Vilniaus mitinė praeitis kitaip

Drauge su dailininku Artūru Raila prieš keletą metų dalyvavome didelio masto meno projekte „Žemės galia“. Lankytasi Lince, Berlyne, Frankfurte prie Maino, rengtos A. Railos fotografijų, atskleidžiančių Lietuvos „žemės galias“, parodos. Po kurio laiko atėjo metas panašų tyrimą atlikti ir Vilniuje. Nors po tų darbų praėjo nemažai laiko, vis dažniau apima keistas jausmas, kad Vilniaus senamiesčio Pilies gatve žengdamas link Aušros vartų tarsi patenku į sakralinę erdvę, kurioje veikia savitai archajinės dvasinės jėgos…

Be abejo, tirdami Vilnių buvome užsibrėžę sukurti ne mokslinį, o meninį Lietuvos sostinės vaizdą. Ir žodį „meninis“ reikia suprasti tiesiogine prasme – juk menininkams leidžiama ir pafantazuoti… Be to, tai buvo tik projektas, kuris, kaip ir daugelis keliamų hipotezių, nebūtinai turėjo atitikti vienintelę ir galutinę tiesą; jis įgavo pavadinimą „Mitologinis Vilnius“. Kai kada tai leido šiek tiek laisviau elgtis ir su istorikų ar archeologų sunkiai ir kruopščiai iš archyvų bei žemės iškastais faktų trupiniais, nepaneigiant daugmaž ištirtų dalykų. Bet Vilnius dar slepia tiek daug paslapčių, kad ir istorikams, ir menininkams darbo visada bus per akis.

Užduotį mums palengvino ir žymiojo rusų mokslininko bei Lietuvos bičiulio akademiko Vladimiro Toporovo žodžiai: „Su visu Vilniumi, kaip ir su atskiromis jo vietomis, šventyklomis ir kitais pastatais, tvirtai siejama daugybė mitų ir legendų. Jiems atsirasti ir išlikti padėjo ne tik tam tikros išskirtinės miesto tipologinės ypatybės ir to mechanizmo, kuris įtvirtina ir pertvarko tas ypatybes semiotiniame lygmenyje, struktūra, bet ir dvasinio sluoksnio, siejančio miestą su žmogumi [...], tankumas ir sudėtingumas. Esant šitokiai situacijai, pats miestas atsiveria bet kokiai mitopoetinei intencijai, ir susidaro įspūdis, kad jis pats generuoja savo mitus ir legendas“ (Baltų mitologijos ir ritualų tyrimai, V., 2000, p. 8–9). Tad norisi pakalbėti ne tik apie tipologines Vilniaus ypatybes, bet ir apie jo dvasinį sluoksnį (gal net kelis) bei mitopoetines paslaptis.

 

Senojo Vilniaus vidurys. Ragučio paslaptis

 

Suvokti Vilnių nepasiaiškinus padavimų ir legendų – tas pats, kaip aprašinėti kokią nors didikų giminę neaptarus jos genealoginio medžio. Antai Vilniaus senamiesčio viduryje prie trikampės aikštelės pastatyta Šv. Paraskevos Piatnicos cerkvelė. Jos sienos juodo akmens plokštėje įrašyta, kad ten anksčiau buvusi Ragučio šventykla. Po trejeto šimtmečių, anot kitos akmens plokštės, esą caras Petras Pirmasis šioje cerkvėje pakrikštijęs Hanibalą – Aleksandro Puškino protėvį.

