Magiškasis sovietmečio realizmas: vienos kartos istorija

Kadras iš Martos Vosyliūtės filmo

Martos Vosyliūtės filmas „Humanitarės gyvenimas ir mirtis, arba Būk mažesnis už aguonos grūdelį“ – tai 7 dalių pasakojimas, sudarytas iš 328 autorės tapybos darbų ir subtitruose pateikiamų trumpų komentarų. Pačios autorės žodžiais, tai „posovietinė meninė studija“. Čia pasakojama pokario metais gimusios kartos istorija ir šios kartos socialinės trajektorijos – nuo daržų ir šilt-namių iki universitetų ir konferencijų, nuo juodžemio inspektų, pikavimo ir ravėjimo iki straipsnių rašymo, nuo provincijos miestelio stagnuojančios ramybės iki sostinės ir jos siūlomų tikrų ar tariamų galimybių. Tai pasakojimas, tarsi magiškasis realizmas balansuojantis tarp istorijos, meno, fikcijos ir dokumentikos. Subjektyvioji istorija, neįvardintos, nedokumentuotos patirtys ir atsiminimai, visa, kas paprastai lieka anapus teksto, neįtraukta į metraščius, archyvus ar vadovėlius. Madinga akademine terminologija kalbant, būtų galima sakyti herstory, tačiau herojės moteriškumas nuvysta ir miršta dar antro veiksmo pradžioje, kaip reikiant nė neatsiskleidęs, tarsi iliustruodamas sovietmečio seksualinę indiferenciją, todėl šiame pasakojime lytis nėra lemiamas veiksnys.

Taigi, simbolių ir metaforų kalba – ką reiškė tai pokario kartai „gyventi“ tuo metu, kai šalis „buvo vystoma visomis kryptimis“, pokario baimės ir traumos buvo nutildytos, bet neišspręstos ir nepašalintos, o Šv. Radijo auksinė burna kurstė iliuzijas, meluodama, kad „pasaulis įdomus ir viskas įmanoma“.

Pirma dalis „Apie karą ir ugnį“ – apie tai, iš kur kilo ir kaip formavosi pirmoji pokario karta. Tą kasdienį pasaulį emociniu lygmeniu apibūdina paprastumas, trūkumas ir nutylėjimai. Banalios lygumos, alyvų ir jazminų kvapai; nelygiai padalinta tėvų meilė, vyresnių vaikų išaugti drabužiai – „sesės išnaros“ ir radikalus privatumo trūkumas, pasireiškiantis gėdingais kolektyviniais vizitais į viešą pirtį. Taip pat pokario traumos ir kiti dalykai, apie kuriuos negalima kalbėti, – virš provincijos miestelio tvyrantys niekada nepratrūkstantys „nesupratimo debesys“. Ir, žinoma, gamta. Gamta čia atliko ypatingą, terapinę funkciją: „Psichologų, chiromantų bei horoskopininkų tais laikais nebuvo, visi patys laižėsi karo žaizdas [...]. Ir ką tu žmogus padarysi – lieka gamtos grožio terapija.“ Po šio filmo kilimėliai su briedžiais ir lelijomis jums niekada nebeatrodys nekalti ar nuobodūs.

Šiame pasaulyje vyko nuolatinė konversija – grybai ir uogos konvertuojami į laikrodžius ir dviračius, miesto prekes, commodities; o jausmai konvertuojami į maistą – apie meilę čia daug nekalbama, ją išreiškia uogienės, konservuotos daržovės, taip pat dešros ir kiti mėsos gaminiai. Ką padarysi, karo paveikta karta – tais laikais duonos riekė reiškė daugiau nei tūkstančiai žodžių, o tylėjimas ne kartą padėjo išgelbėti gyvybę. Viena karta badavo fiziškai, kita – emociškai. Kartą sovietmečiu motina „keistajai humanitarei, kuriai nieko materialaus nereikėjo, pati traukiniu atvežė šaldytuvą“ – tas šaldytuvas ant pavargusios provincialės pečių yra ne kas kita, kaip simbolis emocinės naštos ir neišsakomų jausmų, kuriuos motina išreiškė tik taip, kaip mokėjo, – daiktais. Vyresniąją kartą karas ir pokaris išmokė dirbti, taupyti ir tylėti. Jaunesniąją kartą augant supo „nesupratimo debesys“, jos niekas nemokė, kaip gyventi ir kaip kovoti, ji išmoko pasikliauti tik savimi ir daug atleisti, „nes ir motinos gyvenimas buvo ne rožėmis klotas“.

