Poezijos vertimai
Karen Alkalay-Gut (g. 1945) – angliškai rašanti žydų poetė, anglų literatūros specialistė, redaktorė. Gimė Anglijoje, 1948 m. su šeima persikėlė į Jungtines Amerikos Valstijas, nuo 1972 m. gyvena Izraelyje. Šiuo metu – Tel Avivo universiteto profesorė emeritė, keliolikos poezijos rinkinių autorė.
Jos istorija
Man niekad nesisekė papasakoti jos istorijos Tai ji praslysta pro šalį, tai aš pati netikra Ar taip iš tikrųjų galėjo būt buvę, o kartais skaitau Prieštaringas ataskaitas apie jos baigtį, arba pastraipa Iš kieno nors parodymų išjudina atmintį, ir tos nelabos dienos Kai aš pirmąkart išgirdau, kas jai nutiko, sugrįžta. Tai yra mano kraujyje: Aš buvau pradėta tą dieną, kai žuvo mano teta. Tai yra mano kraujyje. Ji sprogdindavo traukinius. Drąsa rasdavos iš atstatyto jos smakro Ir dviejų jos vaikelių – ji matė savo akim Kaip juodu suknežino į jos namų sieną. Avramui buvo dvylika mėnesių, Mašai – dveji. Vyriausieji pusbroliai. Jie taip pat mano kraujyje – tai visa, kas liko. Jei įstengiau aprašyt šiuodu kūdikius Pajėgsiu papasakot ir visa kita – Sekdama iš paskos tuo taku, kuriuo ji su vyru Pabėgo iš vokiečių lagerio Ir prisijungė prie Otrianskij Otriad, Briansko būrio Lenino brigados, Lipianskojės girioje. Kone jaučiu jos burną, siauras suspaustas lūpas Kai ji palinksta virš mažutėlių minų Rimta kaip toj savo vaikystės nuotraukoj Kur sėdi su choru, bet jam nepriklauso: Nesišypsanti tarp linksmų dainininkų, Galbūt nenorėdama jausti poetiško džiaugsmo, Galbūt skirta kažkam didingesniam. Yra mažų mažiausiai trys ataskaitos apie jos mirtį: Aba Kovneris, tas partizanas legenda, sakė, kad ją sučiupo Vykdant užduotį ir pakorė. Šnekėjo nusukęs veidą Į šalį, nevarstė manęs kaip visad tragiškomis akimis Ir aš supratau, kad jis žino daugiau, nei nori sakyti. Kiti memuarai byloja, kad ji atsiliko Nuo besitraukiančio būrio, galbūt nėščia, Ir buvo įkalinta Zetlyje*. Kalėjimas supleškėjęs, galbūt per klaidą, Ir ji tebuvusi viena iš to gaisro aukų. Kai man pirmąkart tą istoriją sekė Mama – Ji ką tik buvo išgirdusi ją iš kirpėjos Aš buvau visai vaikas ir žiauriai ant jos supykau Už tai, kad ji kūkčiojo, ašaros Skruostais riedėjo nelygu sidabro rasa. Ji žinojo Kad man rūpi tik mano pačios gyvenimas Ir šios paskutinės naujienos Apie jos jaunėlės sesers likimą – Tai žlugusios viltys, tai galas. Bet kam dar ji galėjo papasakot? Tvarto pastogėje, – sakė mama, – Jie ten slėpės penkiese – trys moterys Ji ir jos vyras. Atėjo anie Ir padegė tvartą. Vyras pirmiausia Išvedė moteris, o jo žmona ėjo paskiausiai Bet neišėjo – supleškėjo gyva. Malka, Malka, išgelbėjusi visų mūsų gyvybes Malka, kantriai laukusi mano tėvų, laivui Juos vėl atgabenus į Dancigą Kai jų neįsileido į Pažadėtąją žemę, Išrūpinusi jiems žemės ūkio darbuotojų vizas Ir išlydėjusi tą naktį, kai įžengė Hitleris… Bet kokia čia istorija? Visa, kas liko – išblukus nuotrauka Pustuzinis sakinių niekieno nevartytuose atsiminimuose Ir aš, neįstengianti užtikrintai papasakoti nė vienos istorijos.
„Prairie Schooner“, 2014, Nr. 3 (88) Vertė Tomas Čepaitis
* Taip jidiš kalba buvo vadinamas Zietelos miestelis (dab. Baltarusijoje) (red. past.).
