys (ir pirmoji jo žmona, ir Antuanetė) užima svarbią vietą. Nuolat pabrėžiama, koks jis nelaimingas – ne dėl ko kito, o dėl nesėkmingai susiklosčiusių santykių su žmona. Tačiau koks personažo požiūris į moterį atskleidžiamas – ar ji tėra subjektas, koegzistuojantis su vyru, jo gyvenimo dalis? Ar apie moterį šiame kūrinyje taip pat galima tarti žymiojo lietuvių modernisto Antano Škėmos personažo Garšvos žodžiais: „Moterys mano gyvenime tebuvo epizodai“, „gyva medžiaga kūrybai“? Kitaip sakant, ar jos gali tapti įdomesnės kaip veikėjos, turėti individualų gyvenimą, ryškų charakterį ir egzistuoti ne tik kaip įrankis Kiurmanui siekiant asmeninės laimės? Norint atsakyti į šiuos klausimus, tenka kelti dar vieną – ar įmanoma šią istoriją lygiai taip pat nuosekliai, įdomiai, intelektualiai papasakoti remiantis vien tik moterų personažais? Tikriausiai ne.
Pjesės tekste ir spektaklyje moterys atskleidžiamos tik per santykį su pagrindiniu veikėju Kiurmanu, parodomos pro jo mąstymo, suvokimo prizmę. Gal net ir nelabai įmanomas būtų bandymas jas analizuoti kaip atskirus personažus, tam tiesiog pritrūksta „medžiagos“; apie jas kaip atskiras asmenybes nedaug sužinome. Antuanetė, įkūnijama aktorės E. Špokaitės, tampa labiau stereotipizuotu, schematizuotu moters paveikslu nei gyvu charakteriu. Kuriamas vadinamasis fatališkos moters įvaizdis. Ką sužinome apie Antuanetę kaip asmenybę: ji gana lengvabūdiška – nieko nepaaiškinusi išeina ir kada nori sugrįžta į namus; turi meilužį. Jos norimas demonstruoti ryžtingumas iškart subliūkšta dialoguose su Kiurmanu. Ji nesileidžia į ilgas diskusijas dėl savo gyvenimo, santykių su Kiurmanu, dažnai skubiai išeina iš namų į „biblioteką“. Apsirengia, pasako kelis žodžius ir išeina; ir taip visada – metų metais.
Tikslus kostiumų dailininkės Aleksandros Jacovskytės pasirinkimas – Antuanetei nuolat keisti sukneles naujomis, bet beveik tokiomis pačiomis. Tai parodo veikėjos negalėjimą pasikeisti, inerciją, monotoniją. Ji tiesiog egzistuoja Kiurmano biografijoje, nepriimdama aiškių sprendimų. Scena, puikiai apibūdinanti jos kaip asmenybės nereikšmingumą, – Kiurmano pokalbis su jos meilužiu: jie kalbasi, o jos tame pokalbyje net nėra; sprendžia apie ją tarsi apie kokį daiktą, kuris galėtų priklausyti vienam ar kitam, būti vieno ar kito interjero dalimi. Kiurmanas, dėliodamas savo biografijos akcentus, bandydamas ką nors keisti, yra įsitikinęs, kad kitoks jo poelgis gali būti labai radikalus. Jis net nesvarsto galimybės, kad kitokioje situacijoje jo žmona taip pat galėtų pasielgti kitaip ir viskas pasisuktų dar kita linkme. Kiurmanas parodomas kaip dinamiškas personažas, kuris galėtų pasikeisti, tai yra jo valioje; o Antuanetė suvokiama kaip statiška, nekintanti. Jeigu ji ir keistųsi, tai tik dėl Kiurmano pokyčio, o ne dėl kokios nors asmeninės priežasties. Vienoje paskutinių scenų Režisierius paklausia Antuanetės, ar ji žino, ką tiksliai pakeistų, jeigu tik galėtų, savo gyvenime, – atsakymas netikėtai teigiamas. Viena šio spektaklio recenzentė pažymi: „O kai Kiurmanui nesugebėjus nieko iš tikrųjų pakeisti jų gyvenimus pakeitė Antuanetė, pagalvojau, kad tai ir dar viena pjesė, kurioje rodomi vyrai, nemokantys tvarkyti reikalų“ (Lauksminė Kuosaitė, „Kaip aš vaidinau spektaklio žiūrovą“, www.7md.lt). Su išsakyta mintimi tikriausiai nevertėtų visiškai sutikti. Yra ir kita šio klausimo dalis: gavęs atsakymą, Režisierius nebeklausinėja, nepradeda naujo biografijos vaidinimo. Taip klausimas tarsi parodomas kaip ironiškas, o atsakymas nereikšmingas, nes šios veikėjos biografija išvis nėra reikšminga, kad būtų analizuojama. Nors iš Antuanetės gaunamas atsakymas, jis galbūt iškart suvokiamas kaip beprasmis – nevertas nei dėmesio, nei režisieriaus kritikos.
Tiesa, yra dar 8 veikėjos, apie kurias, ko gero, ne ką ir būtų galima pasakyti. Lyginant su Antuanete, jos išvis neturi individualių savybių; reikšmingos tik tiek, kiek iliustruoja Kiurmano biografiją. Vien jau personažų įvardinimas daug ką pasako – vyriškieji pristatomi kaip atstovaujantys kokiai nors specialybei: rektorius, gydytojas, profesorius, pastorius, reklamos specialistas ir kt. Moterų personažai suasmeninti, susieti tik su Kiurmanu – Žmona, Nuotaka, Motina, Mergytė per vestuves ir kt. Vyrų personažai parodomi kaip turintys labiau apibrėžtas, aiškesnes asmenybes, moterų – priklausomi nuo Kiurmano atminties, prisiminimų.
Apibendrinant galima sakyti, kad tiek M. Frischo kūrinys, tiek po kelių dešimtmečių pastatytas G. Varno spektaklis atstovauja edipizuotai kultūrai. Režisierius nebando griauti įsitvirtinusių moters vaizdavimo stereotipų. Jis nesuteikia moterų personažams pilnakraujo, aiškaus, individualaus, lygiaverčio Kiurmanui įvaizdžio. Feminizmo teorijos sąvokomis kalbant, spektaklis akivaizdžiai parodo „vyriškąjį žvilgsnį“, moterys čia vaizduojamos labiau kaip objektai, į kuriuos koncentruojamas pagrindinio veikėjo žvilgsnis; jos tampa jo savianalizės įrankiu, ieškant atsakymų į egzistencinius klausimus.