Kadras iš Martos Vosyliūtės filmo

Dar šią aplinką gerai charakterizuoja smėlis: „Jos miestelyje buvo tik smėlis smėlis ir smėlis.“ Smėlis – tai tokia materija, iš kurios nieko patvaraus nesukursi, šaknų neįleisi ir pamatų neišliesi. Emociniu lygmeniu šio „smėlio“ atitikmuo yra kultinis, per giminės susiėjimus kartojamas motinos pasakojimas apie tai, kaip karo metais iš nevilties norėjo šokti į šulinį su dviem vaikais. Vaikams, aišku, tokių dalykų girdėti nederėtų, nes po tokių pasakojimų prarandamas pamatinis saugumo jausmas, pagrindas po kojomis slysta tarsi sujudintas smėlis, o pasaulis ima atrodyti nejauki ir nenuspėjama vieta – nors filme apie traumas tiesiogiai nekalbama, tai laikoma klasikiniu traumos apibrėžimu.

Antra dalis „Smegenų vingių drožyba“ kalba būtent apie šį nesaugumą. Šiai kartai, pokario kartai, pasaulis iškyla prieš akis kaip rebusas, sudarytas iš tėvų traumų, aplinkinių tylaus abejingumo, iš trūkumo – daiktų, meilės, prasmės ir privatumo – bei „nesupratimo debesų“. Pasaulio nesiekiama užkariauti, pasaulį siekiama suprasti: „Jai niekada nereikėjo viešumo, tik ramybės“; „Jai nereikėjo jokio kičo, jokių nesąmonių“; „Nežaidė jokių psichologinių žaidimų. Net ir priversta“; „Pasaulis buvo labai sudėtingas, ji nesiginčijo, bet vis mąstė.“ Tais laikais, kaip pabrėžia autorė, nebuvo psichologų, chiromantų ir savigalbos knygelių. Maistas ir daiktai tapo komunikacijos forma ir švelnumo išraiška, tėvų meilė virto daržovių konservais ir mėsos gaminiais: „Jos motina tuo tarpu jai ilgai į miestą siųsdavo maistą. Gamino ir siuntė, gamino ir siuntė.“ Siuntiniai šildė, bet nepadėjo atsakyti į klausimą: „Kuo gi remsis jos gyvenimas?“ Mokslas žadėjo duoti atsakymus, bet nei atsakymų, nei saugumo nedavė. Taip pat nedavė ir kitų dalykų, pvz., pinigų, meilės nei garbės.

Trečia dalis „VU arba Vilnius“ yra skirta Vilniui su jo „bibliotekomis, menu ir bananais“. Tai miestas, „kvepiantis stebuklais“. Pasineriama į euforijos vandenis – tarsi krikšto sakramentas, nuplaunantis provincializmo nuodėmes, inicijuotiems žadamas dangiškasis rojus, bet, kaip vėliau paaiškėja, dangus priklauso tik išrinktiesiems (pvz., vyrams, turintiems namuose fortepijoną), o kitiems lieka geriausiu atveju rojaus prieangis, skaistykla.

Ketvirtoje dalyje „1 vyras / 1 vaikas“ tęsiasi egzistencija tarp kūjo ir priekalo, tarp tuštumos ir sumaišties, tarp polėkių ir buities. Atsiranda vaikas, tačiau gyvenimo trajektorijos nesikeičia, nes herojės gyvenimui jau ir taip struktūrą suteikia du imperatyvai – nesaugumas ir pareiga. Kaip ir į buitį, į sąmonę prikrinta sunkių ir nereikalingų dalykų, tuštumą užpildo chaoso ir sunkumo jausmas. Regėjimas silpsta, tačiau jį kompensuoja augantis sąmoningumas – herojė, tarsi Vanga, prarasdama regėjimą, palaipsniui įgyja vis daugiau išminties. Vaiko tėvas buvo „kilmingas, namuose turėjo fortepijoną“, tačiau jis nepasirodo – jis iš išrinktųjų, kuriems priklauso sostinės dangus. Grėsmės šešėlis, persekiojęs heroję, perduodamas iš kartos į kartą – „humanitarės vaikas kieme žaidė vaikystę“, – gal žaidė vaikystę, o gal tik apsimetė vaiku, nors iš tiesų buvo anksti suaugęs, parentified, ir seniai supratęs, kad iš tiesų ne viskas yra taip gerai, kaip jam sakoma.

