Vertybių perkainojimas

Teffi (tikr. Nadežda Lochvickaja, 1872–1952) – rusų rašytoja humoristė, Rusijoje ir emigracijoje, kurioje atsidūrė po Spalio revoliucijos, išleidusi daugiau nei 3 dešimtis humoristinių apsakymų rinkinių. „Vertybių perkainojimas“ paimtas iš 1910 m. pasirodžiusių „Humoristinių apsakymų“ pirmosios knygos.

Keith Carter. Česnakai. 1991

Petia Tuzinas, pirmos klasės gimnazistas, užsikabarojo ant suolo ir sušuko:

– Ponai! Skelbiu posėdį pradėtą.

Tačiau triukšmas nesiliovė. Kažką vedė lauk, kažką mušė liniuote per galvą, kažkas ruošėsi kažkam skųstis.

– Ponai! – dar garsiau sušuko Tuzinas. – Skelbiu posėdį pradėtą. Semionovai antrasis! Laikyk duris, kad pradinukai nepralįstų. Ei, padėkite jam! Aptarsime tokius reikalus, kuriuos pypliams dar anksti girdėti. Oratoriai į priekį! Kas užsirašė į oratorius, pakelkite rankas. Vienas, du, trys, penki. Visiems negalima, ponai, neužteks laiko. Turime vos dvidešimt penkias minutes. Ivanovai ketvirtasis! Ką tu ten kramtai? Pasakyta: šiandien nepusryčiauti! Ką, įsakymo negirdėjai?

– Jis nepusryčiauja, jis sugertuką kramto.

– Taigi, sugertuką! Prasižiok! Fedka, įkišk jam pirštą į burną, pažiūrėk, kas jam ten? Ką? Taigi taigi! Dabar pirmiausia nuspręskime, apie ką diskutuosime. Visų pirma, man regis… Na, ką, Ivanovai trečiasis?

– Pilmiausia leikia diskatuoti apie molanę, – išlindo į priekį labai storas papūstžandis berniukas. – Molanė svalbiausia.

– Kokia dar molanė? Ką tu paistai? – nustebo Petia Tuzinas.

– Ne molanė, o molalė! – pataisė pirmininką plonytis balsas iš minios.

– Aš ir sakau, molanė! – dar labiau pasipūtė Ivanovas trečiasis.

– Moralė? Na gerai, tegu bus moralė. Taip, vadinasi, – moralė… O kaip čia, moralė… Apie ką ji?

– Kad jie su visokiais niekais nelįstų, – jaudindamasis prakalbo juodbruvas berniukas su kuodu. – Tas negerai, anas negerai ir to negalima daryti, ir ano nedrįsk. O kodėl negalima, niekas nepaaiškina. Ir kodėl mes turime mokytis? Kodėl gimnazistas būtinai privalo mokytis? Jokiose taisyklėse to nepasakyta. Tegu man parodo tokį įstatymą, aš galbūt jo ir laikyčiausi.

– O kodėl, dar sako, negalima alkūnių ant stalo dėti? Niekalai visa tai ir akių dūmimas, – pridūrė kažkas iš laikančiųjų duris. – Kodėl negalima? Visada dėsiu…

– Il kat leistų ženytis, – cyptelėjo plonytis balselis.

– Rėkia: „Nedrįsk vogti!“ – tęsė berniukas su kuodu. – Tegu įrodo. Jeigu man vogti naudinga…

– O kodėl man liepia musės nekankinti? – užbosijo Petrovas antrasis. – Jeigu man tas džiaugsmą teikia…

– O mama sako, kad aš turiu savo šunį maitinti. O kokio galo man juo rūpintis? Jis man nieko gero nėra padaręs…

– Kat nekliudytų legisluotis santuokų lūmuose, – cyptelėjo plonytis balselis.

– O be to, mes slaptai reikalaujame visiškai lygių teisių su moterimis. Mes piktinamės ir protestuojame. Ivanas Semionyčius mums kuolus fundija, o moterų gimnazijoje mergičkoms už nieką penketukus rašo. Man Manka pasakojo…

– Palauk, nepertraukinėk manęs. Leisk pasisakyti! Kodėl gi man vogti negalima? Jeigu tai man džiaugsmą teikia.

– Laikykit duris! Užgriūkit visi kartu! Pradinukai veržiasi.

– Tylos! Tylos! Petka Tuzinai, pirmininke! Paskambink raktu į rašalinę – ko jie lenda?

