Kas bijo žaliojo tilto šmėklų?

Pirmiausiai nuo tilto nukeldama karius ir darbininkus, Vilniaus valdžia puikiai parodė, ko ji siekia. Pataikaudami karių figūrose įkūnytai konservatorių priešo baimei, liberalai niekad nepamiršo savo priešo – darbininkų. Tiek klasės, tiek atskirų jos elementų, kurie kažkodėl nuolat lieka nepatenkinti kapitalui tarnaujančios valstybės taupymo politika, niršta dėl jiems nepalankaus Darbo kodekso, kaip elgetos būriuojasi paramą teikiančių institucijų koridoriuose. Šitos klasės turi nebelikti, trankydami kumščiu į stalą riaumoja liberalai. Darbininkų klasė yra nebemadinga, jiems pritaria kostiumuoti ir dailiai nusiskutę jauni socialdemokratai, kartu su partneriais verslininkais atidarinėjantys naujus investicijų ir technologijų centrus. Taip manė ir naujieji Didžiosios Britanijos leiboristai, Tony Blairo suvilioti spjauti į darbininkus ir tapti naujoviška, kapitalui atstovaujančia partija bei neatsilikti nuo torių vykdant krizinę politiką. Šiemet šitie dailūs užuomaršos rinkimuose patyrė fiasko. Pralaimėjimas leido iškilti škotų nacionalistams, kurie, pasirodo, darbininkams ir socializmui turi daugiau simpatijų nei patys leiboristai, todėl perėmė tradicinių socialistų pozicijas. Kita vertus, pralaimėjimas leido atsigauti „nemadingiems“ tradiciniams leiboristams – jų atstovo Jeremy Corbyno, griežto karpymo politikos kritiko, galimą pergalę partijos vadovo rinkimuose kai kas gretina su „Syrizos“ pergalėmis Graikijoje. Toks kairiosios politikos renesansas Lietuvos, kapitalistinio pasaulio provincijos, matyt, nepasieks dar ilgai.

Bet grįžkime prie skulptūrų. Argumentas dėl kultūrinės ar istorinės jų vertės yra silpnas, nes dėl skonio liberalioje demokratijoje neva būtina ginčytis, o vertė, kaip žinoma, yra skonio dalykas. Be to, toks klausimas dėl vertės suponuoja būtinybę kalbėti objektyviai – o kaip tik objektyvumas šiuo atveju yra mažiausiai reikalingas. Šitame ginče nebūtina nieko įrodinėti, ne tai yra mano tikslas. Jei klausimą, ką Vilniaus miestas ir miestiečiai prarado kartu su skulptūromis, apskritai dar verta kelti, jį reikėtų iškelti kitaip: nuo ko, griaudama skulptūras, Vilniaus valdžia mus norėjo atskirti? Kodėl Žaliojo tilto skulptūrų likimas nebuvo toks aiškus kaip Lenino ir daugybės kitų, kurie greitai po nepriklausomybės paskelbimo buvo iškelti į Grūto parką ir į istorinio mąstymo paraštes?

Filosofui šioje byloje kultūrologiniai ar paveldosauginiai aspektai yra antraplaniai – jam labiau rūpi, kaip tokia politika keičia žmonių (pa)sąmonę, subjektyvumą ir ko tokiomis operacijomis siekia savo subjektus konstruojanti valdžia. Atrodo, kad Vilniaus valdžia ėmėsi iniciatyvos ne tik pašalinti iš miesto sovietmečio paveldą, bet ir apsaugoti žmogų nuo susidūrimo su kitoniškumu, alternatyva. Ji stengiasi atimti iš žmogaus kritinės distancijos, atitrauktos vizijos, kitokios perspektyvos galimybę. Rezultatas yra akivaizdus – konstruojami liberalios demokratijos subjektai primena kūnus, kurių odoje trūksta porų. Tai subjektai, kurių dabartį, praeitį ir ateitį visiškai kontroliuoja galios institucijos, jų sąmonės inžinieriai ir valdžiai priimtino diskurso dalyviai. Kitaip tariant, ramanauskai ir užkalniai iš tokių valdžios subjektų gali šaipytis kaip nori – ir ta pati nei kritinio mąstymo, nei išdidumo neturinti minia palydės juokdarius plojimais…

Visi, kurie kritiškai kalbėjo apie skulptūrų nukėlimą, buvo išvadinti valstybės priešais, priešiškos valstybės agentais. Priešais mūsų valstybėje buvo paskelbti visi, kurių mąstymas geba pereiti anapus bandomo įtvirtinti vienintelio teisingo istorinio naratyvo. Viskas šiame neoliberaliame naratyve tarnauja vienintelei įmanomai dabarčiai – ir praeitis, kuri susitraukia iki datų, tenkinančių dabarties interesų konjunktūrą, ir rytojus, kai dirbsime, pirksime ir mirsime taip, kaip tai darome šiandien. Mūsų nestabilumas, nuolatinė grėsmė netekti darbo ar pastogės paverčia mus nemąstančios dabarties objektais, žmonėmis be šešėlio, be perspektyvos. Vienintele įmanoma perspektyva tampa mūsų kaip darbuotojų, vartotojų, mokesčių mokėtojų, o kartais – pašalpų kaulytojų ar „socialinių atmatų“ būvis. Žodis „būvis“ angliškai yra state – galima kalbėti ir apie statiškumą, (minties) užsistovėjimą, ir apie šį statiškumą skatinančią valstybę, ką ir kalbėti apie žiniasklaidos diskursus, kurie nuolat mus baugindami, gąsdindami ir iš mūsų tyčiodamiesi skatina anaiptol ne kritinės perspektyvos plėtimąsi, o jos siaurėjimą. Artėjame prie situacijos, kai bus nebeįmanoma išreikšti kitokios nuomonės, kai privalėsime atsiprašyti, kad kritikuojame.