Patyrinėjus šias vietas aptikta, kad per trikampę aikštę eina plati energinė juosta iš pietų į šiaurę ir atgal (nuo Aušros vartų iki Arkikatedros). Ne kartą su virgulėmis vaikščiota ir per aikštę ties Arkikatedra. Jos vis rodydavo, kad iš šios šventovės centro (o ne nuo altorių ar Šv. Kazimiero koplyčios!) pietų link, apytikriai Aušros vartų kryptimi, sklinda ne siauresnė kaip dešimties metrų pločio energinė juosta. Nekreipdama dėmesio nei į dabartinį Vidaus reikalų ministerijos pastatą, nei į kitas kliūtis, ji prasiveržia prie Šv. Jonų bažnyčios, perskrodžia Ragučio aikštelę ir per Šv. Mikalojaus cerkvę, per buvusius „Spalio“ ir „Maskvos“ kino teatrų pastatus, per Šv. Kazimiero bažnyčią pasiekia Aušros vartų teritoriją. Įdomu, kad ji skrodžia ne pačius vartus, o Šv. Teresės bažnyčią ir toliau pulsuoja Rasų kalvos link. Vos žvilgtelėjus į senamiesčio žemėlapį tampa akivaizdu, kad apie šį stiprų srautą tarsi žaltys apsivijusi centrinė senamiesčio gatvė, dabar vadinama net trimis – Pilies, Didžiosios ir Aušros Vartų – vardais. Akivaizdu ir tai, kad atkarpą nuo Arkikatedros iki Aušros vartų Ragučio šventykla dalija lygiai perpus.

Kad dabartinio senamiesčio viduryje būta kažkokios šventyklos, liudija ir dubenuotasis akmuo, aptiktas kasant tuometinio Dailės instituto bendrabučio (dabar – „Akademijos“ galerija) pamatus. Jis dabar įkurdintas ant apvalaus žemės kauburėlio tarp dviejų liepų. Dar vienas „energiškai įkrautas“ akmuo, galbūt irgi dubenuotasis, įmūrytas į vadinamojo prancūziškojo namo pamatų kampą. Tai namas, kuriame per Napoleono žygį į Rusiją buvo apsistojęs tuomet dar būsimasis rašytojas Stendhalis, o dabar įsikūrusi Prancūzijos ambasada.

Taigi legendą, kad trikampėje aikštėje senovėje buvo Ragučio šventvietė, šie akmenys tarsi paliudytų ir patvirtintų. Neatmeskime ir visuotinai žinomos praktikos, kad cerkvės ir bažnyčios dažnai buvo statomos senosios religijos įsibūtose ir neabejotinai sušventintose vietose. Iškalbus ir dar vienas faktų sugretinimas ir veiksmų panašumas – per kelis šimtmečius yra įsitvirtinusi katalikų tradicija pavasarį, per Devintines, tarp Aušros vartų ir Arkikatedros rengti procesijas, kurios tarsi primena kažkokį labai seną paprotį. Juk Ragučio šventė yra ne kas kita kaip mums gerai pažįstamas pavasario lygiadienis, minimas ir saikingai švenčiamas kovo 21-ąją, kai po šaltojo pusmečio diena pirmąkart susilygina su naktimi.

 

Šventosios tuoktuvės

 

Drįstume atkurti tokį senovės vaizdą. Pavasarį vyriškoji dievybė, pavyzdžiui, Perkūnas, iš šiaurės, t. y. iš ąžuolyno, ošusio dabartinėje Katedros aikštėje, žengė susitikti su moteriškąja dievybe, su Deive Motina Žemyna, ateinančia iš pietų. Ragučio šventvietėje susitikusios dievybės kasmet susituokdavo (taip tebedaro ir mūsų dienomis), ir prasidėdavo naujas atgimimo ciklas. Žmonės džiūgaudavo, nes po šių šventųjų tuoktuvių visa gamta atgimdavo, Perkūnas grumėdamas apvaisindavo Motiną Žemę, tad gyvybė vėl atsigaudavo ir suklestėdavo.

Dėl vyriškosios dievybės centro Arkikatedros teritorijoje turbūt abejoti netenka. Juk ten gal dar Mindaugo laikais buvo svarbiausia Perkūno šventykla. Jos pėdsakų archeologai aptiko Arkikatedros požemiuose. Vėliau, jau krikščionybės laikais, šiai bažnyčiai norėta suteikti lenkų šventojo Stanislovo vardą, išliko Šv. Kazimiero koplyčia. Visi veikiantieji – vyriškosios lyties.

