Šabtajus Cvi – mesijas nusidėjėlis
Pasaulio pabaigą ir mesijo atėjimą skelbiantys pranašai visada buvo būdingi abraomiškosioms religijoms – tokie nepavykę pasaulio pabaigos skelbėjai buvo VIII a. gyvenę Sirinas iš Sirijos ir Abu Isa Isfahanis, XVI a. anabaptistų judėjimo vadovas Janas Matthijsas ir Jungtinės Karalystės ranteriai. Pasaulio pabaigos pranašystės netilo ir XIX bei XX a. šiuos pasaulio pabaigą pranašaujančius ar mesijo mantiją apsivelkančius asmenis įprasta laikyti ypatingomis asmenybėmis, kurios nepaprasta charizma užkrečia aplinkinius (t. y. manyti, kad įvairių mesianistinių ar apokaliptinių judėjimų centrinis taškas yra judėjimo įkūrėjas). Tačiau XVII a. žydų kabalisto Šabtajaus Cvi figūra yra ypač įdomi, nes šio veikėjo gyvenimo ir religinės veiklos analizė paneigia šį įprastą, į judėjimo pradininką orientuotą požiūrį ir atskleidžia gilesnes socialines ir kultūrines judėjimų genezę lemiančias jėgas.
Šabtajus Cvi gimė 1626 m. liepos 26 d. Smirnoje (dab. Izmiras), Mažojoje Azijoje, ispanų kilmės žydo Mordechajaus Cvi šeimoje. Jo tėvas, neturtingas paukštienos pardavėjas, iš Morėjos persikėlė į Mažąją Aziją ir tapo turtingu pirkliu ir Anglijos agentu. Pagal tuometinius judėjų papročius Šabtajus turėjo tapti Talmudo aiškintoju: jis mokėsi Smirnos ješivoje, kuriai vadovavo garsus Smirnos rabinas Juozapas iš Eskapos, tačiau mokslai ir Talmudo studijos jam nesisekė. Jaunuolį kur kas labiau žavėjo žydiškasis misticizmas – būtent Izaoko Lurijos plėtotos kabalos idėjos. Taip pat jį žavėjo praktinė kabala, kurią sudarė įvairūs asketiški pratimai, tokie kaip kūno marinimas, pasninkavimas, maudymasis šaltame vandenyje, ir kitokios praktikos. Pirmą veiksmą, leidžiantį jį įtarti save laikius mesiju, Šabtajus atliko 1648 m.: būdamas 22 metų, artimiausių parankinių akivaizdoje jis ištarė Tetragramatoną (iš keturių raidžių sudarytą tikrąjį hebrajų Dievo vardą, kurį tarti teisę turėjo tik šventyklos aukščiausiasis žynys). 1651 m. jis buvo ištremtas iš Smirnos ir su sekėjais apsistojo Konstantinopolyje. Ten sutiko pamokslininką Abraomą Jakinį – šis dėl vienokių ar kitokių priežasčių patvirtino Šabtajaus mesijiškumą. Vėliau Šabtajus bandė perkelti savo veiklą į Salonikus, kurie tuo metu garsėjo kabalistais, tačiau kai kurie jo poelgiai (pvz., jo, kaip „Dievo sūnaus“, ir Toros vestuvės) papiktino miesto žydų bendruomenę, ir Salonikų žydų rabinų tarybos nutarimu jis ir jo sekėjai buvo ištremti iš miesto. Šabtajus toliau klajojo po Viduržemio jūros regioną, aplankė Smirną, Atėnus ir kitas vietas, kol 1660 m. apsigyveno Kaire.
Kaire jis vedė per Bohdano Chmelnyckio sukilimą Ukrainoje vykusius žydų pogromus išgyvenusią žydaitę Sarą. Tarp Europos žydų ji garsėjo grožiu, palaidu gyvenimo būdu ir tvirtu įsitikinimu, kad ištekės už mesijo. Kai kurie žydai ją laikė orakule.