Tokioje galios struktūrų spinduliuojamos baimės ir neapykantos kitaip manantiems atmosferoje Žaliojo tilto skulptūros tapo kliūtimi. Jas iš visų jėgų buvo stengiamasi paversti sovietmečio liekanomis, okupacijos ženklais. Tačiau dar sykį paklauskime: kodėl taip ilgai buvo stengiamasi mus įtikinti? Galbūt dėl to, kad šios skulptūros yra kai kas daugiau nei sovietinė praeitis, kai kas, ko tiesiog patraukti į šalį neišeina? Galbūt anapus to, kas mums yra diegiama oficiozinio diskurso, slypi tam tikras perteklius, tai, kas privalo būti išstumta, – ir galbūt būtent ta nepasiekiama tikrovė ir yra ta, pasak Jacques’o Lacano, mums nepasiekiama ir kartu mus bauginanti istorinė pasąmonė?

Prancūzų filosofas, vienas stipriausių šiuolaikinio komunizmo teoretikų Alainas Badiou pertvarko Lacano (pa)sąmonės triadą, taip kurdamas šiuolaikinę revoliucinę etiką. Suvokdamas minėtą triadą kaip asmenybės formavimosi struktūrą, jis siūlo simboliniu tos pasąmonės segmentu laikyti Istoriją, įsivaizduojamu segmentu – Idėją, o tikrovės segmentu – politinį Įvykį. Istorija Badiou laiko ne oficiozinį, esamai konjunktūrai tarnaujantį naratyvą, bet jo reikalavimų neatitinkančius, iš jo šalinamus revoliucinės kovos prieš sistemą epizodus. Šie epizodai kuria alternatyvų pasakojimą, gebantį generuoti Idėjas ateinančioms kovotojų kartoms, kurios eksperimentuoja ir plėtoja ateities revoliucines praktikas, vedančias į tai, kas buržuazinei sąmonei atrodo nepasiekiama, – revoliucinę Įvykio tikrovę. Būtent šias praktikas galima laikyti politinėmis. Šiame kontekste vieno buvusio mero nuvalkiotas prancūzų situacionistų šūkis „reikalauk neįmanomo“ atgauna savo tikrąją prasmę.

Kitaip tariant, revoliucinės Istorijos simbolis yra šmėkla – Hamleto tėvo šmėkla, kurią į politinį lauką savo manifeste išveda Karlas Marxas ir Friedrichas Engelsas. Ši šmėkla yra baisi valdžiai ir jos pataikūnams, nes leidžia spėti, kas yra „papuvę danų karalystėj“, dėl įtrūkio kapitalistinėje dabartyje kuria kritinę perspektyvą dabarties atžvilgiu. Darbininkai, studentai, valstiečiai ir net kareiviai valdžiai yra baisūs ne tiek kaip praeities, kiek kaip nestabilumu grasančios ateities ženklai. Jie kalba apie utopiją ir Įvykį – susidūrimą, nuo kurio mus saugo dabarties Majos skraistė. Jie kalba apie demokratinę darbininkų respubliką, kurioje visi gali jaustis orūs ir visateisiai. Jie kalba atmestųjų, išstumtųjų, atskirtųjų vardu. Ir netgi skulptūros nuimamos dėl to, kad kelia pavojų saugumui – kaip koks bedarbis iš Naujininkų ar stoties rajono benamio siluetas naktį. Darbininkai, studentai, valstiečiai ir kareiviai yra tas proletariatas, kurio kovos išsižadėti mus verčia kapitalistinė dabartis, nebegalinti pakęsti savo nestabilumą keliančios išorės, – tačiau kaip tada vadinti tuos, kurie šiandien kovoja už orų gyvenimą, už socialines garantijas ir ateities stabilumą? Ar jiems tikrai nereikalinga istorinė perspektyva, kviečianti ne bijoti ir žemintis, o priešintis išnaudojimui? Būtent šią perspektyvą, o ne sovietinį paveldą Vilniaus valdžia laiko šmėkla ir jos (pasąmoningai) bijo.

Nebesvarbu, ar skulptūros bus grąžintos, ar ne. Tuščias tiltas tebekalbės jų vardu. Pasąmonė neišvengiamai šalins bet kokius įsibrovėlius, kurie bandys užimti šitų skulptūrų vietą. Visada atsiras tų, kurių netenkins kapitalistinė, individo kevale mus uždaranti dabartis, kurie sieks bendruomeniškumo kaip atsivėrimo kitam ir kitokybei, kurie ieškos susidūrimo su tuo, kas nenuspėjama, – ir savo praktikomis priartins Įvykį. Kovų prieš kapitalizmą atgimimą pastarajame dešimtmetyje (Arabų pavasarį, „Indignados“ judėjimą Europoje ir „Occupy“ Jungtinėse Valstijose) Badiou vadina Istorijos atgimimu. Ateities judėjimai matys praeities simbolius kitoje šviesoje arba pasirinks naujus simbolius ir jų sekas. Šmėkla kalbės ne apie praeitį, o ateičiai.