Marginalai
Autoriaus nuotrauka
Neseniai su Vė ir K. girti nuėjom į mokyklą, aš gavau kažkokį popierių ir mes fotografavomės koridoriuje kaip tikra šeima, kol po kelių butelių vyno, cigarečių pakelių ir vaistų nuo alergijos Vė pasiūlė varyt į „Sapfo“, gėjų ir lesbiečių, feminisčių ir visko tarp jų festivalį. Po ilgo planavimo, skundimosi, atsisakymo važiuoti ir keturių valandų miego mes stovėjom Žeimiuose, kurių gatvės atrodo (ar bent jau atrodys po remonto) geriau negu mano rajono. Po „Galapagų“ praeitais metais kreivai žiūriu į festivalius, nes man iškylauti patinka nebent su pilnu patalynės komplektu palapinėje ir nešiojamuoju elektros generatoriumi, kad galėčiau įkrauti telefoną. Ypač kai minėtoji palapinė yra namų galiniame kieme ir bet kada gali nueiti ir palįsti po dušu. Žodžiu, pasistatėm keturių vietų (ar daugiau, priklauso nuo fantazijos) palapinę be jokių vyrų pagalbos ir kaip dvi nepriklausomos emancipuotos moterys pradėjom pirmą vyno butelį. Nusipirkom šmaikščių ženkliukų, virtuvėje sutikau savanoriaujančias Dovilę ir Mildą, todėl pagaliau sulaukiau progos paragauti jų veganiško riešutų sviesto – jis buvo skanesnis, nei tikėjausi.
Vienas iš dalykų, į kurį labiausiai norėjau nueiti, buvo rašymo dirbtuvės, ir su trupučiu alkoholinės drąsos meditavom, rašėm, plėšėm. Vėl rašėm ir netgi skaitėm (buvo siaubinga, bet paprasčiausiai tingėjau jausti gėdą), ką parašėm. Šalia sėdėjo Neringa Dangvydė (Vė nežinojo, kas jinai tokia).
Jūs net neįsivaizduojat, kaip buvo smagu leisti laiką tarp savo žmonių, kai 24/7 esi priverstas būti šalia visų tų heteronormikų. Taip aš jaučiausi kokias dvi minutes, kol supratau, kad a) esu lauke, pilnam daug nepažįstamų žmonių; b) turbūt didžioji dauguma jų yra lgbt, o juk žinot, kaip griežtai gėjai gali kartais vertinti. Taigi, mano sociofobija šoko pasiutpolkę, bet gėriau daugiau ir net sveikinausi su nepažįstamais žmonėmis. Pats priėjau pasisveikinti ir dėl to labai savimi didžiuojuosi. Ėjom klausytis poezijos ir aš nieko nesupratau, bet labiausiai patiko (turbūt) Gabrielė Labanauskaitė-Diena, kuri buvo dar ir rašymo dirbtuvėse. Vė paskaitė savo poezijos, tada aš užsimaniau paskaityti savosios, nors buvo gėda ir baisu. Tada gėrėm Aušros Kaziliūnaitės naminį vyną, ir Vė suprato, kad čia antras kartas, kai leidžiam laiką su publikuotais autoriais. Galiausiai pasidaviau alkiui ir nusipirkau buritą su pupelėmis, gvakamole ir salsa picante iš latvių šeimos, kurios tėtis buvo su puikiu sijonu, o jo dukra padėjo užpilti salsos; nors ir buvau Amerikoje, gvakamolės neragavau, bet ten visi eina iš proto dėl gvakamolės. Net mano močiutei patiko gvakamolė. Tačiau nekenčiu avokadų ir laikausi savo nuomonės, kad gvakamolės skonis yra it sutrintų žolių. Blogąja prasme. Tada stovėjom prie dvaro įėjimo, kol kažkokie muzikantai ruošėsi koncertui; pamačiau, kad jie su partitūromis (visada geras ženklas), ir išgirdau pačius nuostabiausius pasaulyje styginius ir seksualiausius visatoje pučiamuosius. Palikau visus ir bėgau į dvaro vidų išsiaiškinti, kas drįsta taip groti, ir stovėjau tenai pusvalandį, kol jie baigė.
