Kaip rašyti detektyvą
Dzintars Apuoks. Nusikaltimo atveju naudokite 102 žodžius ir šviesos jungiklį. Detektyvo rašymo gidas. Iš latvių k. vertė Liudomiras Virželis. Nida: Parnidžio kopa, 2015. 213 p.
Kas yra giedančios uolos? Vietos aplinkybė? O gal laiko aplinkkeliai, serpantinai arba garso aplinkybės – toji dangiškų sferų trintis, susumavus milijonus paukščių ir blykčiojančių šviesoforų paryčiais Kęstučio ir Latvių gatvių sankryžoje…
Esama keistenybių naujausioje Dzintaro Apuoko knygoje, skirtoje, sakykime, įlašinti akių lašų į detektyvo žanro mėgėjų ir būsimųjų meistrų akis. Čia jis, probėgšmais apžvelgdamas detektyvo rašymo istoriją, pateikia nemažai vertingų patarimų, primena detektyvo etimologiją („Private Eye“ – privati akis), pasitelkdamas pasakojimą apie Erkiulį Puaro ir jo medžioklinių sakalų pomėgį. Natūralu, norisi pasidžiaugti šia ekskliuzyvine ir veikiausiai paskutine leidyklos „Parnidžio kopa“ knyga (leidyklos atstovai dėl logistikos sąnaudų turi minčių ne tik keisti pavadinimą į „Vandenilines jungtis“, bet ir leidybinį aparatą, įskaitant spausdinimo stakles, kelti į kitą miestą).
Fantasmagoriškumu dvelkianti knyga perskirta į dvi dalis – „Plebsas“ ir „Švaistantis durklu“, kurios, metaforiškai kalbant, karališkai susipynusios. Kai kurios mintys pirmoje dalyje gali pasirodyti pernelyg šiuolaikiškos (kada nebūta šiuolaikinio laiko?) ir prieštaraujančios, tarkim, Raymondo Chandlerio nuostatoms, kad detektyvinė istorija turi būti realistiška personažų, įvykių dėstymo, netgi atmosferos požiūriu, tačiau kai kas primena objektyvuojančias įžvalgas, kad detektyviniame apsakyme privalo figūruoti tikras detektyvas arba detektyvu netampama (!), kol ko nors neišsiaiškinama. Visi įvykiai detektyviniame pasakojime, anot latvių autoriaus, turėtų būti susieti priežastiniais ryšiais. Dėmesio skiriama personažų atskleidimui ir pirmosioms pastraipoms, turinčioms sukelti skaitytojo susidomėjimą ar norą tapatintis. Suprantama, tačiau kaipgi tapatintis su jau minėtomis giedančiomis uolomis arba, tarkime, airių kilmės detektyvu Džonu, kuris, panašiai kaip Erkiulis Puaro, išnarplioja painiausią nusikaltimą būdamas gan tvirto stoto bitininkas, be galo mėgstantis mėsainius, o tai yra beveik vienintelė jo silpnybė.
Autorius pataria vengti klišių, ir tai yra beveik akivaizdu, išskyrus faktą, kad dėmesiui atitraukti nuo pagrindinio įvykio (kaip pavyzdžiai minimos stambaus masto vagystės iš žuvininkystės sektoriaus arba žmogžudystės, įvykdytos žmonių, vilkinčių kačių kostiumus) siūlo pasitelkti vyrą su lagaminėliu. Nežinia kokiam tikslui, todėl sąlygiškai neužbaigta dalis „Plebsas“ bent mane priverčia gūžtelti pečiais ir skaityti toliau (arba numesti knygą į šalį ir užsikaisti kavos).
Antroje dalyje „Švaistantis durklu“ tam tikriems sąmonės vartams atverti autorius siūlo pasitelkti didinamąjį stiklą ir dėmesį fokusuoti į kokį nors objektą, tarkime, į nebekvėpuojančią musę ant palangės, – bent tris dienas po dešimt minučių. Šis būdas gali pernelyg nesužavėti ir lietuviškai rašantiems detektyvų meistrams sukelti šypsnį, tačiau Latvijoje jis žinomas ir praktikuojamas, kitame kontekste minėtas dar Vilio Lacio. Taigi, anot Apuoko, geriausia musę stebėti ryte, vietoj meditacijos, nes taip išsiugdomas žvilgsnis, ypač pravartus pradedantiems detektyvų rašytojams. Esama keturių pakopų, kurias tinkamai padalinus į keturias darbo savaitės dienas galima visai naujai žvelgti į žmonių sambūrius, įžiūrėti detales, kurių niekuomet nesate matę. Tik nederėtų persistengti, tarkim, pastebėjus briliantinu plaukus susitepusį vyrą autobuse, su žiedu, kuriame įsodintas masyvus brilianto pakaitalas – visai kitaip žibantis cirkonis. Arba troleibuso vairuotoją moterį (galima įvardinti tam tikra sėkme tokį atsitikimą) su auksiniu krūminiu dantimi, kuris išties yra paauksuotas. Latvių autoriaus metodą panaudojus empiriškai, paaštrėjęs įžvalginis makroperimetrinis regėjimas išties gali maloniai nustebinti.
