Literatūra salose ir salonuose

Liepos 21-ąją, sveikindamas susirinkusiuosius per „Literatūros salų 2015“ atidarymą, Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto direktorius Mindaugas Kvietkauskas prisiminė kalbą, sakytą pirmųjų, jau prieš dešimtmetį įvykusių, „Salų“ proga. Kiek ironiškai cituodamas tą pirmąją kalbą, jis pabrėžė per dešimtmetį nuo pirmojo renginio įvykusius pokyčius: mažesnę humanitarinių mokslų atskirtį, tinklinio pobūdžio kontekstualumą. Intelektualinės salos nebėra taip drastiškai atskirtos nuo žemyno, kaip buvo tada sakoma: jos žemėlapiuose, jas pasiekia vis daugiau ir daugiau minties burlaivių. Renginys, kilęs iš noro dalintis mintimis ir tiesiog susiburti bendraminčiams, po truputį tampa vasaros tradicija. Ar galima kalbėti apie tokiu principu funkcionuojančią bendruomenę? Kokias sambūrio formas Lietuvos kultūroje galima matyti ir kuriai iš jų priklausytų „Literatūros salos“?

Šie klausimai įvairiais pavidalais ataidėdavo nuo pat liepos 21 d., kai seminaro dalyviai susirinko klausytis pirmųjų pranešimų, iki liepos 24 d. baigiamosios diskusijos. Pranešimų temos simboliškai siejosi su salonų, dvarų ir sambūrių fenomenais, atminties išsaugojimo būdais ir vietomis. Gražiai sutapo datos: šiemet – Mykolo Kleopo Oginskio 250-osios ir Mikalojaus Konstantino Čiurlionio 140-osios gimimo metinės. Seminarą priglaudusi sodyba „Jūrvingė“ įsikūrusi Rietavo savivaldybėje, Oginskiams priklausiusioje žemėje: kaip pranešime minėjo istorikė Ramutė Šmigelskytė-Stukienė, Mykolas Kleopas Oginskis tikrai savo šešių arklių traukiamu ekipažu važinėjo po šią teritoriją, tikrindamas mokesčių rinkėjų ir kitų pareigūnų darbą. Netoli esantį Plungės dvarą iš Zubovų perpirko Mykolo Kleopo anūkas Mykolas Mikalojus Markas Severinas Oginskis, į dvarą mokytis jis priėmęs Čiurlionį ir rėmė jo studijas Varšuvoje iki pat savo mirties. Seminaro dalyviai klausėsi Roko Zubovo, Čiurlionio proanūkio ir grafų Zubovų palikuonio, atliekamos fortepijono muzikos Plungės dvaro salėje. Šis puikus organizatorių sumanymas pabrėžė M. Kvietkausko įžanginiame žodyje minėtą tinklinį buvimą: viskas susiję, susipynę, kontekstualu. Taigi ir „Literatūros salos 2015“ iškyla kaip saloninio buvimo, siejamo visų pirma su dvarų, o vėliau – su tarpukario draugijų aplinka, tęsėjos.

Pirmąją pranešimų sekciją pradėjęs Marijus Šidlauskas nubrėžė istorinį salonų ir apskritai intelektualinių sueigų punktyrą. Graikų puotos (simpoziumai), romėnų konviviumai, dvarų ir rūmų sueigos buvo vietos, kur skleidėsi įvairios idėjos, būdavo karštai diskutuojama, o ne vien geriama ir valgoma. Klasikinio salono amžius – XVIII a., kai patikusius ar rekomenduotus žmones į priėmimus kviesdavosi turtingos Paryžiaus, o vėliau ir kitų miestų damos – patronesės. Jos organizavo salono veiklą, nubrėždavo ribas, kokiu tonu kalbama ir apie ką. Lietuvoje salonų tradicija trumpa ir skurdi dėl geopolitinės ir kultūrinės situacijos – okupacijų, lėto miestėjimo. Žinomiausi iš jų – Maironio namų sueigos, Sofijos Čiurlionienės „Kalbos šeštadieniai“, kur būdavo svarstomi kalbos, vertimo klausimai. M. Šidlauskas pabrėžė, kad „Literatūros salos“ yra dabartyje „apčiuopiamas salono genas“.