Pažvelgę į pietinį senamiesčio galą aptiksime Aušros Vartų Dievo Motinos, kurią senieji vietos gyventojai galėjo vadinti ir Deive Motina, koplyčią. Beje, ar atsitiktinai jos paveikslas skiriasi nuo įprasto kanono? Juk ant jos rankų nėra kūdikėlio. Taigi Švenčiausiąja Mergele Marija ji laikoma tik pagal susitarimą? Atrodo, kad visiškai neatsitiktinai greta šios šventvietės vyrauja vien „moteriškumas“ – Šv. Teresės bažnyčia tai ne tik simbolizuoja, bet ir priima į savąsias įsčias, kaip jau minėta, pagrindinę energinio srauto tėkmę, mat jis iš tikrųjų pulsuoja kairiau Aušros vartų. Tai, be abejo, nereiškia, kad aplinkui nėra kitų energiškai stiprių vietų.

Kad senovėje ten būta išties gana didelio liepyno, t. y. „moteriškosios“ šventvietės, liudytų ir du greta įsikūrę vienuolynai – Šv. Dvasios ir Švč. Trejybės, o prie pastarojo dar ir Bazilijonų vienuolynas. Manoma, kad ši šventoji liepų giraitė senovėje galėjo siekti net dabartinį Filharmonijos pastatą. Jos likučiais galima pasigrožėti užėjus į stačiatikių Šv. Dvasios vienuolyno, beje, iki šiol „moteriško“, kiemą. Kai sienos ir vartai miestui tapo nebereikalingi, pietiniai miesto vartai buvo paversti švenčiausia vieta, įkurta koplyčia. Beje, per Aušros vartus išeiname į pietų, o ne į rytų pusę. Aušrą per juos turbūt galėtume išvysti tik per trumpiausias metų dienas, per Kūčias ir Kalėdas. Beje, juk Katalikų Bažnyčia ilgainiui nutarė, kad būtent tuomet ir gimė… Išganytojas, kaip, beje, ir cikliškai mirštantis ir atgimstantis senovės persų dievas Mitra.

Taigi pažvelgus iš paukščio skrydžio senasis Vilnius atrodytų tarsi milžiniška šventykla, kurioje pulsuoja galingi „liepiniai“ ir „ąžuoliniai“ srautai, teikiantys palaimą, sveikatą ir išmintį visiems ten gyvenantiems ar besilankantiems žmonėms. Į šią šventyklą įeini iš pietų per Aušros vartus ir nuėjęs iki Perkūno šventyklos arba Katedros aikštės gali patirti dieviškąją palaimą.

Minėtasis didysis srautas prie savęs traukia ir šoninius srautus, tad susidaro į milžinišką verpstę panaši energinė struktūra. Todėl greta jos neverta ieškoti taisyklingų rombiškų energinių gardelių. Jų šiaurės–pietų kraštinės vis išlinkdavo ir stengdavosi atitikti šio milžiniško magneto jėgos linijas.

Dar vienas dalykas sukėlė nuostabą. Turbūt pamename dabartines Trijų karalių (sausio 6-osios) eisenas nuo Aušros vartų Katedros aikštės link? O baigdavosi ši eisena Rašytojų sąjungos salytėje, t. y. prie pat Šv. Jurgio bažnyčios ir dabartinės V. Kudirkos aikštės. Tai – dar viena mįslė, kurią mėginsime įspėti aiškindamiesi, kur yra buvęs Šventaragio slėnis.

Mus nustebino tai, kad žmonės sąmoningai (ar netgi nesąmoningai?) kartoja patį seniausią žygį nuo moteriškosios dievybės pas vyriškąjį dieviškąjį asmenį Perkūną, žygį, per kurį kasmet tarsi pranešama, kad jau užgimė pasaulio Išgelbėtojas, kad diena ne tik nebetrumpėja, bet jau pailgėjo per visą gaidžio žingsnį!

Taigi nuo pavasario lygiadienio, kovo 21 dienos, dieviškųjų sutuoktuvių jau būna praėjęs devynetas mėnesių, todėl, kaip ir dera, gimsta aukščiausia dievybė.

