Gyvenimiški (ko)miksai
Nuo to laiko, kai spaudoje pasirodė pirmieji komiksai, praėjo amžius. Tai savotiška kultūros refleksija, talpus tekstas, kuris pasakoja istorijas, vizualiai jas pateikia. Neretai kaip tik formos strategija parodo, kad piešinys gali pasakyti daugiau negu tekstas. Atvaizdas žadina žiūrovo sąmonę, įtraukia į fragmentiškų vaizdų žaidimą, kuris nėra vien tik kelių sakinių perskaitymas komikso laukeliuose.
Žaidimo kategoriją pasirenka Miglė Anušauskaitė, kuri šią vasarą Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro Parodų rūmuose pristatė pirmą personalinę komiksų parodą intriguojančiu pavadinimu „Dalyką“. Autorė puikiai žinoma ir atpažįstama dėl darbų, kurie publikuojami „Šiaurės Atėnuose“, Klaipėdos kultūros portale „Kultūrpolis.lt“ ar asmeniniame tinklaraštyje „I have no teeth“. Taip pat Miglė Anušauskaitė aktyviai dalyvauja komiksų piešimo pamokose (pavyzdžiui, Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro Meno kiemo kūrybinėse dirbtuvėse „Komiksų džemas“), drauge su kolege Gerda Jord 2014 m. išleido grafinę novelę „10 litų“ ar su kitais menininkais rengia komiksų parodas (2012 m. „Mickey Mouse“, 2013 m. „Herojai“, 2015 m. „Čiurlionis įkvepia juoktis“ ir t. t.). Šį kartą komiksų kūrėja siekia žiūrovui ironiškai, bet šmaikščiai parodyti asmeninį požiūrį į gyvenimiškus dalykus.
Nubrėžtas šmaikštus parodos žemėlapis – galima laikytis jo arba pasirinkti savo kelią. Pasak autorės, „jei norit patvirtinimo, kad čia kažkokia nesąmonė, jei nemėgstat komiksų, jei mėgstat skaityti, jei esate kritiškas ir savikritiškas, jei norit patvirtinimo, kad ne jums vienam taip būna“, tada žemėlapis padeda geriau ir, žinoma, lengviau susipažinti su parodos eksponatais. Taip pat šešias temas (mokslas, visuomenė, menas, nesąmonės / atmesti komiksai, literatūra ir autobiografiniai komiksai) suprasti, kaip patogiau.
Parodoje eksponuojami ir nauji, ir spaudoje publikuoti darbai; kiekvienas įsikomponuoja į trumpą istoriją, naratyvą. Paroda – nepagražintas pasakojimas apie tai, kas, rodos, nėra labai populiaru, aktualu, bet būtent tokia koncepcija parodo, kad komiksas leidžia neužgauliai vertinti visuomenės įpročius ar ydas. Miglė Anušauskaitė pabrėžia, kad jos kūrybos esmė, t. y. pamatas, yra „pomėgis kaupti niekam nereikalingą informaciją ir polinkis juokauti vienumoje – pačiai susigalvoti pokštų ir pačiai juoktis iš jų“. Toks pasirinkimas įrodo, kad neįdomūs dalykai komiksų lauke gali tapti visiems patrauklūs. Apsisprendžiama kurti gyvenimiškus (ko)miksus, kurie būtų universalūs. Žiūrovas nesunkiai atpažįsta, kas šiandien visuotina, pavyzdžiui, selfie madą, o Miglė Anušauskaitė tą organiškai ironizuoja. Ironija švelni, nei komiksas, nei jo kūrėja nepretenduoja į didaktiką. Labiau akcentuojama komunikacija. Komiksas naudojamas kaip viena iš kondensuotą informaciją perduodančių formų.
Laikomasi nepretenzingos formos, bet precizika ir kruopštumas – svarbu. Parodoje akivaizdu, kad piešinio lauke neretai paliekami taisymai, nesistengiama jų panaikinti, paslėpti. Menininkė pabrėžia, kad ją įkvėpė tokių autorių kaip Kate Beaton ir Julia Wertz komiksai. Dauguma darbų eksponuojami kaip originalai, todėl galima stebėti kūrybos virtuvę. Kai kurie komiksai priverčia ne tik mąstyti, bet ir paprasčiausiai žaisti. Kai reikia atsakyti, kokio romano veikėjas esi – magiškojo realizmo, bitnikų, rusų ar skandinavų. Remtis labirinto principu, kita vertus, draugiškai vedžioti žiūrovą už nosies. Išvengiama monotonijos: labai platus temų spektras, šaržuojami skirtingi personažai, nebijoma pasijuokti ir iš savęs. Autorei įdomios ir rimtos temos – nuo fizikos ar astronomijos iki feminizmo ir finansų. Vis dėlto į viską žvelgiama žaismingai, su humoru, net kalbant apie Pulitzerio premiją („Girdėjai naujienas apie Pulicerio premiją? – Laimėjo kažkas iš lietuvių? – Geriau! Pagaliau nuspręsta apdovanoti ir kategorijos „Kaip lietuviškam neblogas“ kūrinius!“).
Vieni įdomiausių komiksų parodoje yra tie, kuriuose galima atpažinti pačią autorę. Tai padeda susitapatinti su personažu. Ir nebesvarbu, ar tai būtų darbo autorė, ar magiškojo realizmo žmogus iš gyvenamojo rajono, ar Platonas, ar net Tycho Brahe. Į konfliktus ir komikse sprendžiamas problemas autorė priverčia žvelgti neįsipareigojus. Sakoma, kad realus pasaulis įkvepia kurti fiktyvų. Šiuo atveju tarsi vaikiškai žvelgiama iš komikso į realų pasaulį. Eksponuojami ir ranka piešti, ir kompiuterinės programos apdoroti (komiksų grupė MS PAINT), tradiciniai, interaktyvūs, skatinantys žiūrovą dalyvauti konstruojant siužetą. Populiariosios kultūros intertekstai padeda komiksą suvokti ir vartoti kaip pramogą, kuri neįpareigotų ir kuriai nereikėtų specifinių gebėjimų. Kiekvienas gali susikurti, t. y. susidaryti, Hauffo pasaką. Pasirinkti pagrindinį veikėją pagal gimimo metų paskutinį skaitmenį, jo likimą – pagal gimimo mėnesį, pasakos moralą – pagal paskutinį gimimo dienos skaitmenį. Taip pat sužaisti stalo žaidimą „Belaukiant Godo“ – telieka išsitraukti žaidimo kauliuką, ir pirmyn!