Antroji pranešėja – jau minėta istorikė R. Šmigelskytė-Stukienė – pažėrė įdomių ir nepaprastai iškalbingų faktų apie M. K. Oginskio politinę, diplomatinę, ūkinę veiklą. Šešerių metų jau kalbėjęs trimis kalbomis, prancūzo Jeano Rolay auklėtas Apšvietos dvasia, dvidešimt vienų tapęs Seimo nariu, M. K. Oginskis visą gyvenimą buvo LDK patriotas. Dukart bandė apginkluoti sukilėlių pulkus per 1794-ųjų sukilimą, važiavo į Hagą prašyti finansinės ir moralinės pagalbos, bandė prisidėti prie Napoleono, tačiau nė vienas iš šių žygių nepasisekė. Dalyvavo ir pats steigė salonus, kultūrines sueigas ir Zalesėje (dab. Baltarusija), ir Rietavo dvare, įsitraukė ir į Italijos kultūrinį gyvenimą – emigravęs į Florenciją, sukūrė operą Napoleonui.

Brigita Speičytė, skaitydama pranešimą apie XIX a. pr. lietuvybę dvaruose, teigė, kad susidomėjimą dvarais slopina kalbinis slenkstis: mums dvarai gražūs, bet nebylūs, nes ten buvo kalbama ir rašoma nelietuviškai. Remdamasi Arūno Sverdiolo įžvalga, pranešėja pabrėžė poreikį aptarti asmeninį, žmogiškąjį dvarininkų gyvenimą – juk dalykai labiau įsisavinami per emocijas nei per racionalizavimą. Kaip ribinį, ekscentrišką lietuvybės pavyzdį ji pateikė Pranciškų Vilčinskį iš Jasonių. Jo šeima per suirutę ir napoleonmetį prarado pinigus, liko tik Pranciškaus dievintų senienų pilni namai. Per brolį Joną Kazimierą Vilčinskį, „Vilniaus albumo“ leidėją, P. Vilčinskis susipažino su Eustachijumi Tiškevičiumi. B. Speičytė pabrėžė moralinį dvarininko įsipareigojimą savo žemei: kultivuoti ją ne tik agrariškai, bet ir kultūriškai, skleisti ir puoselėti jos istoriją. Taigi P. Vilčinskis išmoko lietuvių kalbą, ir E. Tiškevičius į jį kreipėsi kaip į kalbos mokovą, klausdamas etimologijų. Yra likę dešimt jų laiškų, kuriuose P. Vilčinskis, aistringai grožėdamasis lietuvių kalba, stengiasi šiuo susižavėjimu „apkrėsti“ ir E. Tiškevičių. Tais laikais šitoks susižavėjimas nebuvo dažnas, B. Speičytė jį interpretuoja kaip žemvaldžio, provincijos intelektualo savivokos ir tapatybės dalį, pavyzdį, kuris galėtų formuoti mūsų lūkesčius, kai bandome suprasti XIX a. pradžios dvarus.

Daug diskusijų sukėlė Viktorijos Šeinos pranešimas „Dvarininko tipažų galerija tarpukario lietuvių literatūroje“. Prelegentė teigė, kad tipažų būta gana įvairių – nuo paprastų, aiškiai demonizuotų iki kur kas sudėtingesnių. V. Šeina akcentuoja tekstuose pasikartojančią ligos paradigmą: dvarininkas yra sergantis ir kūnu, ir siela, jis – savotiškas monstras, baidyklė. Sviestavičiui iš Vaižganto „Pragiedrulių“ morališkai išgyti padeda Gintautas: čia svarbi pavardės etimologija – „tautos gynėjas“. Jonas Marcinkevičius romane „Benjaminas Kordušas“ nesiūlo jokių vaistų ir galimybės pasveikti – demoniško dvarininko „išsigimimas“ yra kultūrinės genetikos liga: jei nesitapatinama su liaudimi, tampama baidykle.