 

Šventaragio slėnio mįslė

 

Pirmiausia parūpo išsiaiškinti, kur buvo ar galėjo būti Šventaragio slėnis, kur jo ribos ir kokia šios vietos paskirtis. „Lietuvos metraštyje“ rašoma: „Ir pasirinko didysis kunigaikštis Šventaragis labai gražią vietą girioje prie Neries, kur Vilnia įteka į Nerį, ir prašė savo sūnų Skirmantą, kad toje vietoje būtų įtaisyta ugniavietė, kurioje jį mirusį sudegintų.

Ir įsakė savo sūnui, kad po jo mirties visi Lietuvos kunigaikščiai ir žymiausi bajorai būtų deginami toje vietoje, kur jis bus sudegintas, ir kad jau niekur kitur mirusiųjų palaikai nebūtų deginami [...].

Ir pagal savo tėvo įsakymą toje vietoje, Vilnios žiotyse, kur ji įteka į Nerį, įtaisė ugniavietę, ir ten savo tėvo kūną sudegino, ir jo žirgą, ant kurio jodinėdavo, ir jo drabužius, kuriais vilkėdavo, ir jo mylimą vergą, kuriam jis buvo malonus, ir sakalą, ir jo kurtą sudegino.“

Be abejo, tai legenda, tačiau Šventaragio slėnis iš tiesų egzistavo. Tik kur jo ieškoti? „Kur Vilnia įteka į Nerį.“ Senoji natūrali Vilnios vaga juosė dabartinę Katedros aikštę ir vos ne Tilto gatvės kryptimi įtekėdavo į Nerį beveik ties dabartiniu Žaliuoju tiltu. Tiltas atsirado XVI a., o anksčiau dėl Vilnios ten būta patogios brastos. Tai buvo svarbi prekybos kelių kryžkelė, nuo IX–X a. galbūt žinota net arabams, mat miesto apylinkėse rastas tų laikų kalifato monetų lobis.

Vargu ar pačiose „Vilnios žiotyse“ būtų galima išlaikyti ugniavietę. Abejotina ir tai, kad seniausiais laikais dėl dažnų Vilnios bei Neries potvynių ji galėjo būti dabartinės Arkikatedros vietoje. Pastaroji išsiliejusiais vandenimis buvo pasiekusi Katedros aikštę net per didįjį potvynį 1931 m. Senose nuotraukose matyti, kaip vilniečiai irstosi valtimis Katedros aikštėje…

Todėl būtų logiška pirmosios Šventaragio ugniavietės ieškoti aukštumėlėje, kairiajame Vilnios krante, kur dabar stovi Šv. Jurgio bažnyčia, o greta yra V. Kudirkos aikštė. Su virgulėmis apėjus kiemelius aplinkui bažnyčią paaiškėjo, kad šventovė tikrai yra pastatyta labai galingų srautų sankirtoje. Juostos, ateinančios nuo senamiesčio, nuo Kalnų parko kalvų ir nuo kitur, pločiu (apie 15 m) pranoko bet kurias kitas galias. Bet tai dar tebebuvo „parašyta ant oro“. Teko ieškoti konkretesnių įrodymų.

 

Radvilų kenotafas

 

Drauge su dabar jau Dausose esančiu Jonu Trinkūnu įsiprašėme į Šv. Jurgio bažnyčios vidų. Nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos retų leidinių saugotojos maloniai viską aprodė. Nors ši mūrinė bažnyčia statyta XVIII a. ir paversta tarsi Radvilų kenotafu – gausios ir gerai išlikusios freskos pasakoja šios giminės istoriją ir primena kardinolo Jurgio Radvilos, Mikalojaus Kristupo Radvilos Našlaitėlio brolio, veiklą. Pirmoji medinė bažnytėlė tų pačių Radvilų pastangomis šioje vietoje statyta dar XVI a. pradžioje.

Beje, ši Vilniaus dalis, kuri buvo vadinama Lukiškėmis, nuo seniausių laikų priklausė Radviloms, atseit, jų pačių nuomone, teisėtai paveldėjusiems krivių krivaičio Lizdeikos, giminės pradininko, valdas. Taigi ten apeigas turėjęs atlikinėti ir garsusis žynys, kuris valdovui Gediminui išaiškinęs sapno apie staugiantį geležinį vilką prasmę. Beje, patsai valdovas, atvykęs iš Trakų, ten ir sumedžiojo taurą ir esant vėlyvam metui apsinakvojo svečiuose pas Lizdeiką. O miegojęs kažkur prie pilkapių (metraštyje parašyta „na kapyščach“).