– Tylos, ponai, tylos! – plėšėsi pirmininkas. – Skelbiu, kad posėdis tęsiasi.

Į priekį išlindo Ivanovas trečiasis.

– As leikalauju, kad diskatuotų apie molanę! As noliu apie molanę kalbėti, o Senka man į ausį pucia! As tik noliu, kat nebūtų jokios molanės. Mums tuli viską leisti. As nenoliu tėvų gelbti, tai zemina mano olumą! Senka! Nedlįsk man į ausį pūsti! Il neklausysiu suaugusių, il man paciam gali vaikuciai gimti!.. Senka! Liaukis! As tau į snukį!

– Mes visi reikalaujame laisvos meilės. Ir moterų gimnazijoms taip pat.

– Tegu nedlaudžia mums zenytis! – cyptelėjo balselis.

– Jie sako, kad skriausti ir kankinti negerai. O kodėl negerai? Ne, tegu paaiškina, kodėl negerai, tada aš sutiksiu. O tai čia ką nori gali išsigalvoti: valgyt negerai, miegot negerai, nosis negerai, burna negerai. Ne, mes reikalaujame, kad jie pirma įrodytų. Še jums kad norite – „negerai“. Jei nesimokai, negerai. O kodėl gi, leiskite paklausti, negerai? Jie sako: „Kvailiu užaugsi.“ Kodėl kvailys negerai? Galbūt net labai gerai.

– Kvailys – tai gerai!

– Ir man atrodo, gerai. Tegu jie savaip daro, aš jiems netrukdau, tegu ir jie man netrukdo. Aš juk tėvo rytais į tarnybą nevarau. Nori, eina, nenori – man nusišvilpt. Anądien klube šešiasdešimt rublių prakišo. Aš gi jam nė žodžio nepasakiau. Nors galbūt man tie pinigai ir pačiam ne pro šalį būtų. Bet praleidau pro ausis. O kodėl? Todėl, kad aš moku gerbti kiekvieną in-di… jun-di… vi-di-umo laisvę. O jis man per nosį sąsiuviniu muša už kiekvieną vienetą. Tai šlykštu ir nepakenčiama. Mes protestuojame.

– Atleiskite, ponai, aš visa tai turiu užprotokoluoti. Mat reikia tai užkonspektuoti. Štai taip: „Posė…“ „Posė“ ar „posia“? Posiadžio. Posiadžio protakuolas. Kas ten pas mus pirmiausia?..

– Aš sakiau, kad nesikabinėtų prie alkūnių ant stalo…

– Aha! Kaipgi man tai užrašyti? Hm, alkūnės… Aš parašysiu „galūnės“. „Protestas prieš draudimą dėti ant stalo savo galūnes.“ Na, toliau…

– Kat zenytis…

– Ne, palauk, slaptą lygybę!

– Na, gerai, aš suderinsiu. „Reikalaujame laisvos meilės, kad kiekvienas galėtų ženytis, ir slaptų lygių teisių lytiniu klausimu damoms, moterims ir vaikams.“ Tinka?

– Dabal apie molanę.

– Na gerai. „Reikalaujame pakeisti moralę, kad jos iš viso nebūtų. Kvailys – tai gerai.“

– Ir kad vogti galima.

– „Ir reikalaujame visiškos laisvės ir lygybės vagystėms ir apiplėšimams, ir kad viskas, kas negerai, būtų laikoma gerai.“ Tinka?

– O kas pavogs, parašyk, tas visai ne vagis, o tiesiog šiaip sau žmogus.

– O tau ko čia taip knieti? Ar tu tik kartais ko nors nepriglaudei?

– Gelbėkit, padėkit! Tai jis mano bandelę nudžiovė. Prie manęs va čia bandelė gulėjo, su razinomis, o jis vis prie jos šonu, šonu… Atiduok mano bandelę!.. Senka! Laikyk tą niekšą! Versk ant suolo! Kur liniuotė?.. Še tau!.. Še tau!..

– A-a-a! Aš daugiau taip nedarysiu, dievaži!..

– A, jis dar ir žnaibosi!

– Duok jam į snukį! Ponai gelieji! Jis musasi!..

– Nedrįsk bėgti. Petka, užeik jam iš kairės!.. Visi į pagalbą!..

Pirmininkas atsiduso, nulipo nuo kėdės ir suskubo į pagalbą.

Vertė Tomas Čepaitis