Karo lauko paštas

 

Panelei Luisei Pielsticker 

Oberjolenbeko kaimas

Bylefeldo apskritis

 

 

 

 

 

 

 

 

12.4.1916, Vilnius

Siuntėjas:

Wilhelmas Tiemannas,

101-oji divizija

 

 

 

 

Rusija, balandžio 2, 1916

Brangi Luise! Tavo atviruką, išsiųstą man 1.4.1916, ir laišką, išsiųstą 2.4, gavau būdamas kuo geriausios sveikatos. Džiaugiuosi, kad Jūs puikiai jaučiatės, beje, kaip ir aš, bent jau iki šiol. Tavo prašymą atsiųsti daugiau eilėraščių mielai išpildysiu. Mano paskutiniame laiške, jeigu Jūs, žinoma, jį gavote, tikiuosi, šio to radai. Čia, amunicijos sandėlio kieme, pražydo vyšnia. Artilerijos mūšiai gerokai aprimo. Naktys tapo nepalyginamai tylesnės.

Su nuoširdžiausiais linkėjimais Jums visiems

 

Tavo Wilhelmas

 

Benzino stotelė

 

Pamatęs tai, kuo iš pradžių savo akimis buvo sunku patikėti, netekau amo, gyniau Šventaragio slėnį mintimis, net mosavau rankomis, negali būti, pats sau kartojau, gal čia klastotė, murmėjau, o po to tyrinėjau jį kaip retą drugelį pro didinamąjį stiklą.

Katedros aikštėje įrengta moderni benzino stotelė. Futuristinė benzino stotelės idėja ir reginys mane nustebino. Ne, sužavėjo savo netikėtumu, lyg, pavyzdžiui, dabar Jus sudomintų Lietuvos prezidentės nuotrauka, kurioje ji būtų matoma besikalbanti su rinkėjais, iki alkūnių išsitatuiravusi pačius brangiausius širdžiai Lietuvos vaizdus.

Kaip atrodė Vilniaus, buvusio Rusijos provincijos miesto, širdis 1916 metais?

Rusai išmontavo ir išsivežė M. Antokolskio statytą carienės Jekaterinos II skulptūrą, užėmusią Katedros aikštės prieigas, ir Puškino biustą, stovėjusį parko pradžioje. Tiesa, jie neišmontavo B. Balzukevičiaus 1905 metais ant elektrinės stogo pastatytos pusnuogės Elektros, pamynusios kojyte mužiką su deglu.

Vokiečiai, išviję rusus, nulupo karo reikmėms varinę Katedros stogo skardą ir uždengė tamsiu toliu. Tais pačiais metais į Vilnių atvyko Vokietijos kaizeris Vilhelmas II ir dalyvavo iškilmingose pamaldose Kazimiero bažnyčioje.

Wilhelmas Tiemannas siunčia savo mylimajai Luisei atviruką su užrašu „Benzino stotelė Vilniuje“. Ilgiau bežiūrint galima net pagalvoti, kad Katedra yra automobilių servisas, o moderni kolonėlė puošia įvažiavimą. Pasitelkus futuristinę vaizduotę, netgi galima mintyse varpinę paversti gigantiška benzino kolonėle su skaitikliu vietoj laikrodžio. Aplink išties pilna naujų žvilgančių automobilių, o tepalų balutėse greičiausiai atsispindi debesys ir senos liepos.

Man teko dirbti prie kelių tiesiogiai ar netiesiogiai su Pirmuoju pasauliniu karu susijusių meninių filmų. Vienas iš jų buvo Michaelio Hanekės „Baltas kaspinas“. Šiame filme visą laiką tvyro slogi nuojauta, kad artėja kažkas neišvengiama. Anot Hanekės, veiksmas vyksta apie 1913 metus, taigi metai prieš Pirmojo pasaulinio karo pradžią. Filmo kūrėjas bandė atkurti autentišką aplinką. Pakelėse net buvo užsėta žemaūgių rugių, kurių Europos laukuose jau pusšimtį metų niekas nebesėja. Pagrindinė kaimo gatvė tarp pastoriaus namo ir mokyklos buvo užpilta minkšto smėlio sluoksniu, kuris sugerdavo visus vežimų ratų garsus. Gerai girdėjosi žąsų gagenimas ir matėsi, Hanekės noru, iš narvų paleistos vištos, kurios vangiai kuitėsi šiltame gatvės smėlyje.

1916 metų Vilniaus atviruke man atsiskleidė moderni, mechanizuota ir kartu totalitarinė pasaulio vizija, kurią aprašė Tommaso Marinetti. Skaitant Marinetti futurizmo manifestą, oficialiai išspausdintą 1909 metais Paryžiuje tituliniame „Le Figaro“ puslapyje, akivaizdu, kad jo autorius prisidėjo prie karo propagandos Europoje ne mažiau nei dvidešimto amžiaus diktatoriai. Karas ir prievarta buvo šlovinami manifeste kaip „vienintelė pasaulio higiena“.

Stovėdamas prie šimto metų senumo benzino kolonėlės savo gimtojo miesto širdyje kartojau vieną iš Marinetti minčių: „Mes pranešame, kad pasaulio dieviškumas praturtėjo dar vienu stebuklu – greičio stebuklu.“

Greitį didinti galintiems varikliams reikėjo degalų, reikėjo naujų valstybių, kurias būtų galima užkariauti ir skrieti toliau.

Kareivis Tiemannas siunčia ne Aušros vartų vaizdelį, jis siunčia savo mylimajai į tolimą Oberjolenbeko kaimą modernų užimto miesto vaizdą su eilėje laukiančiais automobiliais. Beje, benzino kolonėlės fone tų pačių 1916 metų vasarą A. Vivulskis pastato gerai matomą Trijų kryžių paminklą, kurį carinė rusų valdžia anksčiau draudė statyti.

Benzinas sruvena į bakus, o vyšnia žydi amunicijos sandėlio kieme.