Šiai bažnyčiai dar labai pasisekė, nes sovietų laikais ji tapo knygų saugykla, o ne vyno statinių sandėliu, kaip Šv. Kazimiero šventovė, ar popieriaus ritinių saugykla su išdaužytais langais, kaip Šv. Kotrynos bažnyčia.

Bet nepasisekė knygų saugotojoms. Jos skundėsi, kad labai dažnai pusė Šv. Jurgio bažnyčios šlapiuoja, ant grindų susikaupia vanduo, todėl jos privalo šią drėgmę rinkti skudurais, nes vanduo gali pakenkti retiems leidiniams. Tam tikra prasme pasisekė mums, nes šaltiniuota dirva tarsi dar kartą paliudijo, kad ten galėjo būti senovės lietuvių šventykla, kuriai reikėjo ir šaltinėlio vandens, ir malkų apeigoms atlikti. Beje, apie senovės šventvietę galima galvoti ir dėl to, kad ten pastatyta bažnyčia buvo skirta šv. Jurgiui, kuris atitiko ir „pakeitė“ senesnį Perkūno kultą.

 

Dubenuotasis akmuo bare

 

Pasak metraščio, „gražioje vietoje girioje prie Neries, kur Vilnia įteka…“ O girios likučiais laikytini medžiai kieme prie bažnyčios ir V. Kudirkos aikštėje? Beje, galingas energinis srautas kerta ir šią aikštę Žvėryno link beveik lygia greta su Gedimino prospektu. Patekę į šį srautą medžiai, gavę perteklinės energijos, iš vienos šaknies išleidžia po du ar netgi po tris kamienus.

Bet tai vis dar buvo tik spėlionės ar prielaidos. Pagaliau geležinį, tiksliau, akmeninį įrodymą mums atskleidė Libertas Klimka, kuriam už tai turime būti dėkingi ne tik mes, bet ir senieji lietuvių dievai. Jis atkreipė dėmesį į sušių barą, įsikūrusį greta Šv. Jurgio bažnyčios esančio pastato „Gedimino 9“ rūsyje. Šis pastatas ne kartą perstatinėtas ir ilgą laiką buvo gana paslaptingas. Tik išsikrausčius ir išgaravus komunistų partijos centro komiteto funkcionierių ir Antano Sniečkaus parankinių tvaikui, išsikėlus Vilniaus savivaldybės valdininkams, į ten įkurtą prekybos centrą jau galėjo patekti ir kiti mirtingieji. Taigi pačiame žemiausiame lygmenyje, pastato rūsyje, buvo įrengtas sušių baras. O buvusio rūsio sienos yra sukrautos iš akmenų. Ir vienoje jų buvo aiškiausiai matomas įmūrytas dubenuotasis akmuo. Jis buvo paguldytas ant šono, todėl ypač gerai matėsi dailiai išskobtas dubuo, į kurį kitados turėjo kauptis dangiškasis vanduo ar aukos.

Paaiškėjo, kad net ir mūsų laikais iš akmens sklinda stipri energija – tai ženklas, kad prie jo ilgai buvo atlikinėtos apeigos, kitaip sakant, jis yra gerai „įmelstas“ ar kitaip „energiškai įkrautas“. Virgulės pradėjo suktis lyg paklaikusios, paliudydamos, kad akmuo iš tikrųjų paimtas iš šventyklos.

Gaila, kad sušių baras bankrutavo, vėliau ten įkurta maisto prekių parduotuvė, tad įspūdingas akmenų sienas pridengė lentynos su alaus „bambaliais“. Bet šis akmuo, kaip, beje, ir keletas kitų, esančių namo, kuris dabar vadinamas tiesiog „Gedimino 9“, pamatuose, liudija, kad senovėje ten ar kažkur netoli tikrai būta šventovės, o vėliau, po kelių šimtmečių, užmiršus tikrąją šios sakralios vietos paskirtį, „kažkokie akmenys“ sudėti į pastatų sienas ir pamatus.