Intriguojantį pranešimą, kuriame bandė susieti „Fluxus“ idėjas, „litvomanus“ ir socialinius (pasak kalbėtojo – „socialistinius“) tinklus, perskaitė istorikas Arūnas Vyšniauskas. Pasak Jono Šliūpo, socialistas yra tas, kuris „prielankus draugystei“. A. Vyšniauskas iškėlė klausimą, ar socialiniai tinklai su savo „prielankumu draugystei“ nėra tobula anarchiška bendruomenė be valdžios, pakertanti oficialiųjų institucijų galią kontroliuoti naujienų srautus. Ši savybė socialinius tinklus susieja su vadinamaisiais „litvomanais“ ir „Fluxus“ dalyviais. „Litvomanai“ lenkų buvo vaizduojami kaip psichiškai nestabilūs maniakai išsitaršiusiais plaukais: koks sveikas žmogus kalbėtų lietuviškai ne tik prie namų židinio, bet ir viešumoje? Būtent nepasitenkinimas lietuvių kalbos kaip skirtos tik privačiai bendrauti statusu ir bandymas įtvirtinti ją viešojoje erdvėje, pasak A. Vyšniausko, ir pakirto Lenkijos absoliutų pranašumą. „Fluxus“ dalyviai irgi stengėsi sužadinti mintį ir tada pereiti prie socialinės komunikacijos.

Antrosios dienos pranešimų sesiją pradėjusi Gintarė Bernotienė pabrėžė, kad vienintelis būdas įprasminti tremtinių auką – juos prisiminti. Tremties literatūra, nors nelegaliai skaityta ir versta dar sovietmečiu, viešai prieinama tapo tik Nepriklausomoje Lietuvoje. Tremties tekstų centre – Dalios Grinkevičiūtės „Lietuviai prie Laptevų jūros“. Remdamasi Giorgio Agambeno perskyra tarp bios ir zoē, pranešėja įžvelgė augališką tremtinių būvį: jų gyvenimas redukuotas į gyvybės faktą, nes jie buvo išstumti iš visuomenės, joje nebefunkcionavo. D. Grinkevičiūtės pasakotoja susieta su Antigone kaip „gyva mirusioji“, kurios pasakojimas kėlė grėsmę sistemos stabilumui, judino ją iš pamatų.

Nerijus Brazauskas tęsė atminties temą, kalbėdamas apie Mariaus Katiliškio „Užuovėją“ kaip „daiktų atmintį“. Daiktai, anot N. Brazausko, reflektuoja mus pačius, primena, kas esame, koreliuoja su individualia ir visuotine tapatybe. Nors nebylūs, daiktai gali išprovokuoti mūsų prisiminimus, taigi yra kai kas daugiau nei fiziniai objektai: juose slypi laikas. M. Katiliškio novelėse daiktiškumo aspektu pranešėjas įžvelgė dvigubą kodą: eksplicitinį daiktų aprašymą kaip jais dirbamų darbų metonimiją ir implicitinę socialinės tikrovės refleksiją. Paaiškėjo, kad modernėjanti sąmonė bando mažinti žmogaus „daiktiškumą“, t. y. žiūrėti į jį ne kaip į perkamą, išmainomą ir pakeičiamą, o kaip į individualų.

Paskutinis tos dienos pranešėjas M. Kvietkauskas kalbėjo apie psichoistorijos perspektyvas, analizuodamas prisiminimų apie šatrijiečius ir trečiafrontininkus medžiagą. Šių dviejų sambūrių stilius aptartas santykio su autoritetais, bendravimo erdvių ir privačių tarpusavio santykių aspektais. Šatrijiečių neginčijami autoritetai – Vincas Mykolaitis-Putinas, gebėjęs užmegzti su studentais stiprų emocinį ryšį, ir Stasys Šalkauskis, labai vertintas kaip mokslininkas, bet kiek mažiau kaip bičiulis. „Šatrijai“ svarbios kelionės: heterotopija suartindavo, kelionėse gimdavo eilėraščiai. Atsiminimuose nuolat pabrėžiamos drovumo situacijos, pvz., Juozas Paukštelis išsigando, kad per garsiai pabeldė į Vaižganto duris. Net ir meilės ryšiuose buvo laikomasi kone riteriško, aristokratiško garbės kodekso, neplepama ir per daug neatviraujama. Visiškai kitaip atrodo trečiafrontininkai: judėjimo viduje nuolat vyko konkurencija, konfliktai, kovojama dėl įtakos, tačiau kaip gerbiamus asmenis galima išskirti Vincą Krėvę, profesorių Antaną Dubą. Tipiškos „Trečiam frontui“ erdvės – girtuoklystės vietos: bufetas prie stoties, „komunos“ Trumpojoje gatvėje ir „Žiburėlio“ bendrabutyje Kaune. Elgiamasi buvo itin bohemiškai, pvz., sueigų dalyviai valgydavo Pulgio Andriušio parvežtas šaknis ir matydavo baltus dramblius bei kylančius kalnus. Dar viena bendra sambūrio erdvė – kalėjimas: 38 % trečiafrontininkų kalėjo. Ribinė draugystė kalėjime grindė ir politinę programą: judėjimo nariai skaitė Leniną, Plechanovą ir kt. Laiškuose juntamas ideologizuotas kalbėjimas, politinis maištas, nevengiama aštrių pasakymų.