Penktoje dalyje „Mokslas yra viskas“ akcentuojama grėsmės ir nepritekliaus pagimdyta ekonomija – laiko, resursų ir emocijų. „Ji nešvaistė laiko veltui, net pajūryje dalyvaudavo užsienio kalbos stovyklose.“ Skyrius dar galėtų vadintis „Vienas lauke – karys“ arba „Išgyvenimo strategijos“, nes gerai parodo per gyvenimą keliaujančio vienišo, karštai tikinčio mokslo piligrimo desperaciją, kovą su demonais, vidiniais ir išoriniais, gundymus, gąsdinimus ir kitus išbandymus.

Šešta dalis „Raudoni debesys, Raudonos šokdynės, Raudoni ikrai“ pati yra kaip raudoni ikrai – tikras delikatesas. Pagrindiniai veikėjai – linksmi raudonieji žmonės, ponai Smailai, už kurių nugarų „stovėjo partija su gėrybėmis ir saugumo jausmu“, visiems kitiems irgi šis bei tas nubyrėdavo nuo stalo, o humanitarės vaiko importiniai batai buvo taip godojami, kad „mirė suėsti kandžių, bet nesunešioti“. Pokštų neperpasakosiu, bet kalbėjimas apie neteisybę dar niekada nebuvo toks linksmas – nuo Balio Sruogos „Dievų miško“ laikų.

Septintoje dalyje „Senatvė, arba Jėzus taip ir nepasirodė“ ima trūkinėti pasakojimas, trūkinėja herojės ryšiai su pasauliu bei neuronų jungtys, stringa algoritmai, kol galiausiai liekama kaip vaikystėje – ne, ne prie suskilusios geldos – prie Šv. Radijo, o ant stalo mėtosi Mirties ranka rašytas raštelis: „Štai ir viskas, kas liko iš jūsų gyvenimo.“

Kokios buvo pokario kartos gyvenimo trajektorijos, kaip buvo subjektyviai išgyvenami ir suvokiami pokario nepritekliai, svajonės, miestas, kultūra, nomenklatūra, mokslas, moteriškumas, motinystė? Šie išgyvenimai, subjektyvios patirtys, grėsmės, traumos, nuoskaudos, idealai, ambicijos atskleidžiami per tekstus ir simbolius – gervuogės ir avietės krepšeliuose, baltos kojinės, raudoni bateliai, Vilniaus univermagai, demonai, pažai, vienaragiai, cedevitos, promenados… Magiškasis sovietmečio realizmas, banaliame neturto ir neteisybės pasaulyje vykstantys stebuklai – provincijos prakeiksmas, trokštama, bet skausminga transformacija iš pelenės į humanitarę, sireniškos sostinės vilionės, raudonieji demonai, gebantys lyg iš niekur išburti importinius batus arba „Cedevitą“, daug skausmo, tikėjimo ir vilties.

Slavojus Žižekas, perfrazuodamas Ludwigo Wittgensteino posakį Wovon man nicht sprechen kann, darüber muß man schweigen („Apie ką negalima kalbėti, apie tai reikia patylėti“), yra pasakęs: Wovon man nicht sprechen kann, darüber muß man schreiben („Apie ką negalima kalbėti, apie tai reikia rašyti“). Martos Vosyliūtės filmas remiasi būtent tokiu principu. Apie ką negalima kalbėti – galima rašyti. O jei negalima net rašyti – tada galima nupiešti. Taip viskas ir buvo padaryta.

Penkios žąsys iš penkių.