 

Lukiškės ar Laukiškės?

 

Taigi „energiškai įkrauti“ akmenys su dubenimis ir kitais ženklais tarsi paliudijo, kad ten, kur dabar stovi Šv. Jurgio bažnyčia ir kur driekiasi V. Kudirkos aikštė, kitados būta šventvietės. Ir visiškai tikėtina, kad netoliese buvo kraunami ritualiniai laužai ir deginami „visi Lietuvos kunigaikščiai ir žymiausi bajorai“, o vėliau gal ir paprasti miestiečiai.

Malkos šventajai ugniai buvo imamos iš šventosios giraitės, kuri nuo ten tęsėsi iki pat Žvėryno. Senovėje ten išties būta girios, tikriausiai panašios į tas, kurios dabar ošia Vingio parke ar Karoliniškių draustinio kalvose. Matyt, su dūmais į dausas iškeliaujančiųjų ten būta daug, tad veikiai iš šventosios giraitės (lot. lucus) teliko laukas. Jau Motiejus Strijkovskis lenkiškai parašytoje istorijoje aiškino, kad lietuviai šią vietą vadiną Laukos.

Dideliu ir plačiu lauku vakarų link iki pat Žvėryno Lukiškės išliko iki pat XIX a. vidurio ir net vėliau. Tuo galima įsitikinti pažvelgus į nuotrauką, darytą nuo dabartinio Pamėnkalnio. Joje Neries pakrantėje galima išvysti Šv. Jokūbo ir Pilypo bažnyčią, o plytinčioje lygumoje tik vieną kitą lūšnelę. Iš esmės tai patvirtina ir 1874 m. daryta Juozapo Čechavičiaus nuotrauka.

Atkreiptinas dėmesys į kryžius pirmajame plane, liudijančius, kad dar ir anais laikais bent jau Pamėnkalnyje ir jo šlaituose buvo laidojami žmonės. Taigi galima daryti prielaidą, kad plotai, besitęsiantys į vakarus Žvėryno link, turėtų būti susiję su žmonių laidojimu. Senovės baltų tradicija reikalauja, kad laidoti reikia į vakarus nuo gyvenvietės ir už vandenų. Todėl miestiečiai ir buvo laidojami už Vilnios į vakarus nuo gyvenvietės, pavyzdžiui, Pamėnkalnio šlaituose.

 

Kur seniau buvo laidojami vilniečiai?

 

Pirmiausia žvelgiant į vakarus nuo dabartinio Gedimino kalno laidojamieji turėdavo atsidurti už Vilnios vandenų, o paskui, miesto erdvei prasiplėtus, galbūt dar toliau, t. y. už Neries, Žvėryne. Taigi negalima visiškai tvirtai paneigti, kad gal ir ten būdavo išberiami mirusiųjų pelenai pagal senuosius lietuvių papročius. Gal ten būdavo pilami ir pilkapiai (vėliau jie sunaikinti besiplečiant miestui?).

Nors vargu ar šiose vietose, ypač vėlesniais laikais, galėję būti pilkapių. Ir štai kodėl. Archeologas Mindaugas Bertašius knygoje „Vidurio Lietuva VIII–XII a.“ (VDU, 2002, p. 85) apie mirusiųjų deginimą to meto Lietuvoje rašo: „Po mirties visiškai naikinama mirusiojo individualybė socialiniu požiūriu ir neapibrėžiama kapo vieta. Tai gan savotiškas reiškinys pagoniškame pasaulyje, kur buvo įprasta afišuoti mirusiojo padėtį visuomenėje.“ Tokį paprotį archeologas nustatė Vidurio Lietuvoje, kasinėdamas Marvelės kapinyną, tačiau žinoma pirmųjų valstybinių darinių teritorinis nustatymas ir jų tarsi slinktis į rytus, būsimo pagrindinio Lietuvos centro – Vilniaus link. Tai irgi būdingas mūsų kraštui reiškinys – valdymo centrai kėlėsi vis labiau į rytus: iš Kernavės – į Trakus, iš Trakų – į Vilnių…