Studentų pievoje šiemet sukerojo net devyni pranešimai: juos skaitė įvairių Lietuvos universitetų bakalaurantės, magistrantės ir doktorantės. Vilniaus universiteto doktorantė Rūta Lazauskaitė kalbėjo apie tai, kaip „Altorių šešėly“ vaizduojamą dvarų gyvenimą priėmė tarpukario skaitytojai. Anot jos, Putino romanas įtvirtino stereotipinį dvaro gyvenimo ir dvarininko kaip personažo supratimą. Aštriai diskutuota po Vitalijos Pilipauskaitės-Butkienės, vienos iš pirmųjų „Literatūros salų“ iniciatorių, pranešimo, kuriame remtasi ne tik įprastomis filologinėmis mokyklomis, bet ir psichoanalize, neurochemija bei neurofiziologija. Kūnas – gyva literatūros atminties vieta: ne viską, ką perskaitome, įsisąmoniname, tačiau pasąmonė prisimena viską. Kadangi smegenys yra plastiškos, jos prisiderina prie mūsų skaitinių. Taigi nuo literatūros, netinkamai skaitant, galima „apsinuodyti“, tačiau galima ir „išgyti“. Klaipėdos universiteto magistrantė Irena Jonikaitė kalbėjo apie 1880–1912 m. pasirodžiusius Lietuvių literatūros draugijos pranešimų (Mitteilungen der Litauischen Literarischen Gesellschaft) sąsiuvinius. Kai kurie tekstai juose spausdinti pirmą kartą, pvz., daug lietuvių liaudies dainų, kurias surinko patys pranešimų rengėjai, taigi sąsiuviniai buvo reikšmingi lituanistikos sklaidai. Draugija buvo saloninė, veikė savanoriško bendradarbiavimo principu. Įdomus buvo ir Sonatos Tenytės iš Šiaulių universiteto pranešimas apie J. Šliūpo archyvo, saugomo ŠU, marginalinius įrašus knygose. Jai rūpėjo ranka įrašytos pastabos, paskyrimai, palinkėjimai, o ne ekslibrisai ar pan., nes rankraštiniuose įrašuose išryškėja tiesioginis atminties traktavimas – jie paliekami tam, kad kažkas būtų prisiminta. Kamilė Šopytė iš Vilniaus universiteto aptarė susitikimo su Kitu motyvą Avromo Sutzkeverio „Žaliajame akvariume“, pabrėždama atsakomybę už Kitą kaip būtiną tapatybės, subjektyvybės sąlygą.