Šiek tiek keista, kad detektyvo rašymo apžvalgoje daug dėmesio skiriama Márquezo knygos „Gyvenk taip, kad turėtum ką papasakoti“ protagonistui Gabrieliui Chosė de la Konkordijai – Didžiajam Gabitui. Tačiau gal ir nederėtų pernelyg stebėtis; kategoriškai skamba latvių detektyvų pastoriaus (mano galva, nepernelyg toli pažengusio) primygtiniai nurodymai: vaizduoti, vaizduoti ir įsivaizduoti, apvaizduoti, išvaizduoti ir dar kartą vaizduoti. Kai kurie dabartiniai skaitytojai ir būsimi rašytojai yra pradedantys, o kai kurie – jau pažengę detektyvo meistrai (hokitai) ar net baigiantys (hocitai). Tiesa, daugiau dėmesio skiriama pažengusiesiems, tuo visai nenuskriaudžiant hocitų, kuriuos visai nepagrįstai kildindamas iš Tacito veikalų, man regis, latvių autorius kiek rizikuoja.
Norisi pasidalinti veik chrestomatiniu trumpu detektyviniu ekstraktu (jų gausu kaimyninės šalies bestselerių sąraše kelerius metus figūruojančioje knygoje), kuriame dera erotika, įtampa ir net dangiškos skraistės paslaptis: „O Dieve, sušuko vienuolė, esu nėščia ir nežinau nuo ko!“ Skyrių apie įtampą (kaip amortizuoti pasakojimo alogiškumą ir paversti jį veik suprantamu) autorius užbaigia tokiu ekstraktu: „Atsargiai. Karalius miega. Ir pelės miega. Staiga sučeža ant stalo gulintis kultūrinis dienraštis.“ Ir išsyk nurodo receptą, kaip viską ištaisyti: „Pelės jau ramiau miega, nes karalius ir liaudis nebeskaito kultūrinės spaudos.“
Vengti klišių – toks latvių autoriaus patarimas gurmaniškiems, jei tokių esama, detektyvų skaitytojams. Vis dėlto įdėmiam skaitytojui gali sukelti sąlyginių nepatogumų Apuoko minimų vietovių identifikavimas. Nežinau, ar tokių rasis daug, paminėsiu tik Nekaltybės salas. Ir čia nesu tikras, galbūt vertėjai kiek persistengė, bandydami padailinti šiaurinėje Antilų salyno dalyje tarp Karibų jūros ir Atlanto vandenyno įsispraudusias salas. Nors, būsiu atviras, ieškojau interneto vandenyne šių salų ir net sudvejojau, ar vertėjai nebus suklydę ar aplaidžiai išvertę, nes lietuviškai tokias salas galima rasti tik Lietuvos krikščionių studentų bendrijoje, tad tikriausiai Virgin Islands reikėtų vadinti Mergelių salomis, kaip yra įprasta.
Ar galima įsivaizduoti giedančias uolas, lyg Rodino skulptūras suklupusius kultūros žmones, meldžiančius gaivos iš lietaus fondų? Nežinau. Tačiau daugybė atsakymų slypi pagaliau lietuviškai išleistoje Apuoko knygoje. Kartais įsibaiminusius nugali ir sąskambiai, žada detektyvo rašymo gido autorius, 1999 metais debiutavęs kritikų veik nepastebėta poezijos knyga „Stratosfera ar ozonosfera“ („Stratosfēra vai ozona slānis“).
Apuokas Latvijoje gan žinomas eksperimentinio kino gerbėjams. Tiesa, ne tiek dėl filmų vizualinės kokybės, kiek dėl įgarsinimo sodriu, švogždžiančiu balsu, nes keletą 5–8 minučių trukmės filmų jis neskubriu tempu įgarsinęs vienui vienintele fraze: Sehen Sie gerne Gangsterfilme? („Ar jūs mielai žiūrite filmus su gangsteriais?“), – kamerai nukrypus į šviesos jungiklį ir iš už kampo išlindus plaukuotai rankai, laikančiai peilį (kam jis – tortui ar lašišai?), ir tą šviesos jungiklį, peiliui iškritus iš pirštų, švelniai nuspaudus.
