Poezijos vertimai

Hubertas Czarnockis (g. 1980) – lenkų poetas ir fotografas. Liublino katalikiškojo universiteto ir Fotografijos akademijos absolventas. Jo fotografijos spausdintos Lenkijoje, Kinijoje, Japonijoje. Dviejų poezijos knygų autorius, kelių poezijos konkursų laureatas.

 

●

 

Miestelis tave suims, todėl čia neženk.

Pasiųs savo žmones, išsiųs sargybą.

Įrengs gaudykles, slaptas vilkduobes,

išdėlios spąstus. Neženk, nekirsk ribos.

Miestelis – tai žmogus su lietpalčiu.

Miestelis – tai nakties skustuvas.

Miestelis – tai medžioklė su varovais.

Slėpkis, miestelis – tai liūdesys.

Nežiūrėk į dangų, nes tai panėši į miestelį.

Susimoki juo, vaikštai po jį,

užsirūkai juo. Miestelis yra visur.

 

●

 

Laikas lašėjo iš žibalinių lempų,

laikas lašėjo pro grotas

lubose. Kažkokie

žmonės griebdavosi

už veidų ir krisdavo.

 

Užmušdavo mus rytmečiai,

sušaudydavo vakarai.

Krisdavo ant mūsų

sutemų mačetės.

 

Liepsnojo mūsų knygos,

mūsų miestai apaugdavo miškais.

Prapuldavom kažin kur,

ir mus laikydavo

dingusiais be žinios.

 

Rašyta apie mus populiariuose

archeologijos žurnaluose.

Šiuolaikinės archeologijos įžymybės

skirdavo mums

mokslo traktatus.

 

Love story

 

Jis pakils ir išstums tabletę

kaip kaištį, ir ją nuris. Jo kūnas,

nusviestas į naktį, į neaiškią jos partitūrą,

 

dūluos, ryškės,

glausis prie oro, prie antklodės,

mylės apklotą, pagalves,

mylėsis su vėju.

 

Gulės ant kranto,

prausiamas aušros potvynio,

ramus šviesos atodūsis,

 

kuris netrukus viską išaiškins,

atidengs paskutinius

užrašus ant ryškėjančios sienos

 

ir nieką, kuris miegojo su juo,

kažkokį įspaudą pagalvėje greta savęs.

 

●

 

Įeiti ir beviltiškai ieškoti jos pėdsakų,

surasti lovoje jos plaukus, jos sapnus,

įspausti savo kūno kontūrus ten, kur ji

gulėjo. Prisimatuoti jųdviejų šešėlius,

leistis į jos kvapą kaip į labai seną kelionę,

vykti pas ją per paveikslus, muziejus,

gražiausias eiles ir padūmavusias pievas.

Keliauti pas ją per plynes ir išmirusius – nuo

tada, kai išvyko – miestus, pajusti, kaip iš tų vietų –

nuo tada, kai jas paliko – traukiasi šviesa. Kaip

mirtis išverčia jas

į kitą pusę. Eiti paskui jos kūno muziką,

surinkti visus jos pėdsakus. Bėgti pas ją

per rūkus, vis giliau

įsiskverbti į jos šviesą, į jos meilės kvapą.

 

●

 

Čia, kur net medžiai kalba,

žiūrėk į viršų, ta diena –

kas ją prisimins?

 

Kas delnais ant lango stiklo

ims ją greitai užmiršti?

Kokie lietūs surašys prisiminimus

ant mūsų kūnų?

Ar juos kas perskaitys?

 

Tasai berniukas, kuris bėgo

kadaise vasarą per sodą,

ar tik aš jį prisimenu?

Koks laikas sušaudė jo

mėlynus marškinius?

Kuriais metais buvo areštuotas

jo mažas virpantis šešėlis?

 

Vaikeli, patrakęs berniūkšti,

kuris vogei kadaise obuolius sode,

dar pamatysi, paminėsi mano žodį,

niekas tavęs neprisimins.

 

 

Partizanas

 

Taip jau atsitiko, kad iš visų šio miesto

ūkanų išsirinkau tave.

Kokia naktis tave įtraukė, susižėrė ir

kas išmokė tave meno pradingti

pačią netinkamiausią akimirką?

Kuri iš šviesų šio miesto šlamesy esi tu

ir kuriuo autobusu nuvažiuoti iki tavo lūpų?

Sergu, mano liga vadinasi tavo vardu, ir be tavęs

neturiu kito deguonies. Be tavęs nėra

nė vieno kvėptelėjimo, o aš savy nešiojuosi karą,

daugel karų, kurie kilo manyje be paskelbimo.

Ir prieš mane daugel miestų, o su manimi

tik tas senamadis partizanas – širdis –

amžinai padūmavusiomis žydromis akimis.

 

 

zeszytypoetyckie.pl

Vertė Žilvinas Norkūnas