Šabtajus Cvi ilgą laiką buvo gana nepopuliarus, veikiau laikomas nepavykusiu pokštu nei visos žydų tautos gelbėtoju. Situacija pasikeitė, anot žydų filosofo, istoriko Gershomo Scholemo, Šabtajui sutikus pranašą Nataną iš Gazos. Charizmatiškas vos 22 metų Natanas pirmasis patvirtino, kad Šabtajus Cvi yra mesijas, taip sutvirtindamas gan nepatvarius sabatianizmo pamatus (pasak tyrinėtojų, Natanas iš Gazos buvo pirmasis tikras sabatianistų judėjimo atstovas, nuoširdžiai tikėjęs Šabtajų Cvi buvus mesiju). Natano iš Gazos dėka Šabtajaus Cvi mokymas sulaukė populiarumo ir ėmė plisti tarp žydų visoje Europoje. 1665 m. Natano pranašystė, kad Šabtajus Cvi yra mesijas, turbūt yra vienas pirmųjų atsivertimo į sabatianizmą (galbūt ankstesnis už paties Šabtajaus įtikėjimą) pavyzdžių. Natanas teigė, kad pasninkaudamas prieš Purimo šventę patyrė viziją, kurios metu regėjo Dievo vežėčias (merkabah) ir girdėjo balsą, šis į jį kreipėsi žodžiais „taip kalba Viešpats“ (tai turėjo būti tikros, biblinės pranašystės garantas) ir pranešė, kad Šabtajus Cvi yra mesijas.
Po Natano iš Gazos pranašysčių ir Šabtajaus mesijiškumo patvirtinimo Šabtajus sugrįžo į Smirną ir pradėjo skelbti pranašystes. 1665–1666 m. žiemą jo kelionės po žydų bendruomenes lėmė sabatianizmo idėjų tarp įvairių klasių žydų suklestėjimą. Šabtajaus įtaka ir toliau plito tarp Europos ir Osmanų imperijos žydų. 1666 m. jis išvyko į Konstantinopolį. Pasak vienos iš pranašysčių, ten jis turėjęs nuimti turkų sultonui nuo galvos turbaną ir save juo karūnuoti. Vos atvykęs į miestą, jis buvo suimtas vyriausiojo vizirio. Šiam teisinosi, esą žydai jį paskelbė mesiju prieš jo paties valią. Porą mėnesių kalintas Konstantinopolyje, Šabtajus galiausiai buvo perkeltas į pilį – kalėjimą Abide (dab. Egipte). Įkalinimas nesužlugdė jo reputacijos – sabatianistų ir pranašų įkalinimas buvo interpretuojamas kaip mesianistinės pranašystės išsipildymas ir pilį žydai pavadino Migdal Oz (Jėgos bokštu). Šabtajaus populiarumas pasiekė zenitą – kai kuriose Europos vietose žydai ruošėsi masiniam išėjimui į Izraelį, o jo sekėjų sukelti neramumai privertė Salos (Marokas) emyrą Afrikoje pradėti persekioti žydus.
Šabtajų Cvi Abido pilyje aplankę lenkų žydai talmudistai pranešė, kad Lenkijoje pranašas Nehemijas ha-Kohenas pranašavo mesijo atėjimą. Susidomėjęs Šabtajus pareikalavo susitikimo su Nehemiju, tačiau šis, susitikęs su Šabtajumi, paneigė jo mesijiškumą. Tai smarkiai įsiutino Šabtajų. Nehemijas pabėgo iš Egipto į Konstantinopolį, ten priėmė islamo tikėjimą ir įskundė Šabtajų sultono parankiniams. Šabtajus iš Abido buvo grąžintas į Konstantinopolį. Ten jam buvo pagrasinta mirties bausme, jei nepereis į islamą (teigiama, kad sultonas Mechmedas IV pareikalavo priimti islamo tikėjimą žodžiais: „Turbanas arba galva“). Šabtajus tapo musulmonu ir priėmė naują Azizo Mechmedo Efendžio vardą.
Žinios apie Šabtajaus išdavystę nuvylė ir šokiravo mesijo laukusius žydus. Didelė dalis sabatianistų paliko judėjimą, tačiau ištikimieji aiškino Šabtajaus poelgį kaip paprastam žmogui nesuvokiamą mesijo veiksmą, kurio metu šis nusileidžia į didžiausias tamsybes, kad atpirktų nuodėmingą pasaulį „iš apačios“. Pats Šabtajus Cvi toliau plėtojo ir skelbė savo mokymus, sultonui ir turkams teigdamas, esą tai daro siekdamas į musulmonų pusę pervilioti žydus, o žydams – esą taip siekia į judaizmą atversti musulmonus. Tokiu elgesiu užsitraukė turkų pyktį: pirmiausia buvo ištremtas į Adrianapolį, o paskui, 1668 m., – į Dulcigną (dab. Ulcinis) Juodkalnijoje. Ten jis ir baigė savo dienas.