Verkiau tris kartus. Gal dėl marihuanos, gal dėl triptano (tai tarsi nereceptiniai antidepresantai, kurie skatina serotonino gamybą, 15 € „Eurovaistinėje“; man rodos, kad padeda), gal dėl to, kad po nežinia kiek laiko muzika mane sugebėjo sujaudinti iki ašarų ir priversti kažką jausti. Jie grojo Terry Riley „In C“. Jie vadinasi „Ensemble Synaesthesis“. Blogiausia dalis yra ta, kad vieną iš atlikėjų, klarnetininką, įsimylėjau labiau nei dešimtis kitų sutiktų vaikinų ir merginų.
Ar žinot knygą (ir vėliau filmą) „Prozako karta“? Tai kaip ir depresuotų žmonių biblija apie tai, kaip Christinos Ricci veikėja suserga depresija; žodžiu, esmė ta, kad protagonistė norėjo būti rašytoja ir parašė puikią Lou Reedo koncerto recenziją (ją iki šiol prisimenu, bet ne taip gerai, kad galėčiau pacituoti), už ją gavo „Rolling Stone“ žurnalo premiją. Tai va, klausydamasis to koncerto, irgi galvojau parašyti recenziją, nes koncertą galėčiau lyginti su seksu – man į ausį įsakmiai dejuoja accelerando! fortissimo! – ir atrodo, kad tuoj pasieksiu pasitenkinimą, bet tada tempas sulėtėja (mes pakeičiam pozą), o jie paima mane iš naujo. Grįžęs namo, radau subraižytą petį ir man skaudėjo kaklą – visai kaip po sekso. Klavišininkas per visą kūrinį buvo išsišiepęs.
Po koncerto nerangiai padaviau ranką klarnetininkui ir pasveikinau su pritrenkiančiu pasirodymu (vėliau galvojau, ar būtų labai keista, jei pakviesčiau jį į draugus, o tada supratau, kad jau nuspaudžiau mygtuką). Vė ėjo miegoti, o aš į dvaro ekskursiją, kurioje negirdėjau, ką pasakojo, ir kur buvo bdsm (labai išpopuliarėjo šiais laikais) performansas. Apsidairiau ir supratau, kad ir vėl esu vien(iš)as, be draugų, be pažįstamų, kuriuos drįsčiau užkalbinti, tad teko persivilkti berankoviais marškinėliais ir rankų darbo džinsiniu švarku à la Perfume Genius vaizdo klipe „Fool“, pasiimti krepšį alkoholio ir šokti pagal UMIKO ir DJs Sima & Šalnė. Kažkoks vaikinas garbanotais plaukais pasisveikino paduodamas ranką (tik vėliau susiprotėjau, kad galėjau jam pasiūlyti alaus). Iškart pagalvojau – kas mes? Kokia mūsų santykių stadija? Ar man įsikraustyti? Jaučiu, kad numykiau kažką nesuprantamo ir tiesiog atrodžiau kaip pretenzingas šūdžius. Tada nuo šokinėjimo krepšyje iššovė šampanas, apliejo mano batą ir nosinių pakelį, tad galiausiai nuėjau miegoti – be sužadėtinio, be gyvenimo meilių ar pastarosios iliuzijų. Kitą (sunkų ir nestabilų) rytą kažkas praėjo ir su manim pasisveikino; virtuvėje, ieškant vandens kavai, dvi merginos išraiškingais plaukais pasakė: „O, čia jis“, „Tavęs klausant susimąstai ir pagalvoji: Hmm.“ Sutrikau, kiek dar buvo įmanoma, ir nieko nesupratau. Dabar galvoju, kad gal pradėjau vaikščioti per miegus ir dėstyti savo nuomonę apie baltaodžių kultūros asignavimą ar heteronormatyvias visuomenes; ir tada Jūratės paskaitoje apie rožinę propagandą Izraelyje man kažkas pamojavo, tad tiesiog susiradom transportą iki Kauno su švede Monika ir mus pavežė iki centro. Nuėjom kavos ir kalbėjomės apie viską. Grįžau namo, mama nupirko picą, stūmiau laiką iki tol, kol nebebus karšto vandens; ir pagalvojau, kad pagaliau galiu kažką parašyti.