Galbūt to meto Šventaragio slėnyje prieš deginant mirusįjį jo garbei buvo rengiamos ir žirgų lenktynės, apie kurias pasakoja Wulfstanas, apsilankęs pas aisčius IX a. pabaigoje? Beje, tai labai tikėtina, nes žirgų lenktynes per laidotuves rengė daugelis tautų, ne tik aisčiai, bet ir skandinavai, Kaukazo tautos, senovės graikai ir romėnai. Juk žirgas tampa mirusio kario palydovu į pomirtinį pasaulį (žr. M. Bertašius, p. 176). Todėl gal neatsitiktinai ir Vytautas prie Neries kilpos ties dabartiniu Geležinio Vilko tiltu įkurdino totorius? O gal tik pripažino ir patvirtino jų nuo seno turėtas teises į šią vietą, nes totoriai ir anksčiau ten buvo įsikūrę? Tad ar atsitiktinai šis kampas buvo vadinamas Totorių Lukiškėmis? Ten stovėjusi mečetė ir, be abejo, kažkur ten buvo galima „išsinuomoti žirgelį“ arba… palikti savus žirgus pas gerai žirgininkystės amatą išmanančius totorius, kol iš toli atvykęs bajoras dalyvaudavo šermenų puotoje.

Stipri energinė juosta nuo V. Kudirkos aikštės sklinda į vakarus Žvėryno link ir kerta Nerį ties Liubarto gatve. Mėginimai užčiuopti energinius srautus, sklindančius nuo V. Kudirkos aikštės ir nuo Šv. Jurgio bažnyčios, tyrėjus tiesiog suglumino, nes iš ten buvo aptiktos net dešimt (!) krypčių, kuriomis siunčiami signalai ar užmezgami energiniai ryšiai.

Viena juosta, be abejo, šią vietą jungia su netoli esančia Arkikatedra, tikriau sakant, su jos centru, su ta vieta, kurios požemiuose aptikta Perkūno aukuro liekanų. Ir tai suprantama, nes Perkūno šventyklos ryšiai su Šv. Jurgio bažnyčios aplinka atrodo visiškai aiškūs. Juk dar graikai vieną Dzeuso apraiškų įvardijo kaip Georgios, atseit „žemdirbys“. Deus Georgios – Griausmavaldis Artojas… O lietuviškojo Griausmavaldžio (ne tik kariams, bet ir žemdirbiams svarbiausios dievybės) metaforinis įvardijimas – Perkūnas, t. y. „periantis, mušantis, daužantis“. Šv. Jurgis (arba Georgijus, arba Jorė) liaudies meistrų vaizduojamas kaip raitelis, nuduriantis slibiną. Ši simbolika suvoktina kaip turinti sąsajų su mūsų Vyčiu, galbūt yra jo variantas.

Ypač mįslinga energinė juosta nuo V. Kudirkos aikštės nusidriekia į rytus. Ji kerta tašką ant vienos Kalnų parko kalvos. Šis taškas ir ši mįslinga vieta mums atrodė visiškai nieko nereiškianti, bent iki tol, kol įsigilinome į Sigito Lasavicko tyrinėjimus ir piešinius.

Iš minėtos vietos esama juostos ir Verkių bei Jeruzalės Kalvarijų link ir dar kitomis – šiaurės, šiaurės vakarų – kryptimis. Be abejo, šios juostos pulsuoja ir į pietus Rasų kalvų link, ir į pietvakarius. Beje, šias juostas tam tikrais atstumais atkartoja lygiagrečios, irgi gana galingos juostos, kurių paskirtis – tarsi aidu į visas puses skleisti kažkokią svarbią žinią. Visas šias galingas juostas kai kurie tyrinėtojai seniau vadindavo stovinčiomis bangomis, o mes, ir ne be pagrindo, jas vis dažniau pradėjome vadinti šviestakiais, nes įsitikinome, kad per šias juostas iš tikrųjų sklinda nušvitimą teikianti galia.