Šabtajus Cvi nepaliko jokių raštų: pagrindinius teologinius sabatianistų tekstus parašė kiti Šabtajų mesiju skelbę pranašai, tokie kaip Natanas iš Gazos ar Abrahamas Cardozo. Šabtajus žmones stebino visų pirma savo elgesiu ir keistomis, sunkiai suprantamomis praktikomis, kurias Scholemas laikė maniakinės depresijos pasekmėmis. Tačiau svarbu suprasti, kad be šių judaizmo taisykles ir tradicijas laužančių performatyvių poelgių Šabtajus niekada nebūtų galėjęs net pretenduoti į mesijo titulą.
Garsesni Šabtajaus poelgiai – jau minėtas Tetragramatono ištarimas, vestuvės su Tora Salonikuose ir prasta reputacija pagarsėjusios žydaitės Saros paėmimas į žmonas. Kiti šventvagiški Šabtajaus poelgiai – dešimtosios Tebeto mėnesio dienos pasninko pakeitimas švente, Velykų ėriuko, nuo kurio nebuvo nupjauti riebalai, valgymas Migdal Oz pilyje tremties Abide pradžioje, savo dvylikos apaštalų paskelbimas dvylikos Izraelio giminių atstovais. Žinoma, toks elgesys šiuolaikiniam sekuliarizuotam žmogui gali pasirodyti neypatingas, tačiau XVII a. tradicinių pažiūrų žydams tokie poelgiai buvo ypač įžeidžiantys. Scholemas pažymi, kad daliai Šabtajaus sekėjų buvo būdingas ir kur kas radikalesnis bei amoralesnis elgesys: vadinamojo radikaliojo sabatianistų sparno nariams buvo būdinga „laikyti šventu kiekvieną netyrąjį“, jie visi sutarė, kad „kas daro nuodėmę Dievo akyse, yra šventas ir doras“. Tačiau svarbu nepamiršti buvus ir kitą, nuosaikųjį, sabatianistų sparną, kurio nariai, nors ir pripažino Šabtajų Cvi mesiju, toliau laikėsi Toros įstatymų (taigi, amoralumas ir Toros įstatymų nesilaikymas nėra šio judėjimo ašis).
Trumpai aptarta sabatianizmo istorija atskleidžia keletą įdomių mesianistinių judėjimų savybių ir padeda sugriauti išankstinius įsitikinimus apie šių judėjimų kilmę ir plėtotę. Kaip jau minėta, dažnai manoma, kad mesianistinių judėjimų pradininkai yra ypatingi asmenys, paprastai suvokiami arba kaip itin dori ir šventi (taip, pvz., mormonai suvokia Josephą Smithą), arba kaip ypač koktūs nusidėjėliai (pvz., Charlesas Mansonas). Šabtajaus Cvi figūra puikiai tinka tokiam požiūriui sukritikuoti. Naujųjų mesijų amoralumas ir keistas elgesys gali atrodyti esąs retenybė, tačiau taip nėra: tiesą sakant, mesijams būdinga drumsti visuotinę tvarką. Analizuojant tekstus sunku rasti mesijų, kurie nebūtų laužę vienokių ar kitokių tradicijos normų (pvz., Jėzus gydė per šabą ir bendravo su paleistuvėmis bei mokesčių rinkėjais, žmonėmis, kuriuos žydai suvokė kaip nešvarius ir nuodėmingus). Tačiau nereikėtų stebėtis šiuo naujųjų mesijų amoralumu: priešiškumas visuotinėms moralės normoms, tradicinėms vertybėms ir įprastiems elgesio modeliams yra būtina mesijiškumo dalis. Save mesiju skelbiantis žmogus privalo laužyti nustatytas taisykles, nes jis skelbia pasaulio perkeitimą, taigi ir šiandieninio pasaulio netobulumą ir netyrumą bei ateinančio pasaulio šventumą (pas rojuje gyvenančius mesijas neateina). Tačiau tam, kad pranašystės apie mesiją, pasaulio perkeitimą galėtų įgyti tokį mastą kaip sabatianistų judėjimo metu, turi egzistuoti tam tikros sąlygos. Iš jų svarbiausios yra dvi: gana didelė įprasta pasaulio tvarka nusivylusių žmonių grupė ir tinkamas kultūrinis kontekstas. Kad Šabtajaus Cvi asmenybė buvo kur kas mažiau svarbi judėjimo atsiradimui nei šios dvi priežastys, įrodo ir tai, kad sabatianizmas suklestėjo ne tik tose vietose, kuriose Šabtajus lankėsi (pvz., Smirnoje, Salonikuose), bet ir ten, kur niekada nesilankė (pvz., Lietuvoje ir Italijoje, o Hamburgo žydų tarybos nutarimu malda už Šabtajų Cvi tapo privaloma ne tik šeštadieniais, bet ir pirmadieniais bei ketvirtadieniais).