Po pertraukos Viktorija Jonkutė iš LLTI perskaitė intriguojantį ir įdomiais pavyzdžiais paįvairintą pranešimą apie kolektyvinę atmintį 1988–1992 m. kultūros spaudoje. Skaitydami to meto spaudą, laviruojame tarp itin heterogeniškų diskursų: yra žemdirbių laiškų, skaitytojų skundų, kalbama apie tualetus, rinkimus „Misteris Lietuva“, pasigirsta ir tragiškų, ir komiškų, ir buitinių intonacijų. Kultūros spaudoje pirmąkart spausdinami tremties tekstai, taigi ji perkama, prenumeruojama, tiražai didžiuliai – 25 000 egz. Kolektyvinėje atmintyje ieškoma atramų, svarbių figūrų, keliami įpaminklinimo klausimai, vertinamos sovietmečio realijos. Dažnai pasirenkama nonkonformistinė laikysena, nevengiama itin ryškių opozicijų, kraštutinumų. Istorinė atmintis išryškėja kaip tuo pat metu ir bendra, ir kolektyvinė. Atminties tema kalbėjo ir Ieva Volungevičiūtė iš VU, tik jos objektas – Rimvydo Stankevičiaus poezija, jungianti atmintį ir vizijas – praeitį, dabartį ir ateitį, paneigianti vientisą subjektą ir objektyvią tikrovę. Roberta Stonkutė iš ŠU analizavo Tomo Šinkariuko „Šokį“, pabrėždama šiuolaikinės visuomenės vartotojiškumą. „Šokyje“ rodomas nesibaigiantis alkoholio, pramogų, smurto vaizdinių vartojimas, anot kalbėtojos, verčia nuolat geisti ir niekada nepatenkinti savo geismo, nes jei jį patenkinsi, nustosi vartoti. Nepavykę vartotojai T. Šinkariuko prozoje sunaikinami. Paskutinė pranešėja Agnė Bernotaitė iš VU kalbėjo apie Sigito Gedos „Delčią rudenę deivę“, išryškindama vaizdo ekspansijos ir tapsmo užrašymo aspektus. Kūrimo, pradžios vaizdiniai sutampa su kalbėjimu, prasmės radimusi: viskas skleidžiasi čia pat, šią minutę, viskas turi savo paslėptą sielą, balsą, dvasią. Todėl S. Gedos poezijoje simbolių reikšmės kuriamos, o ne naudojamos jau nusistovėjusios.

Šių metų „Literatūros salose“ viešėjo ir rašytoja, filosofė, eseistė, Kipro universiteto dėstytoja Dalia Staponkutė. Pokalbis su ja truko kone dvi valandas. Diskutuota apie Lietuvos, Graikijos ir Kipro ryšius – jų (ne)buvimą, (ne)įdomumą ir (ne)aktualumą vienų kitiems. Šis „ne“ skliaustuose nėra vien intelektualinė puošmena – galėtume vieni iš kitų pasimokyti, tik tam reikia žmonių, kurie tas pamokas „pravestų“, suartintų šiaip jau radikaliai tolimus pasaulius. Tokius dvikalbius, dvikultūrius asmenis D. Staponkutė vadina diogenais: jie – pasienių sergėtojai, žmonės, nuolat būnantys ant ribos. Kalbėta ir apie kelionių patyrimus: šiuolaikiniame pasaulyje būti vienoje vietoje – ir intelektualiai, ir fiziškai – nebeįmanoma. Kelionė nėra ramus būvis, joje gali visko nutikti, ji skatina permąstyti įvairius dalykus – nuo kasdienio buvimo iki mirties, taigi keliavimas yra visada egzistenciškas, nuspalvintas ne tik džiaugsmo, bet ir refleksijų, melancholijos atošvaistėmis. Šiuolaikiniam pasauliui daugiakalbystė, vertimas, savotiškas keliavimas per kelias kalbas ir kultūras irgi neišvengiamas: be to neįmanomi rimti tyrimai ir akademinė branda.

Visgi „Salose“ įsimena ne tik prasmingi ir rimti pranešimai, bet ir smagus buvimas kartu – ekskursija, protų mūšis, vakaras prie upės, deklamuojant poeziją iš atminties. Ko gero, tai tikrojo salono, sambūrio, dvasinės bendrystės ženklai: gebėjimas ne tik kalbėti, klausyti ir išgirsti, bet ir bičiuliautis, žaisti, linksmintis, netgi varžytis. Penktadienio rytą vykusioje diskusijoje visi kone vienbalsiai sutiko, kad buvimas kartu nėra vien terapinis humanitaro vaistas nuo dažnų nusivylimų ir „intelektualinių depresijų“, bet ir nauji mąstymo impulsai kitiems ir pačiam sau, diskutanto pažinimas, kito žmogaus mąstymo įdomumas, intelektualinių partnerių radimas, natūralus, išgyventas tarpdiscipliniškumas. Toks plačiąja prasme saloninis bendravimas, skatinantis neskubėti, ramiai aptarti tai, kas iš tiesų rūpi, – „Literatūros salų“ grožis ir svarbi užduotis.