Šabtajaus Cvi pasirodymo laikas pasižymėjo abiem jau minėtomis sąlygomis. 1666 m. žmonės laukė apimti tam tikros pasaulio pabaigos nuojautos (panašus masinis pasaulio pabaigos laukimas protus buvo užvaldęs pirmojo tūkstantmečio pradžioje, o pastarąjį kartą – 2000 ir 2012 m.). Europoje pranašai ir mistikai skelbė pasaulio pabaigą ir po šios ateisiančią Naująją Jeruzalę. Greitą Dievo karalystės atėjimą pranašavo ranteriai Anglijoje, anabaptistai Vokietijoje ir kitos grupuotės. 1666 m. svarbą sabatianistų judėjimui patvirtina ir tai, kad, iki 1665 m. Natanui iš Gazos paskelbiant Šabtajų Cvi mesiju, šis žydų buvo suvokiamas veikiau kaip nepasisekęs pokštas ar psichikos ligonis nei tikras kandidatas į mesijus.
Antra sėkmingo mesianistinio judėjimo dalis – visuotine tvarka nepatenkinti žmonės – buvo Europos, Afrikos ir Azijos žydai. XV–XVII a. Europos žydus kankino katastrofos, tokios kaip Ispanijos inkvizicijos įvykdytas žydų sefardų ištrėmimas ir vėlesnis apsikrikštijusių žydų – conversos – persekiojimas, žydų išvijimas iš Sicilijos, Portugalijos ir Vokietijos miestų, o vėliau Bohdano Chmelnyckio sukilimo metu kazokų vykdyti žydų pogromai Ukrainoje. Šie įvykiai kėlė nepasitenkinimą ir pasibaisėjimą tuometine pasaulio situacija. Nepasitenkinimas ir pasidygėjimas žiauriu ir nuodėmingu pasauliu savo ruožtu lėmė tam tikrą kito, ateinančio, pasaulio laukimo nuotaiką (kaip minėta, 1665–1666 m. ji buvo apėmusi tiek Europos žydus, tiek krikščionis). Ypač įdomu tai, kad Šabtajaus Cvi judėjimas išliko net jam priėmus musulmonų tikėjimą, nors įprasta manyti, kad mesianistiniai judėjimai mesijui žuvus, pabėgus ar judėjimą išdavus visiškai sunyksta. Tokį elgesį galima aiškinti paprasčiausiu kognityviniu disonansu, apėmusiu Šabtajaus Cvi sekėjus po jo išdavystės, tačiau Scholemas teigia, kad judėjimo išlikimą galima paaiškinti į krikščionybę atsivertusių ir judaizmą slapta toliau praktikavusių Ispanijos žydų egzistavimu. Šimtą penkiasdešimt metų savo tikėjimą slėpę conversos nebuvo tokie priešiški Šabtajaus išdavystei, nes siekdami išlikti jų protėviai ir jie patys turėjo taip pat pasielgti (t. y. išduoti judaizmą ir priimti svetimą tikėjimą). Dar svarbiau, kad Šabtajaus išdavystė paradoksaliai pateisino pačių conversos elgesį, – Scholemo teigimu, mesijo atsivertimą jie regėjo kaip religinį jų sąžines kankinusios kaltės dėl protėvių įvykdytos judaizmo išdavystės pateisinimą.
